Dabar viešojoje erdvėje Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis pasiūlė savo žaidimą „Ar reikia priešlaikinių rinkimų“, kuris pamažėl ima permušti čekiukų temą.
Abi istorijos yra apie skirtingus valdžios lygmenis. Savivaldybių tarybų politikai veikia savo savivaldybės teritorijoje, o Seimo narių kompetencija apima visą valstybę. Kodėl siūloma persirinkti ne savivaldybių taryboms, kurių nariai nusidėjo ir yra visuomenės moraliai smerkiami? Siūloma veikti aukštesniame valdžios lygmenyje ir perrinkti Seimą. Kodėl?
Pasitikėjimo paniekinimas
Abiejuose valdžios lygmenyse dirbantys demokratinių valstybių politikai privalo tarnauti žmonėms, o ne apsitarnauti save, tuo tikslu susikūrę reglamentus. To, kas vyksta savivaldybėse, neva nematė nė vienos Vyriausybės atstovai srityse, neva nematė ir savivaldybių kontrolieriai, nors jų pareiga ir pamatyti, ir kontroliuoti. Už tai jiems mokamas atlyginimas.
Tvarka, kai nesismulkinama iki absoliučiai kiekvienos išlaidos popierinio patvirtinimo, leidžia nedidinti tikrintojų aparato ir nepanardina į knisinėjimąsi smulkmenose, todėl iš esmės tokia tvarka yra gera.
Bloga yra ne pasitikėjimu pagrįsta sistema, o piktnaudžiavimas suteiktu pasitikėjimu. Dar blogiau, kad masiškai taip besielgiantys tarybų nariai griauna pasitikėjimą kaip normą.
Išlaidos veiklai buvo suvoktos tiesiog kaip papildomos pajamos, kurias reikia pasiimti iki paskutinio cento. Vytautas Lanssbergis man yra sakęs (o gal ir rašęs kur nors), kad žmonės gailisi ne sugriautų kolūkių, o juose buvusių sandėlių. Mat iš jų galėjo imti tarsi niekieno gėrybes, taip gaudami papildomas pajamas ir sau pasiteisindami ubagiška alga. Vogimas iš sandėlių buvo kone visuotinis.
Dabar tą patį daro anų kolūkiečių vaikai ir anūkai, nors jų pajamos jau nebe ubagiškos. Biudžetinės lėšos jems irgi atrodo tarsi niekieno, tad jokios nuodėmės nėra. „Juk ne žmogų apvogiau! Nesu svetimo paėmęs!“ atsikirs į jūsų kaltinimą panašūs į Kauno merą Visvaldą Matijošaitį politikai. Nė minties grąžinti.
Natūra imti nepatogu, duokite pinigais
Kiekvienoje savivaldybėje yra administracija, kuri laisvai galėtų tarybos narius aprūpinti jų veiklai reikalingomis priemonėmis per viešuosius pirkimus. Ne, perkasi patys. Seime yra kanceliarija, kuri irgi gali parūpinti priemones Seimo narių veiklai. Ne, irgi nepageidautina.
Jei veiktų tokia tvarka, politikai būtų išvaduoti nuo buitinių reikalų ir daugiau laiko galėtų skirti savo tiesioginiam darbui dirbti. Tačiau tada politikai gautų ne pinigus, o daiktus natūra. Kur dėsi, susikrovęs kalną popieriaus ir tušinių? Su pinigais geriau. Ar pats Seimo narys, ar jo padėjėja gali nueiti į bet kurį Seimo aparato kabinetą ir pasiprašyti popieriaus. O išlaidas už popierių padengs kanceliarija. Ir ne tik už popierių. Tarkime, Sauliaus Skvernelio bendražygis Kęstutis Mažeika per pusmetį nupirko gėlių už 416 eurų. Čekiukus išrašė jo sesuo. Spėju, kad tai tik Seimo narių veiklos žiedeliai...
Pagal egzistuojančią tvarką, čekiai už Seimo narių veiklą pristatomi į kanceliariją. Seimo eitikos ir procedūrų komitetas savo iniciatyva jų netikrina. Reikia, kad kas nors kreiptųsi. Bet šita tvarka seniai tenkina visus. Kai žurnalistas Deividas Jursevičius paklausė Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nilsen, ar neketina dabar patikrinti čekių archyvo, ji sakė esanti suglumusi dėl įtarimo, kad visi yra sukčiai.
Ką reiškia „perkrauti sistemą“?
Gabrieliaus Landsbergio paskelbtas noras „perkrauti sistemą“ nėra blefas, bet dauguma Seimo narių arba nesupranta, arba apsimeta, kad nesupranta, apie ką eina kalba, nes jie mąsto kitoje koordinačių sistemoje. Jie nesuvokia pastangos išsukti juos nuo kylančios grėsmės ir užsiima skaičiavimu, kaip laimėti daugiau vietų rinkimuose. Aritmetika labai paprasta: jeigu TS-LKD gaus mažiau, reiškia, kitiems liks daugiau. Tad jiems klausimas vienas – konservatoriams palankiau rinkimai 2023 m. ar 2024 m.?
Tuo tarpu didžioji „sistemos perkrovimo“ prasmė yra išgelbėti sistemą su senomis privilegijomis. G. Landsbergio ir I. Šimonytės logika sako, kad negali būti dvigubų standartų – lekia lauk ministrė be čekiukų, o Seimo nariai – buvę savivaldybių tarybų nariai (jų suskaičiuota 52) lieka savo vietose. Nevalia taikstytis, kad seimūnams galima tai, ko negalima ministrams! G. Landsbergis atviru tekstu sakė jau pačioje čekiukų istorijos pradžioje: „Aš nežinau, kaip tokį skandalą gali atlaikyti Seimas“. Taigi, čekiukai savivaldybėse yra tik žiedeliai, o uogelių reiktų ieškoti Seime.
Matyt, dėka žurnalistinės patirties nuovokiai pastebėjo seimūnas Bronius Matelis: „...dabar pasipylė visi skandalai čekių ir jie tikrai persimes, jau persimeta į Seimą“. Todėl jis mano, kad pirmalaikiai rinkimai yra kelias per trumpą nestabilumą vėl į stabilumą. Panašiai kalba Andrius Kubilius - apie Lietuvą, atsidūrusią sąžiningumo krizėje.
G. Landsbergio ir I. Šimonytės laiške partiečiams kertinis punktas iš trijų išdėstytų yra antrasis: „..tie patys klausimai, kurie šiandien keliami savivaldybių tarybų nariams, lygiai taip pat gali būti keliami ir Seimo nariams“. Dėl šios priežasties reikia per priešlaikinius rinkimus „atnaujinti pasitikėjimo mandatą“.
Štai kaip! Perkraukime, pamirškime viską, kas buvo bloga, ir judėkime toliau. Pasirodo, skaidrinti sistemą – tai ne atsisakyti privilegijų. Politikams siūloma mažiau skausminga išeitis – jau po čekiukų ydos išviešinimo iš naujo gauti rinkėjų palaiminimą, po kurio liaudis nebegalėtų priekaištauti ar piktintis nieko nežinoję apie čekiukus.
Liks kaip buvę – štai kam reikia skubių rinkimų. Aukų bus, bet yra dėl ko pasiaukoti ar paaukoti kelias vietas Seime: kad būtų išsaugotas lovys!
Pirmalaikiai rinkimai suvokiami kaip skaistykla, iš kurios keliaujama į materialų politikų rojų, gavus nuodėmių atleidimą. Dar daugiau - rinkimai tarsi patvirtintų teisę toliau naudotis riebiomis privilegijomis ydingoje sistemoje. Jomis aptekę Seimo nariai, net aparatui nubyra, o savivaldybės yra viso labo mokinukai, sekantys paskui mokytojus iš Vilniaus.
Kas nori būti krizės premjeras?
Dar viena aplinkybė paaiškina, kodėl sistemos gelbėjimą inicijuoja premjerė ir partijos pirmininkas. Tiek I. Šimonytė, tike G. Landsbergis yra plačiai mąstantys žmonės. Manyčiau, jie supranta, koks smūgis gali sudrebinti Seimo instituciją ir atsakingai stengiasi susilpninti galimas pasekmes.
Kitas jų rūpestis yra partijos ateitis. Jie geriau nei daugelis supranta, kokia gali būti ekonominė padėtis Lietuvoje po 16 mėnesių.
Dabar jau matosi ekonominės krizės šešėlis. Pramonės gamyba 2023 m., lyginant su 2022 m. sausio – balandžio mėn., sumažėjo 10,6 proc. Pagrindinės Lietuvos eksporto šalys žengia į recesiją. Neįvykdžiusiai visų užduočių Lietuvai Europos komisija sumažino RRF (gaivinimo ir atsparumo) fondo lėšas 28 mln. eurų. Vienas pagrinidinių neatliktų darbų yra skaidrumą didinanti mokesčių reforma. Šis darbas dėl skandalo sustojo ir projektas vis nekeliauja iš Vyriausybės į Seimą, nors yra parengtas. Valstybės duomenų agentūra skelbia, kad Lietuvos ekonomika smuko 3,7 proc., o per pirmą 2023 m. ketvirtį – 3 proc.
Iki tol buvo didelis augimas, buvo galima duoti ir krautis politinius dividentus. Toliau taip elgtis nesišviečia. Rinkėjai labai greitai pamirš gerėjimo laiką, o atsimins tik rinkimų meto dabartį, kuri nebus palanki tada esantiems valdžioje.
Todėl konservatoriams rinkimai prieš laiką būtų geriau. Abi baigtys nebūtų tokios blogos, kaip sulaukus rinkimų pagal grafiką.
Pralaimėjus konservatoriams ekonominėje duobėje vargtų ir populiarumą prarastų Vyriausybę suformavę politiniai varžovai. Laimėjus būtų pakankamai laiko išvairuoti šalį iš recesijos ir kitus rinkimus pasitikti ekonomikos pakilime.
Išties, kodėl visada augimo laurai atitenka per sunkmetį opozicijoje patupėjusiems socdemams, o krizes Lietuvoje įveikti yra konservatorių reikalas? Laikas pakeisti tokią nepalankią partijos karmą, kartu apsaugant visą politinę sistemą, su kurios maloniomis ydomis susigyventa per kelis nepriklausomybės dešimtmečius.