Ir tai jau ne pirmas kartas, kai asmenys, kultivuojantys kovos menus, be jokios pateisinamos priežasties žaloja žmones. Ir ne pirmas atvejis, kai jie naudoja išmoktus veiksmus prieš merginas. Kadangi pats daug metų užsiimu taidzi čuan ir šį tą žinau apie kovos menų mokymo ypatumus Kinijoje, pabandysiu paaiškinti, kodėl tokie dalykai nuolat kartojasi mūsų aplinkoje.
Ven ir U – Civilinis ir Kovinis
Kinijos kultūroje nuo ankstyviausių laikų buvo sprendžiama, kaip harmonizuoti du žmogiškumo dėmenis – kultūrinį, arba civilinį (kiniškai Ven), ir kovinį, karinį (U). Iš pradžių mąstyta apie šias savybes kaip apie idealaus valdovo apibrėžimą, vėliau imta taikyti ir valstybei, ir individams.
Tik vienas kitą papildydami, U ir Ven lėmė ir krašto, ir asmenybės klestėjimą. Kovos menai net tapo vienu iš egzaminų konkursuose į Kinijos valstybės tarnybą. Pačiuose kovos menuose U ir Ven suprantama kaip vidinio (kuris yra pagrindas) ir išorinio (kuris yra funkcija) harmonija.
Kiniškai kovos menas yra U Šu. Šis terminas apima visus kiniškus stilius. Pavadinimas kunfu (iš kiniško Gong Fu) atsirado per neišmanymą, nes išvertus reiškia tiesiog bet kokią meistrystę, todėl Kinijoje šis žodis vartojamas, pavyzdžiui, ir meistriškam arbatos paruošimui apibūdinti (Gong Fu Ča). Ušu meistras siekia harmonijos, lygia greta kultivuodamas ką nors iš Ven sferos.
Mano taidzi mokytojas Kinijoje laisvalaikiu užsiima kaligrafija, kuri yra kinų meno rūšis.
Kovos menų kodeksas Ude
Žmonijos istorijoje žinomos karių bendrijos turėjo savo kodeksus: ir romėnų legionieriai, ir samurajai, ir riteriai. Jų parengimo procese ir tolesniame veikime svarbią vietą užėmė drausmė, savikontrolė ir elgesio taisyklės. Tokiais būdais civilizuodavo žudymui parengtų agresiją.
Kinijoje ilgus amžius galiojo nerašyti ušu kodeksai U De. De yra sąvoka, ateinanti iš daoizmo. Ji aprašyta Laozi „Knygoje apie Dao ir De“ (VI a. pr. Kr.). Lietuviškame vertime ji verčiama „dorybė“. Taip pabrėžiamas moralinis aspektas.
Kai kas į kitas kalbas verčia „tobulybė“, kad sąvoka būtų atskirta nuo grynai moralinių kategorijų. Tada aiškesnis būtų ir gražus kiniškas metaforinis paaiškinimas, kad Dao (kelias plačiąja prasme) yra šerdis, De (tobulybė) yra šaknys, žmogiškumas – kamienas, o teisingumas – šaknys. De yra ne moralinių savybių rinkinys, o idealus gyvenimo būdas.
Vienas iš kelių jo siekti yra ušu.
Didžiausia ude tobulybė buvo sugebėjimas nesinaudoti kovos veiksmais. Tą patį teigė Sun Tzu klasikiniame veikale „Karo menas“ – didžiausia pergalė pasiekiama be mūšio.
18 a. įvairiuose ušu stiliuose atsirado pirmieji rašyti ude| kodeksai, kurie nusakydavo du aspektus: elgesio ribojimus (įskaitant vertinimą, ką galima mokyti ušu) ir moralinius principus. Pastarieji rėmėsi konfucionizmo nustatytomis normomis, kurios iki šiol reguliuoja kinų etiką.
Pagrindinis varžovas – asmeninis netobulumas
Nors šiandien pilna vadovėlių ir video, meistrystės išmokyti gali tik meistras, nes judesiuose per daug praktiškai nematomų esminių detalių. Nuo senovės kovinio judesių pritaikymo buvo mokomi tik etiški mokiniai.
Dabartiniai meistrai, kurie save mato kaip senos kultūrinės tradicijos puoselėtoją, vadovaujasi tam tikrais kodeksais ir prisako jų laikytis savo mokinius, kurie tokiu būdu palaipsniui įsirašo į istorinę ušu tėkmę, sukurtą daugybės kartų.
Doroviniai pagrindai privalo reguliuoti išmoktų judesių naudojimą, nes antraip mokymas pajuda priešinga linkme: vietoj pagrindinio tikslo – žmogaus tobulėjimo (sveikatos, dvasine ir gynybine prasmėmis) – iš mokinio kuriamas pavojingas nereguliuojamas didelės griaunamosios galios mechanizmas, bet kada galintis atnešti žalos.
Labai svarbi kovos meno dalis yra savo veiksmų kontroliavimas tiek pasirenkant arsenalą, tiek veiksmo stiprumą. Juk neadekvatu už užgaulų žodį sulaužyti ranką.
Žmogus, kuris mokomas sukelti skausmą, iš pradžių turi suprasti, kas yra skausmas. Kaip atsvarą žalojimui mokinys turi šį tą žinoti apie pagalbą kitam tempimo pratimais, masažu. Tarp mokinių yra draudžiamas bet koks puikavimasis vienas prieš kitą.
Seniausias žinomas ude sąvadas yra 10 draudimų, kuriais nuo 13 a. vadovavosi Šaolinio vienuoliai kariai. Merginos užpuolikas pažeidė net šešis iš jų.
Štai jie: 1) nepateisinamai rodyti savo sugebėjimus; 2) elgtis neapgalvotai; 3) daryti nusikalstamus darbus; 4) skriausti silpnesnius; 5) vartoti alkoholį; 6) ištvirkauti.
Prisiminus istoriją, kaip tituluotas kovotojas puikuodamasis aukštu spyriu sužalojo merginą Kaune ir ne vieną mažiau garsią istoriją, galime daryti išvadą, jog šiais laikais Lietuvoje neveikia nei deramas mokytojo – mokinio ryšys, nei vidinis žmogaus parengimas kontroliuoti jam perduodamą ginklą.
Noras pasigirti aukštai iškelta koja yra apskritai gyvuliuko lygyje, ir naudojami budistiniai atributai lieka tik kaip papuošalas šuniukui, kuris jų prasmės nesupranta.
Savigyna?
Išmokus veiksmų, atsiranda gundymas panaudoti jėgą. Todėl šis mokėjimas turi būti ne tik vadinamas menu, bet ir privalo turėti meno turinį.
Praktikuojantis turi jaustis kaip menininkas, šiuo atveju valdantis ne plunksną ar teptuką, o savo kūną ir dvasią.
Jais yra kuriama, o ne griaunama. Jei mokymas lieka sporto lygyje – tada jo pasiekimas bus kuo daugiau sužalotų priešininkų.
Todėl tikrajame mokymo procese nėra ir negali būti jokios varžybų dvasios. Skirtingai nuo sporto, tradicinio ušu tikslas yra ne išorėje, o savyje. Kad suprastum įvaldęs techniką, reikia ne ką nors sulaužyti, o pajusti, kiek nedaug jėgos reikia veiksmui atlikti.
Didelė dalis ude taisyklių yra skirta mokytojo atsakomybei. Asmens sargybiniai mokomi, kad ginklą išsitrauktų tik tada, kai aplinkybės verčia jį panaudoti. Vaikštantys į įvairiausias sales to nemokomi. Piktnaudžiaujama žodžiu „savigyna‘, kuris neva viską paaiškina.
Bet ar savigyna yra užstoti užpultą silpnesnį? Ar kovos menų mokinys turi praeiti pro skriaudžiamą moterį, nes tai būtų jau ne savigyna? Ar užkliudęs klube petimi jau nusipelnė greitosios pagalbos? Štai apie ką reikia kalbėtis su mokiniais.
Man mokytojas savo laiku sudiktavo savo ude kodeksą. Nebūtinai jis turi būti surašytas, tačiau jis turi būti perduodamas kaip principai mokymo procese.
Mokytojo paskirtis
Kovos menų mokymas yra hierarchinis. Lietuvoje ritualai daug kur išlaikomi, bet jie retai užpildomi turiniu. Juk nusilenkimas salei, mokytojui ar partneriui yra skirtas santykių, paremtų pagarba, sukūrimui.
Kinijoje kartu besilavinantys vadina vienas kitą „kunfu broliais“, ir jų santykiai ypatingi. Lygiai taip pat ypatingas santykis su mokytoju, kuris atsakingas už mokymą.
Mokiniai privalo gerbti ir žinias, kurias gauna (nusilenkimas salei kai kuriose mokyklose), ir asmenį, kuris jas perduoda (nusilenkimas mokytojui).
Savo ruožtu mokytojas nusilenkia mokiniams, pagerbdamas jų pastangas tobulėti ir padėkodamas už kantrybės ir įsigilinimo pamokas, kurias gauna, juos mokydamas. Pagarba mokytojui yra vienas iš kertinių principų visuose ude kodeksuose drauge su kuklumu.
Kartu su pagarba ude reikalauja diegti atsakomybę už savo veiksmus. Todėl pirmiausia mokytiniui reikia išmokti valdyti savo kūną ir psichiką.
Savikontrolė turi veikti visą laiką, ne tik per užsiėmimą. Atsakomybė už savo veiksmus turi būti giliai įdiegta ypač prieš mokant vaikus.
Pirma išmokstama eiti, o paskui – bėgti. Mokytojas privalo stebėti mokinio elgseną ir pagal ją spręsti, kokius ginklus (veiksmus) jam galima įduoti. Mano mokytojo Wang Fumino mokytojas Čen Čuandžongas pradėjo jį mokyti kovinio judesių pritaikymo tik po dešimties metų užsiėmimų. Mane pradėjo mokyti tik po penkerių metų.
Kai perskaitau, kad 17-metis sužalojo merginai trachėją, matau visišką absurdą. Juk mes negyvename viduramžiais, kur jaunuoliui gresia nuolatiniai fiziniai pavojai. Skirtingai nuo, pavyzdžiui, smūgio tarp antakių, smūgis į kaklą, lygiai kaip smūgis į smilkinį, Kinijos ušu tradicijoje yra priskiriami prie riboto naudojimo smūgių. O pas mus jį jau taiko merginai nebaigęs mokyklos smurtautojas.
Pasakojama, kad vienas legendinis taidzi čuan mokytojas ilgiems metams nutraukė užsiėmimus, kai jo mokinys sunkiai sužalojo žmogų.
Prarasta harmonija
Tai nereiškia, kad koviniai gebėjimai negali būti panaudoti. Bet mitai, tarkime, apie Jan stiliaus taidzi čuan kūrėją Jan Lučaną pasakoja, kad jis apėjo visą Kiniją, kaudamasis turgaus aikštėse dėl uždarbio, ir laimėjo visas kovas, tačiau nesužeidė nė vieno priešininko.
Tokie pasakojimai pabrėžia, kaip svarbu yra kontrolė – ir savo proto, savo jausmų, ir savo kūno. Po to Jan Lučanas buvo pakviestas mokyti imperatoriaus sūnų. Mokyti ne muštis, o tobulinti save per taidzi čuan.
Gebėjimas fiziškai įveikti priešininką turi atsirasti tik kaip šalutinis tobulėjimo produktas, ir jis neišvengiamai atsiranda, jei negailima pastangų ir vadovauja geras mokytojas.
Kinų tradicija sako: jei pradedi kovą, baik ją per sekundę mirtinu smūgiu. Fizinė kova yra žmogiškų santykių avarija. Jai įvykus, belieka greitai pasistengti likti sveikam.
Kiniška moralė gerokai skiriasi nuo krikščioniškos. Iki pat 19 a. antros pusės Kinijoje egzistavo lėta ir skausminga mirties bausmė „1000 gabaliukų“, supjaustant gyvą žmogų dalelėmis, ir kinams ji atrodė žmoniška visuomenės atžvilgiu, kuriai nusikaltėlis padarė žalą, pažeisdamas esamą tvarką.
Bet kas, keliantis grėsmę nusistovėjusiai visuomenės sąrangai, palaikomai daugybe ritualų, turėjo būti be gailesčio sunaikintas, nublokštas už visuomenės ribų – ar žudikas, ar svetimoteriautojas, ar vagis, ar išdavikas.
Bet visos brutalios priemonės galimos tik esant esminiams tvarkos ir bendrabūvio pažeidimams. Jei ušu mokymosi tikslas yra nugalėti kitą fiziškai, tai yra tas pats, kaip mokytis vairuoti visą dėmesį sutelkus į elgesį avarijos atveju. Jokia vairavimo mokykla tam neskiria viso laiko.
Geriau vairuoti per gyvenimą taip, kad avarijų nekiltų, o kilus jos įveikiamos kaip kliūtis, sutrikdžiusi įprastą taikų sambūvį tarp žmonių.
Taip aukščiau minėti U (kovinis) ir Ven (civilinis) pradai pusiausvyroje reiškiasi ir ušu meistrų, ir valstybių gyvenimuose. Jei pastarosios įsivelia į nesibaigiančius karus, užprogramuojamas jų nuosmukis.
Per daug aktyvus pradas Jang sunaikina pasyvųjį Jin, o tada pats išnyksta, užleisdamas vietą Jin viešpatavimui – kaip vaizduojama taidzi ženkle, kurį kinai dar vadina dviem žuvelėmis.
Be pusiausvyros tarp vidinio ir išorinio, tarp civilinio ir kovinio bet kokie ušu užsiėmimai netenka savo esmės ir negali vadintis kovos menais.
Tarkime, taiči (net senasis pavadinimas taidzi iškraipytas, kad primintų či) masiškai nudreifavo į Ven, kuri suprantama kaip fizinė mankšta su energijos či lavinimu, o dalis kovos menų nukrypo grynai į U pusę ir labiau vadintini snukiadaužio mokymais.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.