Ramūnas Bogdanas. Perdėti lūkesčiai būna kenksmingi: Ukraina ir NATO

Pamažėl nusistoja emocijos, virę prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje ir iškart po jo. Ateina vertinimų metas. Vilniaus susitikimas įrodė, kad nežiūrint sudėtingų tarptautinių aplinkybių sugebama rasti prasmingą bendrą vardiklį formuojant galingiausios pasaulyje karinės sąjungos nuostatas.

Dar kartą patvirtinta, kad garsi Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono diagnozė apie NATO smegenų mirtį yra tik skambus politiko nusikalbėjimas. Sąjunga toliau formuoja ir įgyvendina savo politiką didžiųjų iššūkių atžvilgiu.

Tai, kad atkreiptas dėmesys į Kiniją, rodo JAV diplomatijos pergalę; tai, kad pagrindinis dėmesys teko Rusijos karui prieš Ukrainą, atitinka svarbiausius rytinio sparno valstybių interesus.

Žmogus iš plėšiamo vienkiemio

Pagrindinė į akis krentanti Vilniaus susitikimo ypatybė buvo audringos Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio reakcijos. Jis elgėsi kaip žmogus iš vienkiemio, kurį užpuolė viską niokojantys plėšikai ir kuris bėga į gretimą įsitvirtinusį nepažeidžiamą miestelį prašytis ir pagalbos, ir ginklų plėšikams išvyti ir medžiagų atstatymui. O bėgdamas rėkia, kokie tie miestelėnai kvaili ir niekingi, nes neduoda iškart visko, ko jam reikia.

Sutikite, kad vaizdelis keistokas. Lygiai taip elgėsi V. Zelenskis. Iki šiol jo kalbos ir kreipimaisi buvo meistriškai surašyti ir talentingai įgarsinti. Jie jaudindavo adresatų širdis, pasiekdavo jų protus. Akivaizdu, kad juos rašė žmonės, žinantys, kaip kreiptis, siekiant rezultato.

Bet staiga įvyko radikalus pokytis ir prezidentas pakeliui į Vilnių prapliupo žodžiais, kurie turėjo vienintelę paskirtį – užgauti ir pažeminti NATO valstybes. Tarsi kiti žmonės su kitokiu supratimu būtų įsijungę į darbą prezidento komandoje. Parinkta leksika ir tonas labiau priminė ne Vakaruose suprantamą padorų kalbėjimą, o dygias nemandagias replikas, kuriomis garsėja Vladimiras Putinas.

Pasak „Washington Post“ šaltinio, V. Zelenskio protrūkis pakeliui į Vilnių galutinai įsiutino visą JAV delegaciją. Jau prieš tai Ukrainos prezidentas garsiai samprotavo, ar jam verta važiuoti į Vilnių, jei gaus ne viską, ko norėtų. O apsisprendęs mestelėjo, ką galvoja apie tuos, kurių dėka Ukraina išgyvena ir gali kovoti su agresija.

Kritikuojant per menką Vakarų pagalbą nereikia išleisti iš akių fakto, kad be esamos Vakarų pagalbos Ukraina jau seniai būtų nepajėgi nei funkcionuoti kaip valstybė, nei turėtų adekvačių ginklų gynybai. Ne iš dangaus, o dėka NATO instruktorių atsirado ir Ukrainos kariškių gebėjimas veikti šiuolaikiškai, skirtingai negu Rusijos karinės pajėgos.

Kam rūpi sumenkinti NATO autoritetą

Lietuvoje pagrindiniu šūkiu tapo „Ukrainai – narystė NATO dabar“. Kvaili šūkiai skambinti į Rusiją ir kažką ten aiškinti buvo nušluoti pasipiktinimo bangos, pavirsdami tuščiai išmestomis lėšimis.

Laimei, jų nepamatė Vilniaus susitikimo dalyviai ir skeptiškiausi iš jų neturėjo progos aiškinti, kad net Lietuvoje yra blaivaus proto žmonių, kurie supranta, kad su Rusija reikia ne kariauti, o kalbėtis. Šita Rusijai naudinga ardomoji operacija nepavyko.

Bet pavyko kita. Aistringai kurstomi perdėti lūkesčiai apie Ukrainos narystę NATO netruko virsti nusivylimu, kuris irgi toliau buvo kurstomas. Iš jo pradėjo dygti kita Rusijai labai palanki nuostata: NATO yra apgavikų, beširdžių egoistų šutvė, kuri nepriima į savo tarpą dvasingą pradą ginančios Ukrainos.

Šitas naratyvas įvairiomis variacijomis ėmė plisti ir tarp nuoširdžių Ukrainos rėmėjų Vakaruose, įskaitant Lietuvą. Be abejo, jį pasigavo ir Ukrainos visuomenė. Įdomu, kad ypač aktyviai šią mintį plėtoja „gerieji“ rusai, sėdintys emigracijoje ir uždarbiaujantys „youtube“ kanale. Juos mielai šnekina ukrainiečių blogeriai bei žurnalistai, ir keliauja per Ukrainą žinia, kad NATO ją atstūmė. Išvada – NATO yra bloga kompanija, bet sukandus dantis tenka ją kentėti.

Trapus pasitikėjimas

Tuo tarpu Ukrainos visuomenės tikėjimas NATO svarba jų šaliai yra pakankamai šviežias, todėl trapus ir gali būti vėl pakeistas tokiais įtikinėjimais. Juk dar 2010 m. net 60 proc. ukrainiečių buvo prieš narystę NATO. Net pasibaigus paskutiniam Maidanui 2014 m. kovą NATO šalininkų buvo mažuma – 34 proc., o prieš NATO buvo 43 proc. Požiūris ėmė keistis sulig Rusijos pradėtu karu, ir 2015 m. pirmą kartą šalininkų atsirado daugiau (43 proc.) negu priešininkų (29 proc.).

V. Zelenskiui laimėjus prezidento rinkimus pasikeitė valdžios retorika ir NATO šalininkų truputį sumažėjo nuo 44,2 proc. (2019 m.) iki 41,9 proc. (2020 m.).

Didžiosios invazijos išvakarėse griaudėjant V. Putino ultimatumams 2021 m. gruodį už narystę NATO buvo 59,2 proc. Panašus rezultatas buvo ir 2023 m. gegužę – 58 proc. šalininkų.
Rekordinis palaikymas fiksuotas per apklausą, atliktą 2023 m. birželio pabaigoje – 89 proc. respondentų pasisakė už Ukrainos narystę NATO.

Tokį naujai susiformavusį palaikymą lengviau griauti negu seną apsisprendimą. Banga nepamatuotos kritikos NATO sprendimų atžvilgiu tą ir daro. Turbūt duomenys iš kitos apklausos Ukrainoje nudžiugins rusus. Operacija diskredituoti NATO ukrainiečių akyse yra vienas iš hibridinio karo tikslų.

Situaciją pavyko atvėsinti

Jei tikėti anonimiškai kalbėjusiu gerai informuotu Vakarų diplomatu, daugiausia V. Zelenskio lūkesčius prieš Vilniaus susitikimą kurstė Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, o mažesniu laipsniu jiems antrino Didžiosios Britanijos premjeras Rishi Sunakas ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Kelios dienos prieš Vilniaus susitikimą Lenkijos prezidentas Andžejus Dūda Lucke atskleidė V. Zelenskiui realybę, kad bendro sutarimo dėl narystės nėra.

Kyjivas ėmėsi desperatiškų ėjimų. Ukrainos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, jog V. Zelenskiui pažadėta, kad su juo bus derinamas bendros Deklaracijos tekstas. Paskui neva paaiškėjo, kad suderintas be jo. Išvada – NATO yra apgavikai.

Kas išmano politikos virtuvę, tikrai nusistebėtų, kodėl NATO valstybių poziciją reikia derinti su ne NATO nare. To savo laiku reikalavo V. Putinas, ir jam buvo aiškiai parodyta vieta. Dabar, nors visai kitomis aplinkybėmis, į NATO formuluotes, kurios ilgai ir sunkiai yra derinamos tarp narių, norėjo įsikišti ne NATO narė Ukraina.

Pirmą dieną Vilniuje net buvo kilusi grėsmė, kad V. Zelenskis neis į NATO-Ukrainos tarybos steigiamąjį posėdį. Atmosfera užkaito iki virimo. Situacija pasikeitė po JAV prezidento Joe Bideno ilgo asmeninio pokalbio su V. Zelenskiu.

Kitą dieną Ukrainos prezidentas jau įtikinėjo visus, kad ukrainiečiai yra adekvatūs ir civilizuoti. Nežinia, ką jam sakė, dėl ko įspėjo ir ką pažadėjo J. Bidenas, bet V. Zelenskio žodžiai skamba kaip atsakymas į kaltinimą: „Jūs elgiatės ne civilizuotai ir esate neadekvatūs“. O su tokiais stengiamasi reikalus mažinti iki neišvengiamo minimumo. Laimei, iki to neprieita.

Pasiruošimas narystei dar nebaigtas

Iš kantrybės buvo išvestas ir vienas didžiausių Ukrainos rėmėjų britų gynybos ministras Benas Wallace‘as. Būtent Didžoji Britanija jo pastangomis pirmoji pateikė Ukrainai itin efektyvias raketas „Storm Shadow“, nekalbant apie daugybę kitos ginkluotės ir technikos, tarp jos ir vandens dronus, tinkamus Krymo tiltui sprogdinti.

V. Zelenskio atsakymą į B. Wallace‘o pastabą plačiai citavo ukrainiečių žiniasklaida: „Tegul jis man parašo, kaip reikia padėkoti, ir aš taip padarysiu“. Akivaizdžiai skirta tautiečių auditorijai, pagal kurią kietas bičas neturi jausti dėkingumo, bet jei tas ginklais aptekęs britas nori, dėl Ukrainos V. Zelenskis donorui net nusilenkti gali. Apie sąjungininkus taip kalbėti nedera. Bet ukrainiečiai ir nelaiko Vakarų sąjungininkais, o nuolat juos vadina lygiai kaip anksčiau V. Putinas – „mūsų partneriai“. Žodžiu, nustatančiu distanciją, rodančiu šaltuką ir nepasitikėjimą.

Per baigiamąją konferenciją J. Stoltenbergo klausė, kokias sąlygas turi atitikti Ukraina, kad būtų priimta į NATO. Dukart jis aptakiai išsisuko, o trečią kartą paklaustas puse lūpų išvardijo: kova su korupcija, ekonominės, politinės ir teisės reformos. Pirmoje vietoje – korupcija. Ji yra išdavystės sesuo. Patys ukrainiečiai apie tai labai nemėgsta kalbėti, tarsi nebūtų.

Todėl apie jokius terminus dėl narystės kalbėti negalima. Tik tinkamai nušlifuotos ir tvirtos detalės gali būti dedamos į sudėtingus mechanizmus, kad jų nesugadintų. Tokie mechanizmai yra ir NATO, ir ES, kur sprendimai priimami vienbalsiai.

Tas pats savo laiku ištiko Turkiją derybose dėl narystės ES. Kol šalis neatitinka klubo reikalavimų, tol ji narystės negauna. Tačiau, kaip sakė Vilniuje tas pats B. Wallace‘as – Ukraina jau dabar de facto yra NATO narė, ir šiandien tai daug svarbiau, negu formali de jure narystė.

Sukurtoji Vilniuje Ukrainos - NATO taryba nėra tik paveiksliukas. Ji įgalins efektyviau, su mažiau derinimų tiekti pagalbą kovojančiai šaliai, kuri kol kas nėra narė.