Kada kiti irgi pajus atgailą?
Laisvės gynėjų konferencijoje Seime sausio 12 d. buvęs vyriausiasis policijos komisaras Liutauras Vasiliauskas, kuris 1991 m. VRM buvo paskirtas atsakingu už parlamento gynybą, ištarė apsivalymo žodžius – nes atgalia yra apsivalymas.
„Neturiu tam visų policijos veteranų įgaliojimo, neturiu galimybių tai padaryti prieš Tautą, tačiau nors čia, būdamas tarp Laisvės gynėjų, asmeniškai noriu ir privalau tai padaryti – priimkite bent mano ir čia esančių bendražygių kuklią atgailą už tas stingdančias kraują baisybes, kurias klaikiais mūsų tautai metais padarė sovietinių laikų milicija.“
L. Vasiliauskas pabrėžė, jog tuos žodžius ryžosi ištarti, nes tiki, jog egzistuoja moralinė atsakomybė už savo luomą. Manau, kad kuo daugiau jo minimų bendražygių įvardins save ir prisijungs prie L. Vasiliausko atgailos, tuo švaresnis bus Lietuvos respublikos policijos vardas. Žinau, jog tarp atgailą palaikančiųjų yra ne vienas aukštas pareigas užėmęs komisaras, pradėjęs tarnybą dar sovietmečiu, o vėliau daug padaręs valstybingumo gynimui ir stiprinimui.
Ir dar žinau, kad į šią atgailą nei puse žodžio nereagavo buvęs generalinis policijos komisaras, o dabar premjeras Saulius Skvernelis. Nutylėjo ir buvęs milicininkas, o dabar Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Tada jis rūpinosi milicininkų sąmoningumo formavimu, paskui formavo savo verslą, dabar formuoja kauniečių palankumą sau.
Abu, matyt, žvelgia tik pirmyn. Atsargiai su raiteliais, kurie nekreipia dėmesio, ką sutrypė kelyje jie ar jų luomas. Nes kitas sutryptasis galite būti jūs.
Kokią tvarką saugoti?
Policija valstybėje yra įteisintos jėgos struktūra. Jai suteikiama išskirtinė teisė į tiesioginę fizinę prievartą gyventojų atžvilgiu.
Prievartos vykdymas apibrėžiamas taisyklių, vadinamų įstatymais, rinkiniu. Tą, kuris vairuoja neblaivus, policija sulaiko nuo tolimesnės kelionės, sugriauna jo planus, taip apsaugodama jį patį ir aplinkinius nuo padidėjusios rizikos. Tą, kuris plėšia praeivius, sulaiko ir atiduoda teismui, todėl visiems nereikia asmeniškai rūpintis savo apsauga, kaip tekdavo senovės gyventojams.
Kadangi vagys, plėšikai ir prievartautojai egzistuoja įvairiausio tipo valstybėse, policija yra būtinas atributas viešajai tvarkai palaikyti. Jos profesinis pasirengimas vykdyti prievartą lemia nusikaltimų mažėjimą, bet daro ją galingu įrankiu bet kurios stabilios valdžios rankose, kadangi nurodymai veikti ar susilaikyti duodami iš viršaus žemyn. Kitaip sakant, policija – jei valstybėje netvyro sumaištis – yra pavaldi politinei valdžiai įstatymų rėmuose.
Įstatymų turinio pritaikymas politiniams poreikiams yra būdas, kuriuo naudodamiesi politikai gali manipuliuoti policija. Jei demonstracija įvardijama kaip riaušės, prieš ją galima panaudoti jėgą. Jei knyga paskelbta žalinga visuomenei, už jos turėjimą galima areštuoti. Su tuo XX amžiuje susidūrė ne viena Europos valstybė.
Tik 2007 m. oficialiai pripažinta, jog Vakarų Vokietijos Federalinių nusikaltimų biurą BKA 1951 m. įkūrė buvę nacistai. 33 iš jų priklausė SS. Tačiau minėdamas savo 50-metį 2001 m., BKA nutylėjo savo ištakas, kurios iš tikrųjų turėjo įtakos tam tikrų nedemokratinių tradicijų biure susiformavimui.
Vakarų Vokietijos VRM iki 1973 m. vadovaujančiais tyrėjais ir teisėjais dirbo 170 žmonių, iš kurių 90 – buvę nacių partijos nariai, o 34 – buvę SA nariai (sukarintas nacių partijos sparnas). Dalis tų garbių žmonių, Heinricho Himlerio vadovaujami, dalyvavo prievartinio sterilizavimo programoje. Teisininkas, prie nacių kūręs įstatymus, draudžiančius arijų santuokas su žydais, VFR teisingumo ministerijoje vadovavo šeimos įstatymų kūrimui. Net Rytų Vokietijos VRM dirbo 14 proc. buvusių nacistų.
Galiausiai vokiečiai suprato, jog teisinimas esą „jie tiesiog atliko savo pareigas sunkiais laikais“ veda į nacizmo teisinimą, į jo gaivinimą, todėl atvirai pripažino, kad ribų ištrynimas daro žalą demokratinei visuomenei ir prikelia nacistinius zombius. Mums ne mažiau aktualus yra raudonųjų zombių prisikėlimas.
Tarp parsidavimo ir pasiaukojimo
Lietuvos policija per XX amžių kelis kartus ėjo iš rankų į rankas ir tapo pažymėta visų perėjimų ženklais. Ta prasme kariuomenei buvo lengviau – ji 1990 m. pradėjo nuo balto puslapio. Milicija tiesiog tęsėsi su daugybe senų tradicijų.
Pirmasis Lietuvos VRM vadovas Marijonas Misiukonis akivaizdžiai sėdėjo ant dviejų kėdžių – vilnietiškos ir maskvietiškos. Pats būdamas dvilypis, jis sugebėjo suvaldyti dvilypę miliciją, ir tik dalis OMON‘o nubyrėjo į atvirus Nepriklausomybės priešus.
Tačiau mes su bendražygiais gerai atsimename, kaip jis liko kurčias paramos prašymams ir paliko Aukščiausiąją Tarybą likimo valiai 1990 m. sausio 8 d. rytą, kai rusakalbė minia šturmavo pastatą, ir tik Apsaugos skyriaus vyrų bei atskubėjusių savanorių jėgomis pavyko atsilaikyti.
Kaip niekas neištrins šlovės, kurią atnešė šaliai pasiaukoję milicininkai ir policininkai, taip niekas neužglaistys gėdingų puslapių – tik atgaila. Jei sausio 12 d. Seime vykusioje konferencijoje nuskambėję žodžiai bus palaikyti pavardėmis pasirašančių policininkų, esamų ir buvusių, santarvės ir pasitikėjimo Lietuvoje rasis daugiau.
Atgaila ateina praregėjus
Neišnyks, tačiau atgaila gali būti paženklinti įvykiai Kaune po Romo Kalantos susideginimo. Savo akimis mačiau, kaip uoliai ir niekieno neskatinami tada daužė ir spardė demonstrantus vietiniai milicininkai. Dalis jų dabar turėtų būti garbingi policijos veteranai pensininkai.
Nors dabartinė teisingumo ministrė Milda Vainiutė apie tokį nėra girdėjusi, tebėra daugybė liudininkų iš garsiojo „bananų baliaus“ 1988 m. Vilniuje, kur veikė ne tik atvežtinė vidaus kariuomenė, bet ir konkretūs vietiniai pareigūnai su V. Matijošaičio kolegų paruošta tarybinio milicininko sąmone. Sumušimai išnyko, o atmintis liko.
Persirengę į policininkus, vakarykščiai milicininkai galvojo, jog tokie pasišvaistymai bananais tiesiog sudūlės praeityje kartu su sena uniforma – kaip pernykštė gyvatės oda. Deja, taip neįvyko, todėl ir sulaukėme L. Vasiliausko žodžių, kurie pradeda naikinti praeities blogų darbų šešėlį, iki šiol lydintį policiją, ir didina santarvę visuomenėje.
Kelias į sunkią atgailą nebūna trumpas. Praėjus 15 metų po apartheido panaikinimo, seniai reabilituotas buvęs Pietų Afrikos Respublikos saugumo ministras Adriaanas Vlokas, kuriam buvo pavaldi policija, 2006 m. aplankė juodaodį tėvą Franką Chikane‘ę. Šis garsus šventikas apartheido laikais gynė juodaodžius, jį bandyta nužudyti nuoduose išmirkytais marškiniais.
A. Vlokas pasakė pasirinkęs jį kaip visų nuo policijos per apartheidą nukentėjusiųjų simbolį ir įteikė jam Bibliją su žodžiais: „Nusidėjau savo Viešpačiui ir tau, prašau atleidimo“. Tada išsiėmė atsineštą dubenį ir nuplovė jame be kaltės kentėjusio kunigo kojas.