Seimo nariai, arba tautos atstovai, renkami tam, kad nedirbdami kitų darbų ir nebūdami jų susaistyti, turėtų pakankamai laiko ir laisvas rankas priiminėti įstatymus, ginčytis dėl jų, galvoti pataisas, prižiūrėti vykdomąją valdžią. Viso to negali atlikti tauta.
Viena priežastis – joje per daug žmonių, kad jie galėtų diskutuoti ir būti išgirsti. Kita labai svari priežastis – žmonės tam neturi laiko, nes yra apsikrovę darbais bei įsipareigojimais, todėl valstybiniams klausimams gali skirti tik dalį laisvalaikio, kuris liks nuo pramogų. Nesunku nuspėti, kokia jų pasirengimo kokybė. Šitą problemą sprendžia atstovaujamoji demokratija, pagal kurios principus gyvena Vakarų civilizacija ir jos dalis Lietuva.
Neįkvepiantis „Brexit" pavyzdys
„Brexit" yra tiesiog ant stalo gulintis pavyzdys, kur šalį nuveda neatsakingas žaidimas referendumais. Žmonės balsavo išstoti ar neišstoti, neturėdami jokio supratimo apie pasekmes, nežinodami, kiek tai kainuos valstybei, nematydami pliusų ir minusų analizės. Referendumą sumąstė politikai, spręsdami partines problemas ir išlikimo valdžioje klausimą. Dabar prisidirbę britų parlamentarai malasi kaip šuo, gaudantis savo uodegą, o svarbūs valstybės reikalai laukia nesulaukia jų dėmesio.
Ir Didžiosios Britanijos, ir Europos Sąjungos gyventojams jau koktu darosi nuo jų blaškymosi. Blogiausia, kad daugybės žmonių bei verslų likimai pakabinti nežinioje. Padėkoti už sukurtą chaosą ir nežinią galima tik referendumui.
Nuo pat balsavimo rezultatų iki dabar galvoju, kad sveikas britų protas paims viršų. Politikai antruoju referendumu išstojimą greičiausiai išbrauks iš dienotvarkės, bet pasekmės liks. Visuomenėje tas klausimas per daug aktualizuotas ir ją skaido. Bet kuriuo atveju ardantis piliečių sanglaudą pjūvis jau padarytas, ir jį užglaistyti reikės daug metų.
Astravo AE – lietuviško referendumo vaisius
Jei neužtenka „Brexit" pavyzdžio, kuo virsta klastingi referendumai ir kaip tauta praryja kabliuką, kurį paskui labai sunku iškosėti, pasižiūrėkite į rytus iš Vilniaus televizijos bokšto.
Už mažiau nei 40 km kyšantys Astravo AE bokštai yra lietuviško referendumo dėl atominės energetikos rezultatas. Štai ką pavyko pasiekti, kai tauta pasisakė šalies energetinės raidos klausimais.
Didžioji kaltė dėl to tenka visiems politikams, kurie veidmainiškai vaizdavo superdemokratus. Iš tikrųjų jie tik nusimetė nuo savęs atsakomybę priimti specialistų pagrįstą sprendimą ir paskelbė referendumą. Balsuotojų nuotaikas, kaip žinoma iš VSD pranešimo, ne vienu milijonu tinkama sau linkme pakreipė Rusija.
Dabar su nerimu laukiame, kol pradės veikti rusiškas reaktorius abejotinos kokybės baltarusiškai rusiškoje elektrinėje. Vietoj to galėjome ruoštis paleisti Visagine japonišką reaktorių, kurį patys kontroliuotume. Lietuva iš valstybės, kuri didžiąją dalį elektros perka užsienyje, būtų pavirtusi elektros eksportuotoja. O dabar Ignalinos ir Utenos pastotėse vyksta neaiškios paskirties rekonstrukcijos, kurios kelia klausimą, ar patyliukais nesiruošiama pirkti baltarusiškos elektros iš Astravo AE.
Vieno referendumo idėja neigia kitą referendumą
Šį sykį siūlomi net du referendumai iš karto. Jau ne vienas apžvalgininkas atkreipė dėmesį, kad jie prieštarauja vienas kitam, nors abu remiami tų pačių žaliųjų valstiečių. Arba sumaištis tūno siūlančioje galvoje, arba per tą galvą iš pašalio Lietuvoje sėjama sumaištis.
Kalbant apie daugybinę pilietybę, teigiama, kad tokiu būdu bus išsaugota daugiau piliečių Lietuvai. Nuo to Lietuvoje fiziškai jų tikrai neatsiras, bet ar atsiras jų Lietuvai – irgi didelis klaustukas.
Geras pavyzdys yra armėnai, kurių pačioje šalyje yra nepilni 3 mln., o pasaulyje – apie 8 mln. Nors užsienyje armėnų daugiau nei istorinėje tėvynėje, Armėnija neklesti ir lieka skurdi valstybė. Lietuvos BVP gyventojui yra 31 000 JAV dolerių, o Armėnijos – 4 000 JAV dolerių.
O kaip mes aiškinsimės savo bendrapiliečiams lenkams, jei jie panorės tapti ir Lenkijos piliečiais? Ar galėsime kritikuoti Lenkiją, jei ji pradės dalinti pasus Vilniaus krašte? Kuris teismas pripažins, kad galima diskriminuoti žmogų pagal tautybę: savo tautiečiams Lenkijoje leisime būti Lietuvos piliečiais, o Lietuvos lenkams neleisime būti Lenkijos piliečiais?
Iš pirmo referendumo matosi siekis padidinti arba išsaugoti rinkėjų skaičių. Atrodytų, imkite ir dirbkite ta linkme, propaguodami balsuoti už daugybinę pilietybę. Tačiau ne, – tarsi nusprendžiama, jog šis referendumas jau neįvyko arba pasisakyta prieš, ir siūlomas kitas referendumas, kurio išankstinė nuostata yra, kad piliečių jau sumažėjo. Kol kas statistika to nerodo, todėl sumažėjimas tėra organizatorių prognozė.
Būtent daugybinė pilietybė atvers kelią realiam piliečių netekimui, nes panaikins moralinį barjerą prašytis kitos pilietybės ir leis komfortiškai suvisam ištirpti svečioje šalyje. Lietuviški pasai teliks kaip išeiginiai bateliai, kuriais galima sublizgėti tam tinkamomis progomis.
Mokslininkai, nagrinėjantys atstovaujamosios demokratijos veikimą, yra išvedę formulę, kad optimalus tautos atstovų skaičius yra kubinė šaknis iš gyventojų skaičiaus. 141 pakėlę kubu gausime 2,8 mln. Atrodo, viskas aišku. Bet tautai pasiūlyta susimažinti savo atstovavimą vadžioje. Kitaip tariant, susimažinti demokratiją.
Dalis žmonių įsivaizduoja, kad sumažinus narių skaičių, pagerės Seimo kokybė. Lygiai taip pat naivu, kaip įsivaizduoti, jog nukasus dalį smėlio iš kibiro, likusi dalis virs auksu. Iš tikrųjų – ko pridedi į kibirą, tą ir turi. Balsuoti reikia pasirenkant, kas vertas atstovauti, o ne kas daug žada ir garsiai rėkia. Kokybė tik pablogės, nes didieji pažadukai ir nuo realybės nutolę politikos žonglieriai toliau bus perrenkami arba asmeniškai, arba susirašę save sąrašų viršuje.
Griaunančios referendumų pasekmės
Dabar pasvarstykime, ką atneš abu įvykę referendumai. Turėsime dvi kategorijas piliečių – daugybinių ir vienatinių. Vieni atliks pareigas ir prievoles tėvynei; kiti tik naudosis teisėmis. Žinutė tautos vienybės šaukliams: susipriešinimas neišvengiamas. Būsime tauta iš pilietybės musulmonų ir krikščionių.
Gal dar reikės papildyti valstybių sąrašą Australija arba Argentina, arba Pietų Afrika – jos nėra „euroatlantinės", bet ten yra nemažai žmonių, kilusių iš Lietuvos. Reikės sukti galvą dėl Izraelio pilietybės turėtojų – nes ją gauna bet kuris pasaulio žydas nepaisant jokių integracijų – tebūnie jis iš Irano, tebūnie iš Rusijos. Vilkindama rinkimus iki sau palankaus momento, neskubiai galėtų svarstyti dabartinė Seimo dauguma, pamosuodama referendumo dėl pilietybės rezultatais.
Ji svarstytų ir naujo Seimo klausimą, jei būtų nubalsuota mažinti narių skaičių. Dėl padėjėjų neseniai ir tyliai jau nuspręsta: panaikinus buvusį padėjėjo – sekretoriaus etatą vienam Seimo nariui, dabar kiekvienas iš jų turės po tris etatinius padėjėjus, arba 363 etatai galimiems 121 nariui vietoj buvusių 141. Neįtikėtinas valstietiškas taupumas!
Referendumo klausime nepasakoma, ar bus mažinamas vienmandačių apygardų skaičius, ar bus trumpinami sąrašai. Teks priimti eilę Seimo statuto pakeitimų. Visa tai irgi reikalaus daug sulaužytų iečių Seime, daug laiko ir energijos, o valstybės reikalai lauks stalčiuose, – lygiai kaip britų parlamente. Kol nebus aišku, į kokį Seimą renkama, tol nebus galima skelbti rinkimų.
Perdėtas demokratijos vaizdavimas referendumais veda į labai nedemokratišką ateitį, o „žaliavalstiečių" vado pabrėžtinai iš didžiosios rašoma Tauta tėra suplanuotas užrašas ant piliečių laisvės ir valios antkapio.