Kunigaikštis Bogdanas Oginskis blaiviai vertino savo kraštiečius rietaviškius, todėl diena ir vieta pasirinkta taip, kad neleistų kilti gandams apie velnio pramaną, kurie galėjo sužlugdyti sumanytą lentpjūvės elektrifikaciją. Balandžio 17 d. aušo Šventų Velykų rytas, o lemputė sušvito bažnyčioje. Su Dievo pagalba velnio baimei buvo uždaryti keliai.
Viskas prasidėjo nuo žalmargės
Kitas mokslo pasiekimas – skiepai – negali pasigirti tokia lengva istorija. Jų atradėju laikomas Edwardas Jenneris, kuris 1796 m. Londono karališkajai draugijai pateikė studiją, kaip 13 žmonių apsisaugojo nuo raupų, kadangi prieš tai buvo užkrėsti karvių raupais.
Šiais laikais už savo eksperimentus su vakcina E. Jenneris, ko gero, pakliūtų už grotų, bet tada jo veiksmų niekas nesmerkė. Pastebėjęs, jog karvę Blossom (Žeidę) melžusi moteris susirgo karvių raupais, medikas paėmė skysčio iš pūslelių, iškilusių ant Saros rankų, ir įtrynė sveikutėliam savo sodininko 8 metų sūnui. Berniukas Jamesas lengvai sunegalavo ir pasveiko. Tada E. Jenneris jį pabandė užkrėsti mirtinais žmonių raupais, tačiau sodininko sūnus liko atsparus užkratui.
Šis eksperimentas laikomas imunologijos mokslo pradžia. Lotyniškai karvių raupai vadinasi vaccinia, nuo lotyniško žodžio vacca – karvė. Todėl E. Jenneris savo metodą pavadino vakcinacija. Londono universiteto Šv. George‘o medicinos mokykloje, kur mokėsi atradėjas, iki šiol bibliotekoje po stiklu kabo rudai baltas karvės kailis. Tai žalmargė Blossom, davusi pradžią vakcinoms.
XVIII a. pabaigoje raupai buvo baisi rykštė. Kasmet Europoje nuo jų mirdavo apie 400 000 žmonių, trečdalis ligonių apakdavo. Apie 10 proc. populiacijos mirdavo būtent nuo raupų, o per epidemijas aukų skaičius išaugdavo iki 20 proc. Ypač neatsparūs virusui buvo vaikai – net 90 proc. susirgusių mažylių neišgyvendavo.
Britų parlamentas 1802 m. pagerbė E. Jennerį 10 000 svarų, o 1807 m. – 20 000 svarų premijomis. Skiepijimas vis labiau plito. 1853 m. Jungtinės Karalystės parlamentas įstatymu paskelbė skiepus privalomais.
Lietuvoje masiškai skiepyti nuo raupų pradėta 1930 m., ir jau 1936 m. užfiksuotas paskutinis šios baisios ligos atvejis mūsų šalyje.
Demonizuoti skiepai
Su skiepijimu drauge plito ir pasipriešinimas jam. Atsirado naujo judėjimo aktyvistų, antivakcinacijos leidinių, organizacijų. Pacituosiu ištrauką iš 1807 m. rašinio, nukreipto prieš skiepus:
„Galinga ir siaubinga pabaisa su jaučio ragais, arklio kanopomis, krakeno nasrais, tigro dantimis ir nagais, karvės uodega; jos pilve slypi visas Pandoros skrynios blogis; jos kūną dengia maras, raupsai, purpurinės dėmės, dvokiančios opos ir nešvarumais trykštančios žaizdos; ją gaubia ligos tvaikas, jos pasirodymą pasaulyje lydi skausmas ir mirtis; ji žudo žmoniją, ypač vargšus bejėgius vaikus, ne tik piktžaizdėmis, – ji suryja ne šimtus, ne tūkstančius, bet šimtus tūkstančių.
Dalį XIX a. visuomenės tokie apokaliptiniai vaizdai stipriai veikė. Pavyzdžiui, Stokholme mada nesiskiepyti taip paplito, kad 1872 m. vakcinacijos lygis krito iki 40 proc. Likusioje Švedijos dalyje jis siekė 90 proc. Tačiau 1874 m. Stokholme kilo didelė raupų epidemija, ir atsitokėjęs miestas grįžo prie skiepų.
Panašūs dalykai kartojosi net po šimto metų. Jungtinėje Karalystėje XX a. 7 dešimtmetyje nuo kokliušo buvo paskiepyta 81 proc. Tada išpopuliarėjo nuomonė, jog šis skiepas yra blogis. Per dešimt metų pasiskiepijusių liko tik 31 proc. Kilo visuotinė kokliušo epidemija. Jos metu skiepijimasis išaugo iki 93 proc., ir ligos protrūkis buvo suvaldytas.
Dabartinių „antivakcinininkų“ argumentai tik išraiškos forma skiriasi nuo jų bendraminčių iš XIX a. Per du šimtus metų nieko naujo nesugalvota ir niekas neatmesta, lyg žmogaus pažinimas ir mokslas būtų stovėję vietoje. Pasipriešinimas tebesiremia keturiais fundamentaliais stulpais:
1. Tikima, kad vakcinos neveikia;
2. Tikima, kad kas nors susirgo ar mirė dėl skiepų:
3. Tikima, kad privalomas skiepijimas pažeidžia pagrindines žmogaus teises ir laisves;
4. Tikima ypatinga alternatyvios medicinos galia, ypač homeopatija ir žolelėmis.
Prieš tikėjimą, kuris nepavaldus laikui, bet kokie argumentai ar faktai yra bejėgiai.
Menkai išprususių žmonių nuomonė turi savybę plisti lengviau nei pagrįsti aiškinimai. Mat aiškinimas visada bus ilgesnis, užtruks jį parengti ir reikės daugiau pastangų jį suprasti. Daug paprasčiau pasigauti širdį pavirpinantį, siaubą keliantį šūkį ir jį kartoti.
„Fake news“ dėl skiepo
1998 m. gydytojas iš Jungtinės Karalystės Andrew Wakefieldas moksliniame žurnale „Lancet“ paskelbė studiją, kurioje priėjo išvados, jog kombinuota vakcina MMR, sauganti nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės, vaikams sukelia autizmą bei žarnyno uždegimą. Ši naujiena greitai išplito po pasaulį. Kol nustebę mokslininkai tikrino kolegos atradimą, juo patikėjo daugybė žmonių.
Kada specialistai nuodugniai išanalizavo studiją, paaiškėjo, jog autorius tyrė tik 12 vaikų, neturėdamas kontrolinės grupės. Akivaizdu, jog tokio dydžio imtis yra per maža apibendrinimams daryti. Toliau gilinantis į tirtus atvejus nustatyta, jog iš dvyliktuko net trys autizmu išvis nesirgo, o penki turėjo autizmo požymių dar prieš skiepus.
Negana to, atskleisti ir A. Wakefieldo motyvai: jis pats buvo pateikęs paraišką dėl naujos vakcinos nuo tymų ir siekė, kad MMR būtų pašalinta iš sąrašo, kad atsirastų vietos jo siūlomam preparatui. Už tokį elgesį gydytojui buvo atimta profesinė licencija.
Privaloma ar laisvanoriška?
Šiuo metu vakcinacija yra privaloma 11 Europos valstybių iš 31 (35,4 proc.), o kitose 20 valstybių jie yra rekomenduojami. Mūsų kaimynai Latvija turi 10 privalomų skiepų, o Lenkija – 9 skiepus.
„Antivakcinininkų“ puolimo, kurį vainikavo 100 000 dalyvių demonstracija, paveiktas Jungtinės Karalystės parlamentas 1898 m. padarė pataisas Vakcinacijos akte, įvesdamas į britų teisę apsisprendimo pagal religinius ar moralinius įsitikinimus sąvoką.
Europos Komisija, atsakydama į Europos Parlamento narių paklausimą dėl privalomų skiepų efektyvumo, atsakė remdamasi ASSET raportu, atliktu už ES pinigus ir apėmusiu padėtį iki 2013 metų. Komisija parlamentarams nurodė, kad visuomenės skiepijimo lygis nepriklauso nuo skiepų privalomumo.
Paskaičius raportą sužinosime, jog Baltijos šalyse lygis vienodas, nors Latvijoje skiepai privalomi. Beveik tiek pat vakcinuota Lenkijoje, kur skiepai privalomi, ir Suomijoje, kur jie neprivalomi.
Tačiau patys raporto autoriai pripažįsta, jog jų tyrimas apima per mažai duomenų, kad būtų galima spręsti apie privalomų skiepų įtaką. Išties, nagrinėti laikotarpiai be epidemijų protrūkių, neatsižvelgta į kultūrinius skirtumus tarp valstybių.
Italijoje melaginga žinia apie autizmą sukeliančią MMR vakciną taip paveikė politikus, kad 1999 m. jie panaikino privalomą skiepą. Skiepijimo lygis ypatingai pradėjo kristi 2012 m., kada išplito antivakcinines nuotaikas palaikantys populistiniai politiniai judėjimai. Pastarieji darė viską, kad pritrauktų daugiau balsų į savo pusę.
Pavyzdžiui, 5 žvaigždučių judėjimo lyderis, dabartinis Italijos premjeras Matteo Salvinis 2013 m. „Twitter“ pasakojo nuvedęs skiepyti savo dukrą, kuriai visai nebuvę baisu. Tačiau rinkėjams 2017 m. jis jau aiškino, kad tiek skiepų yra kvailystė, nes žmonės norėjo tą išgirsti.
Tuometinė vyriausybė buvo susidūrusi su prasidėjusia tymų epidemija ir įvedė papildomus privalomus 6 skiepus, tarp jų ir nuo tymų, prie jau buvusių keturių privalomų.
Į mokyklą Italijoje einantis vaikas privalėjo turėti gydytojo pažymą, kad yra paskiepytas. Rinkimus laimėję populistai leido vesti vaikus į mokyklą, jei jie atneš tėvų raštelį dėl skiepų.
Tymų protrūkis Europoje
Didžiausias tymų protrūkis yra Ukrainoje. Ten nuo karo su Rusija pradžios labai krito skiepijimo lygis, ir 2016 m. jis tesiekė 31 proc. Prasiveržė epidemija.
2018 m. Ukrainoje užfiksuota virš 53 000 susirgimų tymais. Antroje vietoje esančioje Serbijoje – apie 5000 atvejų. Toliau eina Izraelis, kur dalis nesiskiepija dėl religinių įsitikinimų, daug atvejų Rusijoje.
ES daugiausia susirgimų Prancūzijoje (2913), Italijoje (2517), Graikijoje ir Rumunijoje. 2018 m. Europoje tymais užsikrėtė virš 82 000 gyventojų, nuo šios ligos mirė 72 žmonės.
Laisvanoriškai pradedama skiepytis, kada epidemija jau įsisiautėja. Kol jos nėra, perdėtai pasikliaujama daktaru „Google“, o į tikrų gydytojų rekomendacijas nekreipiama dėmesio.
Manau, Lietuvoje tam įtakos turi ir vešintis kyšininkavimas medicinos srityje. Jei gydytojas ima iš paciento į kišenę, ar keista būtų galvoti, kad jis neims į kišenę, tarkime, iš farmacininkų, kad skatintų jų produkcijos vartojimą?
Dabar, žmonėms puolus tikrintis, ar turi imunitetą nuo tymų ir ėmus skiepytis, vėl susiduriame ne su Hipokrato, o su verslumo dvasia: paslauga, kuri neseniai kainavo 6 eurus, kylant epidemijai yra pabranginta iki 40 eurų.
Epidemijų nesulauktume, jei šalyje turėtume jas užkardantį 95 proc. visuomeninį imunitetą. Svarstant dėl privalomų skiepų atitikimo pagrindinėms žmogaus laisvėms, siūlyčiau sykiu pagalvoti, ar privalomas vaikų mokymas nepažeidžia ir neriboja jų ir tėvų teisės pasirinkti?
Vaikai mieliau žaistų kompiuteriais ar su draugais negu mokytųsi ir galimai augtų laimingesni. Tėvai išleistų atžalą žąsiukų ganyti arba paliktų namie jaunesniųjų prižiūrėti, taip sutaupydami lėšas, skiriamas auklei ar vaikų darželiui, – augtų šeimos ekonominė gerovė, stiprėtų emocinis ryšys tarp artimųjų. Tačiau nuspręsta, kad visuomenei naudingiau turėti panašiai išlavintus narius.
Ar galima lyginti panaikintą teisę pūsti tabako dūmus į akis nerūkančiajam su teise likti nesiskiepijusiu potencialiu užkrato platintoju?
Ar visuomenei nėra naudingiau turėti narius, apsaugotus ne tik nuo neraštingumo, bet ir nuo epidemijų? O gal vakcinos intervencija į kūną yra didesnis prigimtinių teisių pažeidimas, negu švietimo sistemos intervencija į protą?