Jie nuspręsdavo, kada laikas keltis į žiemos stovyklą, kur statyti kaimą ir kaip skirstyti atsargas stygiaus metu. Klausimai nebuvo tokie komplikuoti kaip kylantys dabar, tačiau net su jais žmonija būtų nusisukusi sprandą dar savo vaikystėje, jei sprendimai būtų priimami bendruomenės balsų dauguma.
Teisingų sprendimų būdo paieškos
Europos demokratijos lopšiu yra vadinami Atėnai, kur susirinkę piliečiai priimdavo sprendimus balsuodami. Tačiau Atėnuose, skirtingai nuo mūsų laikų, egzistavo turtinis apribojimas į balso teisę. Senieji graikai galvojo, jog atsakingai sprendimus priimti gali tik tas pilietis, kuris turi ūkį, už kurį yra atsakingas, kuris turi nuolat rūpintis ir savo plačiai suprantamos šeimynos, ir savo vergų gerove.
Tik toks žmogus spręsdamas yra įpratęs pažvelgti į ateitį ir apsvarstyti savo sprendimo ilgalaikes pasekmes, kurios lems jo namų gerovę ar pražūtį. Taip atrinkti piliečiai bado metais neleisdavo paliesti sėjai skirtų grūdų, o gerovės metais pirmiausiai balsuodavo stiprinti Atėnų laivyną vietoj to, kad tas lėšas skirtų sporto žaidynėms surengti.
Žmonės kaip rūšis nebūtų taip išplitę ir įsiviešpatavę visoje planetoje, jei ne naudingi perspektyvūs pasirinkimai, kurių buvo daugiau negu klaidų.
Patyrusių žmonių tarybos, kaip sprendžiantis arba patariantis organas, žinomos jau gentinėje santvarkoje.
Pavojinga žaidime statyti ant vienos kortos ir pavojinga valstybėje pasikliauti tik vieno asmens nuomone. Diktatorius, tironas ar vienvaldis lyderis gali priimti ir progresyvių sprendimų, bet gali sužlugdyti raidą nepamatęs kitiems akivaizdžių savo sprendimo pasekmių.
Antra vertus, žmonija labai seniai suprato, jog ne mažiau pavojinga aklai pasitikėti bendrai priimtų sprendimų teisingumu, kadangi eilinis pilietis tiesiog neturi laiko arba tiesiog stokoja noro gilintis į sprendžiamą klausimą. Kuo sudėtingesnis darėsi žmonių gyvenimas, tuo labiau plėtėsi kylančių iššūkių ratas.
Todėl demokratiniu keliu einančiose valstybėse piliečiai išrenka grupę savo atstovų, kuriems suteikia teisę priiminėti sprendimus.
Tų išrinktųjų, vadinamų parlamentarais, pareiga yra atsisakyti kitų darbų ir skirti savo apmokamą laiką tam, kad įsigilintų į valstybės raidai svarbius klausimus ir priimtų palankiausius tolesniam vystymuisi sprendimus.
Toks žmonių bendruomenės, susibūrusios į valstybę, valdymo būdas vadinamas atstovaujamoji demokratija.
Mažiau nereiškia geriau
Lietuvoje teisė atstovauti tautą rinkimų keliu suteikiama 141 Seimo nariui ir prezidentui. Pastarajam, kadangi jis vienas ir jo sprendimai gali turėti rimtų pasekmių, amžiaus cenzas yra padidintas iki 40 metų.
Toks apribojimas netaikomas Seimo nariui, nes jis yra kolektyvinio sprendimo dalis. Kuo mažesnis Seimo narių skaičius, tuo didesnis krūvis tenka kiekvienam.
Visų pirma, kiekvienas atstovaus didesnį būrį rinkėjų, todėl fiziškai privalės mažiau dėmesio skirti individualiems atvejams, kad suspėtų aplėkti jam tekusį pulką: juk kuopos vadas geriau žino kiekvieno kareivio rūpesčius negu divizijos vadas, kuris pajėgia aprėpti tik bendrais bruožais, tik viršūnėles.
Seimo nariai būna išsiskirstę po komitetus, kad galėtų labiau įsigilinti į vieną ar kitą sritį. Sumažėjus narių, sričių nesumažės, todėl likusieji gaus didesnius informacijos srautus. Jei dabar visuomenei atrodo, jog Seimo nariai nesusitvarko su darbu ir priiminėja blogus sprendimus, tai sumažinus atstovų skaičių sprendimų kokybė tik pablogės.
Čia tas pats, kaip svirduliuojančiam po 20 kg svoriu žmogui užkrauti dar 10 kg viršaus ir tikėtis, kad dabar jis žengs tvirtu žingsniu.
Be to, sumažintas narių skaičius padidina išorės poveikio sprendimams galimybę. Kasdienė patirtis mums sako, jog įkalbėti ir paveikti keletą žmonių yra lengviau negu kelias dešimtis.
Visuomenė įsitikinusi, jog Seimo nariai blogai dirba. Tačiau ar jų skaičius lemia lankomumą arba dalykų išmanymą? Ne. Kaip galima įtikėti, kad 121 žmogus tą patį protinį darbą atliks geriau, negu 141 žmogus? Lemia ne kiekis, o kokybė. Ją, deja, užtikrina tie, kurie balsuoja ir net tie, kurie nebalsuoja.
Į rinkimus – su apgaulingu jauku
Visuotinis liaudies noras mažinti Seimo narių skaičių yra visuotinis prisipažinimas, jog rinkėjai nesugeba atpažinti ir suteikti įgaliojimus pasiruošusiam dirbti atstovui.
Labai dažnai žmonės, nepasivarginę skirti bent dešimt minučių kandidatams peržvelgti, skėsčioja rankomis ir šūkauja, kad nemato už ką balsuoti. Kaip gali matyti, jei net pažiūrėti tingi? Todėl renkami visokie rėksniai nuo bačkų, valstiečiais apsimetę dvarponiai ar policininkai – demokratai.
Aišku, visada smagiau galvoti, kad kaltas kitas. Tie patys neatsakingi ir tingūs rinkėjai, kurių dėka turime tokios kokybės Seimą, dabar gavo, kam permesti atsakomybę. Ant referendumo kabliuko užmautą mintį jiems švystelėjo balsus žvejojantys politikai, užsimaskavę žaliais valstiečio rūbais, ir publika užkibo.
„Valio, ne mes kalti!“ – sušuks su palengvėjimu, kai juos temps už lūpos prie balsadėžių, ir iš dėkingumo paskirs ant Lietuvos apipjaustytą, bet „karbauskinį“ Seimą. Taip bus įgyvendintas vienintelis šio referendumo tikslas.
Ką reiškia valdžios piramidė be konkurencijos, be atasvaro, jaunesniesiems galėtų papasakoti vyresni sovietmetį menantys rinkėjai.