Pirmas netikėtumas – kad nesusilauki čia įprastos detalios apklausos iš pareigūnų. Tax refund sugeba apmulkinti, pasiuntusi pas vadybininką už pasų kontrolės. Kirtus sieną, atgal negrįši, o ten esančioje informacijoje darbuotoja paaiškina, kad jokio PVM grąžinimu užsiimančio vadybininko šitoje zonoje apskritai nėra.
Žmonių labai nedaug, todėl užsidarė Duty free parduotuvės, veikia tik viena salelė. Joje ranka ant lapo nupaišyta, kad už dolerį šiandien duos 3,65 šekelių, o už eurą – 3,06, nors euro kursas tą dieną buvo daugiau nei 4 šekelių už dolerį. Jauna pardavėja užtikrintu balsu teigia, kad viskas teisinga. Turbūt tai vienintelė vieta pasaulyje, kur doleris yra brangesnis už eurą (tą dieną 1 USD kainavo 0,91 eur).
Paskutinis Ryanair skrydis į Vilnių surinko ir keleivius, kurie nebegalėjo išskristi iš Eilato, nes Wizz Air savo skrydžius nutraukė anksčiau. Tilpo visi norintys pargrįžti, nes liko nemažai laisvų vietų. Dalis keleivių buvo tranzitu keliaujantys baltarusiai.
Menko efektyvumo patikra
Nusileidus Vilniuje kapitonas pranešė, kad prieš mus eilėje tik du lėktuvai, todėl reikės valandą palaukti, kol jie praeis sanitarinę kontrolę. Prasėdėjome tris valandas. Kapitonas ramino, jog atliekamos labai veiksmingos procedūros virusui sustabdyti.
Per tą laiką vieną vyresnio amžiaus porą išvežė greitoji. Jokių paaiškinimų nebuvo, bet į paniką niekas nepuolė. Skridusieji su kaukėmis jas tai nusismaukdavo, tai vėl užsidėdavo deramai. Jų nekaukėti vaikai smagiai čiaudėjo tiesiai į orą.
Įpusėjus antrai valandai, palydovė pranešė, jog atidaro prekybą ir galima nusipirkti maisto bei gėrimų. Lėktuve keleivius užlaikiusiai Lietuvos valstybei nė motais, kad ne savo valia laukiantiems reikėtų pasiūlyti vandens. Skrydis truko daugiau nei keturias valandas, laukimas nusileidus – dar trys valandos.
Išlipus matome tuščią autobusą uždarytomis durimis. Geras dešimt minučių stovime ant vėjo, o keli vyrai signalinėmis liemenėmis tai tarpusavyje pasišneka, tai per raciją su kažkuo persimeta. Į mus – nulis dėmesio, lyg būtume nematomi.
Pagaliau vienas sėda už vairo, suleidžia keleivius į autobusą ir nuveža tikrintis. Ten dirbantys savanoriai – visiška priešingybė liemenuotiesiems. Elgiasi ne kaip kalėjimo prižiūrėtojai, o kaip paslaugūs pagalbininkai. Pasirodo, Lietuvoje jau yra Europos. Malonūs jauni žmonės, ačiū jiems.
Kylame laiptų maršu aukštyn, pusiaukelėje gauname dezinfekuojančio skysčio ant rankų. Procedūra – 5 sekundės žmogui. Trindami rankas, pasiekiame laiptų viršų. Ten termovizoriumi pamatuoja temperatūrą. Žmogui trunka ne ilgiau kaip 10 sekundžių.
Tada pakliūvame į aikštelę, pristatytą rašomųjų stalų. Boeing 737 yra nemažas lėktuvas, ir abejoju, ar visiems keleiviams vienu užėjimu užtektų vietos ant kampučio anketos lapui pasidėti. Prie stalų yra padėjėjų, patariančių nežinantiems, kaip pildyti. Šitas etapas tęsiasi geras dešimt minučių.
Bandau sužinoti, kodėl neatnešė anketų į lėktuvą, kur tupėjome tris valandas. Nėra vyresniojo, nėra kam atsakyti. Jie tik dirba savo darbą. Lygiai paslaptimi uždengta informacija apie savanorius. Norėtųsi dar juos pagirti, bet nė vienas klausiamas neišsidavė, kaip jie tapo savanoriais, iš kur jie surinkti.
Lėktuvo palydovas buvo sakęs, kad prieš išskrisdami į Izraelį gavo apie 20 anketų, todėl net nedalino. Lėktuve yra 130 vietų, didesnė pusė mūsų skrydyje buvo užimtos. Tos trys laukimo valandos būtų ištirpusios, jei organizatoriai gebėtų organizuoti ir jei galvotų apie žmones, o ne apie patikrintus vienetus.
Apie 80 proc. serga koronavirusu be simptomų. Reiškia, termovizorius skirtas tik 20 proc. potencialių ligonių. Atimkime iš šio skaičiaus infekuotuosius, kuriems tikrinimo metu simptomai dar nėra pasireiškę. Vadinasi, termovizoriaus pagalba galima aptikti tik nedidelę dalį atvykstančiųjų viruso nešiotojų. Iš patrankos iššovė į musę.
Po patikros keleiviai paleidžiami į visas keturias puses. Nešiotojai palieka savo pėdsaką taksi, autobusuose, traukiniuose.
Gal dar parduotuvėse pakeliui namo, nes po kelionės šaldytuvai tušti. Viena paguoda, kad po to pagal anketas bus galima rankioti, kas su jais skrido. Bet nesurinksi tų, su kuriais kontaktavo tarp oro uosto ir namų.
Užkrato platinimą galėjo pristabdyti vienkartinės pirštinės ir kaukės, kurias nesunku įteikti mainais į užpildytą anketą. Anketoje būtų dar vienas įsipareigojimas šalia saviizoliacijos – likti su pirštinėmis ir kauke visą kelią iki savo namų.
Tranzitiniai keleiviai, atrodo, daugiausiai baltarusiai, geležinkelio ar autobuso stotyse atsidurs ne apie 18 val., o arčiau 22 val. Galimai turės likti nakčiai, eis valgyti, į viešbutį, gal ir po Vilniaus barus pasitrinti po 7,5 val. lėktuve. O jei kuris infekuotas, paliks mieste virusą kaip suvenyrą sutiktiems miestiečiams.
Sumyžti vartai
Čia dar ne viskas. Po pasų kontrolės einame atsiimti bagažo.
Paskaitęs, jog eurokomisaras Virginijus Sinkevičius oro uosto tualete pasigedo muilo, pakeliui užsuku pažiūrėti, ar kas pasikeitė. Taip, pasikeitė: ir muilo, ir popierinių rankšluosčių yra.
Gaila, kad komisaras nepaminėjo pisuarų, nes matau prieš save iš tolo dvokiantį, nors ir šiuolaikišką pisuarą, kuriame, kaip sako kvapas, jau seniai nebėga vanduo. Aplink ant žemės myžta turbūt nuo pat ryto, nes pritaškyta taip, kad neįmynęs neprieisi. Kaip žinodamas, nufotografavau monitorių Ben Guriono oro uosto tualete, ant kurio ranka gali priliesti, kokios paslaugos trūksta: popieriaus, muilo, švaros.
Nors jau trys su puse valandos, kaip nusileidęs mūsų lėktuvas, laukiame bagažo. Dešimt minučių, dvidešimt... Laukdamas ir besidairydamas sužinau, kad lietuvių kalbos rašybos taisyklės bus pasikeitę man išvykus: švieslentėje virš juostos nr.4, modernioje ir, matyt, gerus pinigus kainavusioje, rašoma: „Bilietus įsigiti (sic!) galite.“ Kur trumpa, ten trūksta, kaip sakoma.
Po keturiasdešimties minučių tuščio laukimo viena keleivių nebeapsikentusi skambina į oro uosto informaciją. Ten bando atsikalbinėti, kad jie tik informuoja, bet galiausiai pažada kažkam perduoti žinią, jog prieš tris valandas nusileidęs Tel Avivo reisas nesulaukia lagaminų. Po kelių minučių juosta pajuda, ir baigiasi paskutinis kelionės etapas. Matyt, persidirbę krovėjai bus mūsų reisą pamiršę.
Išeidamas pažiūriu, ar didelis oro uosto apkrovimas. Švieslentė rodo, kad kitas lėktuvas leisis po 45 minučių, 22 valandą.
Vartai į Lietuvą pasirodė prastai besivarstantys, girgždantys, bet su moderniomis detalėmis, kurios leidžia neprarasti vilties, kad bus suremontuoti. Pagal tuos vartus svečiai apie visą valstybę sprendžia. Oro uostas yra susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus žinioje, kuris paskraido. Žinomiausia tapo jo kelionė į Dubajų.
Sunku suprasti, kodėl visas keleivių atvykimas per koronaviruso protrūkį organizuojamas atbulomis rankomis. Viena prielaida, kad oro uostas savaime veikia įprastomis sąlygomis, kiekviena grandis žino, ką privalo daryti.
Kai jūra ramutėlė, laivo kapitonas gali būti bet kas, ir laivas neapvirs. Kitaip per audrą. Susidrumstė tvarka oro uoste, ir išskydo vadžios. Negi Lietuvoje nėra kompetentingų vadybininkų, kad konkursus laimi temokantys vadovauti, kai laivas pats plaukia?
Komisarui papriekaištavus, įpilama muilo, kad praslystų. O kad „vis dar pasitaikantys trūkumai“ nebadytų akių valdžiai, statomas oro uosto VIP terminalas. Kad vipams matytųsi ne tik pagražintas Lietuvos gabaliukas, kuriame jie žaidžia savo dėliones.
Kad ir vartai į Lietuvą jiems būtų nesumyžti, nestringantys.