Valstybių istorija rodo, jog anarchija yra tik sumaišties sesuo, pabundanti per visuomenės kataklizmus. Kad žmonių junginys funkcionuotų bent kiek ilgiau, jam kažkas turi vadovauti. Valdžia įvairiausiose bendruomenėse priklauso arba vienam asmeniui (monarchai, diktatoriai), arba grupei (oligarchija), arba visiems (demokratija).
Nuo anarchijos demokratiją saugo įstatymai. Dabartinis Lietuvos Seimo pirmininkas įsivaizduoja, kad demokratija yra tada, kai dauguma turi mandatą valdyti. Deja, jis labai klysta, tuo atskleisdamas menką nuovoką apie valdymą aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.
Valdyti turi įstatymas, ir sąlygas demokratijoje diktuoja jis, o ne dauguma. Kol sąlygas diktuoja dauguma, tol Ramūnas Karbauskis švilpauja lietuviškame rugių lauke, po kuriuo užmaskuota teka rusiškų trąšų upė.
Linčo teismas yra akivaizdi tiesioginio daugumos valdymo iliustracija. Kaimas nusprendė, kad kaltas – reiškia, ant šakos. Praktika rodo, jog iš tokio valdymo nieko gero. Todėl šiuolaikinėje vakarietiškoje valstybėje sprendžia ne didesnė masė, o teisėjas pagal įstatymą.
Ar prasidės apsivalymas?
Oligarchų siekiai gerai žinomi nuo senovės Graikijos, ir per daug nesikeičia. Kuo didesnę įtaką jie turi valstybėje, tuo didesnis pavojus, kad vienas iš jų taps diktatoriumi. Graikai įstatymais ir institucijomis ribojo galimybes oligarchams varžytis tarpusavyje dėl įtakos.
Antra vertus, jų išlikimą valdžioje saugo vienybė, kuriama per pažiūrų panašumą, asmeninius santykius.
Kad pavojus oligarchijai nekiltų iš apačios, liaudis turi būti ne sutelkta, o išskaidyta. Graikijos poliuose tai spręsdavo fiziškai: paprastus piliečius tiesiog išstumdavo iš susitelkimo vietų aplink miesto aikštes, kad jie gyventų pakraščiuose, išsibarstę.
Šiais laikais atstumai nebėra kliūtis dėka telefonų ir socialinių tinklų. Naujomis sąlygomis labiau skaido manipuliavimas informacija. Nuo seniausių laikų valdžia demonstruodavo savo galią per ritualus ir šventes, į kurias įėjo ir vieši bausmių vykdymai.
Kiekvienas visuomenės sluoksnis gaudavo jam skirtą informaciją iš to paties įvykio. Kas aukštuomenei reiškė, tarkime, vieno klano iškilimą, kuriam teks nusilenkti, liaudžiai reiškė geriausiųjų vienybę.
Lietuvoje visuomenės skaidymui labiausiai naudojamas selektyvus slaptos informacijos nutekinimas. Jau pati toji informacija dėl slaptumo grifo yra geriausia dirva nežabotoms fantazijoms, o ją tinkamai atrinkus, galima fantazijas nukreipti pageidaujama linkme.
Selektyvus „MG Baltic“ demaskavimas, papipirintas slapta VSD medžiaga, kelia pavojų naujais pjūviais skaidyti visuomenę ir atitraukti jos dėmesį nuo oligarchijos kaip reiškinio, kadangi jis pats tiesiogiai nematomas ir ne visada lengvai atpažįstamas.
Vieno oligarchinio klano žlugimas yra apsivalymas, jeigu jis žymi pirmą žingsnį europietiškos valstybės idealo link, o jeigu skaidrinimas apsiriboja vienu, tai tėra vienkartinis džiaugsmas publikai ir lygesnis kelias konkurentams.
Panašią istoriją turėjome su Viktoro Uspaskicho oligarchiniu projektu. Tada audringa pradžia virto dešimt metų trukusia tragikomedija.
Ji vyko tik su pasirinktais personažais, o šalia po kilimu neliečiami stygavo valstybę pagal savo poreikius lygiai tokie patys.
Oligarchų rūšys
Akivaizdūs oligarchai yra karo lauko vadai, kokius matome Čečėnijoje, Irake, Sirijoje. Pas mus juos galime prisiminti tik iš senesnės Lietuvos istorijos, kada Sapiegos buvo pasijutę visagaliais, kol buvo sumušti Valkininkų mūšyje 1700 m., ir prasidėjo bajoriška anarchija, atvedusi iki valstybės žlugimo.
Kita aiškiai matoma oligarchų rūšis yra nusikaltėlių grupuotės. Ir šiandien yra valstybių, kuriose jos daro įtaką visuomenės gyvenimui. Nusikaltėlių oligarchija pati pirmoji atkurtoje Lietuvoje sukaupė turto, pati pirmoji ėmė kelti galvą, užsimodama diktuoti jaunai valstybei, tačiau greitai galvos neteko, vos tik valstybė sukūrė atsvarą savo struktūrose.
Abi šios grupės valdo ginklu arba fizine jėga, tik pirmosios valdymas yra asmeninis (pvz., vienas iš Kadyrovų), o antrosios – kolektyvinis (pvz., „Vilniaus brigada“ niekada savęs nepristatinėjo kaip kažkam pavaldi grupuotė).
Trečioji grupė yra mažiau matoma, nes valdo ne ginklu, o per įstatymus. Tai vadinamoji civilinė oligarchija, kurios valdymas yra kolektyvinis.
Lietuvoje jau yra pasibaigęs staigaus turto kaupimo laikotarpis. Gyvename besibaigiančioje stadijoje, kada vyksta sukaupto turto įtvirtinimas. Jos metu turtingiesiems svarbiausia neprarasti turimo turto, dėl kurio jie nerimauja, visiškai nepasitikėdami valstybe ir galvodami, kad nesuimta į nagą ji gali iškrėsti jiems nelauktą šunybę lygioje vietoje.
Daugybė neatsakingų valdžios institucijų sprendimų oligarchams yra objektyvus įrodymas, jog kito kelio apsisaugoti nuo neprognozuojamų žlugdančių veiksmų ir įgyvendinti savo siekius nėra.
Pensijų reforma dėl žmonių ar dėl bankų?
Žiniasklaidos pareiga atkreipti dėmesį į galimas, bet paviršiuje nematomas oligarchinio stiliaus apraiškas. Kolegė Indrė Makaraitytė gegužės 23 d. savo laidoje „Info tv“ pakalbino apie pensijų reformą atstovus iš dviejų suinteresuotų verslo organizacijų, kurios džiaugėsi Sodros įmokų mažinimu 2 procentais. Vietoj to žmonės kaups papildomus 2 proc. antrose pakopose, ir tai bus labai naudinga komerciniams bankams.
Vienoje iš tų organizacijų, „Verslo konfederacijoje“, kaip juridinis asmuo dalyvauja advokatų kontora „Ellex Valiūnas ir partneriai“, o antroje, „Investuotojų forume“, valdybos pirmininkas vardu advokatas Rolandas Valiūnas. Ši kontora (buvusi „Lawin“) yra viena didžiausių ir sėkmingiausių Lietuvoje, todėl nenuostabu, kad tarp jos vipinių klientų yra komerciniai bankai.
Prieš Sodros įmokų mažinimą stojęs Seimo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas užsiminė, jog mažinimo idėją prastūmė verslas, tačiau nekonkretizavo. Profesorius ekonomistas Romas Lazutka, iš pradžių dirbęs prie šios pensijų reformos, teigia, jog žmonės, laukiantys didesnės pensijos, vėl liks išdurti.
Už tai jis keistai išvadinamas kairiuoju (tarsi Vyriausybė būtų ne kairioji), nors visoje ES net 85 proc. pensininko pajamų yra iš viešosios pensijos, ne iš privačių kaupimo fondų.
O politikas S. Jakeliūnas nelauktai gauna pylos dėl kelių korektiškų pastabų apie Lietuvos banko kompetencijos ribas.
Prieš jį užtrimituoja pats Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, kuris į šį postą atėjo iš tos pačios „Lawin“ ir kuris šiemet įpusės jau antrą kadenciją. Minėtoje laidoje jis pasidžiaugė, kad valstybinio Lietuvos banko siūlymai dėl pensijų reformos buvo didžiąja dalimi įgyvendinti.
Deja, sėkmė nusišypsojo ne Lietuvos žmonėms, o komerciniams bankams, nes privatūs pensijų fondai yra svarbi jų verslo dalis.
Paskutinės naivuolės belaukiant
Senovėje turtui ir galiai apsaugoti statydavo tvirtoves.
Mūsų laikais kuriama jėgos veikimo sfera. Ji yra kaip minų laukas, kuriame bus išsprogdintas kiekvienas grėsmingai priartėjęs svetimasis.
Pilną apsaugos komplektą oligarchams gali užtikrinti tik tiekimas iš visų trijų valdžių (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų), sustiprintas žiniasklaidos skydu ir kalaviju. Tada saugu kaip už keturių mūrų. Būtų labai keista, jei protingiausių galvų galintys pasisamdyti oligarchai statytųsi tvirtoves be vienos sienos, nes kitos tada netenka prasmės.
Paleisti viešumon „MG Baltic“ veiklos epizodai rodo, kad jie tokios klaidos nedarė ir tvarkėsi iš pagrindų, rūpindamiesi visomis saugumą bei klestėjimą užtikrinančiomis atramomis.
Nors oligarchų veikimas dažniau nujaučiamas, negu matomas ar įrodomas, naivu būtų manyti, kad „MG Baltic“ koncernas vienintelis pasirinko oligarchinį veikimo stilių.
Greitai pamatysime, ar teisėsauga norės likti paskutine naivuole Lietuvoje.