Ramūnas Bogdanas. Lietuvą gelbėja skaitymas?

Vilniaus knygų mugė vyksta jau 21-erius metus, ir galo nesimato. Nuo kelių LITEXPO salių ji užaugo iki dviejų korpusų ir tebeauga: šiemet joje apsilankė rekordinis lankytojų skaičius – 70 000. Tai sudaro net 2,5 proc. Lietuvos gyventojų!

Palyginimui, didžiausioje pasaulyje Frankfurto knygų mugėje, kuri 2019 rudenį vyko jau 71-ą kartą, apsilankė rekordiniai 300 000 lankytojų. Kad vokiečiai procentais atitiktų lietuvių susidomėjimą, reiktų pasiekti 2,5 mln. lankytojų.

Tačiau Frankfurto mugė skiriasi nuo Vilniaus tuo, kad ten vyksta didžiulė tarptautinė autorių paieška. Pernai dalyvavo net 355 literatūros agentų firmos iš viso pasaulio. Lietuvoje literatūros agento profesija net neegzistuoja, o būtent jie rūpinasi leidėjų paieškomis, kad knygos pasiektų kitų šalių skaitytojus.

Leidyba yra verslas, turintis ypatingą bruožą: knyga yra žinių perdavimo ir tarpusavio supratimo priemonė. Ji padeda pažinti supantį pasaulį, padeda žmogui pažinti kitą žmogų ir vienai tautai pažinti kitą tautą.

Vilniaus mugės metu viename laike ir vienoje vietoje susijungia ekonomika (pardavimai) ir kūryba (pokalbiai apie knygas). Skaitytojui, be abejo, patinka mokėti mažiau, be knygyno antkainio. Bet kalbinti leidėjai pastebi, kad pirkėjui ne mažiau svarbu pokalbis su pardavėju, patarimai, atsakymai į klausimus. Savo ruožtu, leidėjai tiesiogiai gauna informaciją iš skaitytojų, ko šie tikisi iš liedėjų.

Pastaruoju metu auga knygų pardavimai internetu ir prekybos centruose. Knygynuose augimas sustojo. Jie apsistatė kavos puodeliais, o knyga slenkasi, užleisdama vietą kitoms prekėms. Vien su kava bendravimo apie knygas sukurti neįmanoma. Reikia ryšio su skaitytoju. Knygynai turėtų apmąstyti padėtį, pasisemdami patirties iš knygų mugės.

Garsūs lankytojai – įkvepiantis pavyzdys kitiems

Kaip sako leidyklos „Baltos lankos“ direktorė Kotryna Žukaitė, mugė leidėjams yra antros Kalėdos: tada yra didžiausi pardavimai. Ji pastebi, kad šiemet didžiausio skaitytojų susidomėjimo sulaukė mugėje dalyvavusios ir knygas pristačiusios trys moterys: prezidentė Dalia Grybauskaitė (leidykla „Tyto Alba“), Undinė Radzevičiūtė (Rašytojų sąjungos leidykla) ir Kristina Sabaliauskaitė (leidykla „Baltos lankos“).

Mugės siela iki šiol tebėra jos sumanytoja Lolita Varanavičienė, leidyklos „Tyto Alba“ vadovė, nors variklį suka daugybė jos kolegų. Ji prisimena, kad kartą mugėje lankėsi du prezidentai: vienas Lietuvos, Valdas Adamkus, ir tuometinis Lenkijos, Aleksandras Kwasniewskis. Šiemet pirmą kartą dalyvavo du Lietuvos prezidentai: Dalia Grybauskaitė ir Gitanas Nausėda. Turėjo būti ir trečiasis prezidentas, V. Adamkus, tačiau šįkart negalėjo.

Aktyviai mugėse visada dalyvauja pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Šiemet mugėje mačiau ir Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį. Kada šalies vadovai ar kiti populiarūs asmenys dalyvauja renginyje, auga jo prestižas. Jei tokie žmonės negaili laiko apsilankyti, vadinasi, vertas dėmesio įvykis – ir man reikės užsukti.

Skaitymas ir gerovės valstybė

Lietuviai ne tik užsuka į mugę. Jie skaito. Leidėjas iš Ukrainos, dalyvavęs Vilniaus knygų mugėje, pripažino, kad Lietuvos knygų rinka yra didesnė negu Ukrainos. Mūsų nėra nė 3 mln., o Ukrainoje – 42 mln. gyventojų! Rasti skaitantį ukrainietį turbūt toks pats džiaugsmas ir retenybė, kaip rasti baravyką savo kieme.

Kokio intelektinio lygio greitai būtų Lietuva, jei knygų tiražai smuktų, pagal ukrainietišką analogą, iki 100 egzempliorių? Be išlavintų smegenų ir su tokiu gyventojų skaičiumi niekam nebūtume įdomūs.

Šalies gerovę mūsų laikais lemia ne iškasenų gausa ar pramonės dydis. Ji labiau priklauso nuo gyventojų išprusimo lygio, nuo jų kvalifikacijos, požiūrio į darbą. Didelę įtaką šiems kriterijams turi ne tik švietimas, bet ir savišvieta.

Skaitymas yra vienas iš svarbiausių savišvietos būdų. Neišprusę žmonės aukštos pridėtinės vertės nesukurs, o ją turi produktai, kuriuos kuria intelektas. Smegenis, gebėjimą mąstyti reikia lavinti ne mažiau negu fizinį kūną. Knygų, ilgų tekstų – o ne tviterio ar SMS skaitymas – ugdo gebėjimą susikaupti, apibendrinti, prognozuoti.

Šiuo aspektu atkreipčiau dėmesį, kad Ukrainos BVP vienam gyventojui yra 3000 JAV dolerių, o Lietuvos – 19 000 JAV dolerių. Nežiūrint pramonės, nežiūrint juodžemio zonos, nežiūrint iškasenų. Ne šie faktoriai lemia gerovę. Duomenys yra 2018 m., kai Ukraina jau išgyveno didelį ekonominį pakilimą po 2013–2014 m. Rusijos agresijos sukelto nuosmukio.

Palyginimui, šiek tiek didesnė už Lietuva šalis dar šiauriau už mus yra Suomija. Apie pragyvenimo lygį nėra ką komentuoti. Švietimo sistema daug metų buvo pripažįstama geriausia pasaulyje. Ir suomiai yra knygų skaitytojai – kaip, beje, visa Skandinavija, sukūrusi gerovės valstybes.

Rudeninėje Helsinkio knygų mugėje pernai užregistruota 90 000 lankytojų (apie 2 proc gyventojų). Mes neatsiliekame, ir tai šiek tiek įkvepia. Gal augantis iš knygų skaitymo visuomenės išprusimas yra vienas iš liftų, kuriais galima pakilti į aukštesnį gerovės lygį, kur atsiranda daugiau vietos padorumui, empatijai, vertybiam, o ne piniginiam matui.

Ne pinigų kiekis, o jų panaudojimo būdai ir sritys – tiek turtingų asmenų, tiek valstybės institucijų – rodo, ant kokio visuomenės išsivystymo laiptelio stovime ir kaip toli nuo gerovės valstybės esame. Ar bus statomi rūmai, ar kuriami labdaros fondai; ar savanaudiškai „įsisavinami“ biudžeto pinigai, ar racionaliai naudojami pagal strateginius valstybės tikslus? Knyga irgi turi piniginę išraišką, bet jos tikroji vertė yra ne popierius ir ne dažai, o joje įdėta žinia.