Rengia demonstratyviai masyvius civilių bombardavimus Sirijoje. Vykdo pasirinktines žmogžudystes giliai priešo užnugaryje (antai buvęs GRU karininkas Sergejus Skripalis su dukra apnuodyti Solsberyje, taigi cheminis ginklas (nervus paralyžiuojančios dujos Novičiok) panaudotas svetimos valstybės – Jungtinės Karalystės – teritorijoje, sukeliant grėsmę jos gyventojams (manoma, kad nukentėjo dar dešimtys žmonių).
Ar tai atsakas į 2018 m. vasario 7–8 naktį pavyzdingai surengtą ataką prieš judančius taikinius prie Eufrato upės krantų?
Toks subruzdimas neturėtų stebinti. Natūralu, kad vykdant „hibridinį karą“, rengiami nauji teroro išpuoliai, kurių mastas ir aukų skaičius – vien techninės detalės, turinčios sukelti kuo didesnį sutrikimą ir nusivylimą, nes Vakarų reakcija neadekvati, jie nėra pasirengę pasipriešinti agresoriui.
Tačiau tikrovės neigimo politika, kai nuolankiai susitaikoma su tuo, kad priešininkas nesilaiko „raudonųjų linijų“, nepaiso susitarimų, nereaguoja į perspėjimus, atrodo, jau baigta.
Kol ginčijamasi, kiek dešimčių ar šimtų rusų kareivių nukauta Sirijoje, nors oficiali Kremliaus propaganda įžūliai skelbia, kad jų ten nebuvo ir nėra, dažnas politikos apžvalgininkas pažymi – tokio triuškinančio smūgio JAV karinės pajėgos dar niekada tiesiogiai nesudavė nei Sovietų Sąjungai, nei dabartinei Rusijos Federacijai.
Rusiškame tinklalapyje, nepavaldžiame Kremliui, šmėkštelėjo pavienės antraštės, skelbiančios apie „antrąją Cusimą sausumoje“. Opozicinis apžvalgininkas ir politikas Andrejus Piontkovskis, atkreipęs dėmesį, kad svarbus ne tiek „naftos fabrikėlis“, kurį rusai mėgino užgrobti, kiek pažeminimas, kurį teko patirti Rusijos politinei vadovybei ir jos samdiniams, – juk ir vieni, ir kiti buvo įsitikinę, kad nebaudžiami galės vykdyti bet kokius karo nusikaltimus nuo Ukrainos iki Sirijos.
Piontkovskis, šmaikštaudamas apie tarptautinę „rusų ginklo gėdą“, šį sutriuškinimą susiejo su Vladimiru Putinu asmeniškai, pavadinęs tai „Pusimos [mūšiu]“: „Putinas su Prigožinu, žinoma, norėjo pergalės – užgrobti žvakių fabrikėlį, pašiurpinti amerikiečius, nemokančius kilti į durtuvų ataką, paimti keletą belaisvių, narve atvežti juos Asadui į Damaską, o po to pasiūlyti Trampuliui [savo] tarpininkavimą, kad juos išlaisvintų mainais į sankcijų atšaukimą.“1
Oficialūs Maskvos propagandos ruporai skelbia visai ką kita. Pavyzdžiui, Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad šalies vadovybė neturi jokių duomenų apie Rusijos piliečius Sirijoje, išskyrus tuos, kurie atlieka karinę tarnybą,2 nusistebėjo, kodėl reikėtų skelbti gedulą dėl ten žuvusiųjų, jei, pasak jo, nėra jokių patikimų duomenų.3 Net paragino žiniasklaidą netikėti gandais.
Vėliau užsipuolė režisierių Aleksejų Serebriakovą, kurio manymu, nacionalinė Rusijos idėja remiasi „jėga, įžūlumu ir chamiškumu“.4
Tiek į Rytus, tiek į Vakarus nuo Lietuvos informaciniuose verpetuose šį sutriuškinimą gaubia ramybė, apsiribojama būtiniausiais trumpais pareiškimais ir sausa informacija, nė žodžiu neprasitariant, kas gi įvyko.
Rusų karinės kvazipajėgos, diriguojant Kremliui, nuosekliai stūmėsi tiesioginio kovinio konflikto su JAV link. Pavyzdžiui, amerikiečiai primygtinai prašė, kad rusų kariniai specialistai netiestų tilto per Eufrato upę, t. y. nepažeidinėtų susitarimų, eskaluodami ir taip įtemptą padėtį. Dar 2018 m. sausio 6 dieną amerikiečių sąjungininkai atidarė Tabqa (arba al-Thawra) užtvankos šliuzus, todėl šis tiltas neatlaikė srovės ir buvo tiesiog nuplautas.
Tačiau rusų inžinieriai jį vis tiek atstatė ir kovinės grupės išžygiavo бить «пиндосов» по-русски (rus. „mušti „pindosų“ rusiškai“). Užsispyrėliškas veržimasis baigėsi netikėtai – Kremliaus kleptomafijos parankinių rusonacistinę „romantiką“ ištaškė amerikiečių karinė aviacija.
JAV karinė žvalgyba 2018 m. sausio pabaigoje perėmė oligarcho Jevgenijaus Prigožino pašnekesius su neįvardytu aukštu Sirijos pareigūnu, kuriam šis Putino draugas pažadėjo, kad vasario pradžioje bus griebiamasi „tvirtų ir ryžtingų“ veiksmų.
Pasidžiaugė, kad JAV karinėms pajėgoms, kurios veikia Sirijoje nuo 2015 m. ir padeda savo sąjungininkams kovoti su „Islamo valstybe“, mestas bene rimčiausias iššūkis.
Pastaraisiais metais JAV ir Rusijos Federacijos atsakingi pareigūnai vos ne kiekvieną dieną palaikydavo telefoninį ryšį, siekdami išvengti atsitiktinės kaktomušos. The Washington Post nurodo, kad rusai puikiai suvokė, ką darantys ir kokią žalą jų veiksmai sukels bendradarbiavimui ateityje.5
Net ir žinomi dalykai gali tapti nežinomais, jei savo noru atsisakoma juos žinoti.
Vakarų viešojoje erdvėje, kalbant apie 2018 m. vasario 7–8 d. susirėmimą Sirijoje, aiškiai įvardijama „Vagnerio grupė“, tačiau neužduodami patys paprasčiausi klausimai: kas tas „Vagneris“, kodėl „Vagneris“ ir kuo pasižymėjo tie taip dažnai minimi „vagneriškiai“? Atsargos papulkininkis Dmitrijus Utkinas buvo pramintas „Vagneriu“ todėl, kad žavisi Trečiojo Reicho ideologija bei estetika, atitinkamai pavadinta ir privati karinė kompanija.
Suformuota dar 2013 m. iš smarkiai Sirijoje nukraujavusio Slavų korpuso likučių, vadinamoji „Vagnerio“ grupė kartu su Rusijos Federacijos kariniais daliniais aktyviai prisidėjo prie Krymo okupacijos, vėliau dalyvavo vykdant karinę agresiją Rytų Ukrainoje, Luhansko srityje.
Tačiau pasidomėti „vagneriškomis“ rusonacizmo apraiškomis, vykdomais nusikaltimais žmoniškumui Vakarų žurnalistai neranda nei laiko, nei galimybių.
Jie labiau sunerimę dėl „SS dalinių paradų Baltijos valstybių sostinėse“, dėl antisemitizmo, neva apėmusio Ukrainą,6 juos ypač baugina „naujų Europos ksenofobų“ grėsmė, esą galinti pakeisti visą žemyną.7
„Liberalumo“ ir „progresyvumo“ lokomotyvo priešakyje skuodžiančią JAV „žiniasklaidą“ krečia antitrampinis obsesinis-kompulsinis drebulys. New York Times straipsnyje „Motina rusė gedi sūnaus, nukauto per JAV smūgį“ empatiškai pasakoja apie Sirijoje žuvusių samdinių, kuriuos kariauti išginė ne tik skurdas, nedarbas, bet ir „patriotiniai jausmai“,8 artimuosius, apimtus sielvarto. Kokius karo nusikaltimus minėti „patriotai“ įvykdė ne vien Sirijoje, bet ir per kitus Rusijos surengtus karinius išpuolius, kiek sielvarto visa tai sukėlė anaiptol ne samdinių, o nužudytų civilių artimiesiems, nekalbama.
U. S. News & World Report labai glaustai užsiminta, kad JAV gynybos sekretorius Jamesas Normanas Mattisas atsisakė spėlioti, ar Rusija vadovavo sunaikintiems taktiniams junginiams, kas juose dalyvavo ir kokie buvo jų motyvai.
Didesnė teksto dalis skirta Rusijos atstovams, pabrėžiantiems, kad pavojingai balansuojama ties galimo tiesioginio karinio konflikto riba.9 Apie tai, kad pati Rusija tas ribas ne šiaip sau kerta, o paprasčiausiai spjauna ant jų ir nutrina, provokuodama atvirą konfrontaciją su Vakarais, neužsimenama.
The Huffington Post nenukrypstamai brėžia kairuoliško politinio korektiškumo liniją, todėl rusų sutriuškinimą Sirijoje netoli Deir al-Zouro apskritai nutyli. Užtat skaitytojams praneša, esą „rusų samdinių [...] istorija yra verta populiaraus Holivudo vasaros [sezono] filmo“.10 Kad ir kas nutiktų Sirijoje, pirmiausia kliūva, žinoma, Trumpui, jokiu būdu ne Hezbollah („Dievo partija“ – iškalbingas pavadinimas, apibūdinantis reikalo esmę bei neišvengiamą įvykių eigą), ne iraniečių ar rusų smogikams.11
Rusijos žiniasklaida dar gerokai prieš 2018 metų vasario 7–8 nakties susidūrimą daug kartų atvirai skelbė savuosius karo Sirijoje uždavinius.
Pavyzdžiui, žurnale Ekspert Piotras Skorobogatas straipsnyje „Už ką žuvo kapitonas Filipovas“ pareiškė: „Nugalėjusi Kalifatą, Rusija pradėjo priverstinę taikos operaciją ir Sirijos suvereniteto atkūrimą. Pagrindinis uždavinys: išstumti iš šalies karo kurstytojus – Jungtines Valstijas.“12 Plėtodamas mintį apie „šaltakraujiškai apskaičiuotą“ Rusijos siekį įsitvirtinti regione, autorius nepamiršta pridurti, kokią ekonominę naudą atneš energetinių išteklių eksploatacija.
Šiems uždaviniams pasiekti esą būtina „[...] išstumti žvaigždėtai-dryžuotus okupantus“, o to pasiekti galima tik pasitelkus karinę Rusijos jėgą, nes diplomatinės pergalės seka po karinių.13 Kitaip tariant, apie būsimą puolimą ištrimituota iš anksto, prieš artilerijos ugnį buvo atidengta parengiamoji propagandinė ugnis.
Rusų žurnalistas ir karo apžvalgininkas Pavelas Felgengaueris pažymėjo: „Gerai parengtos ir ginkluotos „Vagnerio“ TKG [taktinė kovinė grupė – aut. past.] sutriuškinimas [...] pakerta moralinę visų ginkluotųjų pajėgų dvasią bei verčia suabejoti trilijonų vertės perginklavimo programos rezultatais, bendru kariuomenės bei štabų pasirengimu. Vasario 7 dienos mūšio pasekmės gali pasirodyti esančios kur kas rimtesnės nei pats savaime taktinis pralaimėjimas prie tolimos upės svetimoje dykumoje.“14
Pabrėždamas, kad tokios grupės „efektyviai naikino“ Ukrainos reguliariosios kariuomenės dalinius (o tai dar vienas Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą pripažinimas), konstatuoja, kad jos yra visiškai bejėgės prieš vakarietiško tipo kariuomenes.
Tai, kas įvyko Sirijoje, vertintina kaip chrestomatinis atvejis, niekuo neišsiskiriantis istoriniame kontekste, jeigu „rusų partneriai“ laiku neišblaivinami.
Pavyzdžiui, įsiplieskus Rusijos ir Japonijos karui, carinės imperijos karo laivynas, iš Baltijos jūros uostų išplaukęs Japonijos krantų link, 1904 m. spalio 21–22 naktį apšaudė britų žvejybinius laivus (The Dogger Bank Incident; The Russian Outrage).
Vienas laivas buvo nuskandintas, keturi apgadinti, žuvo britų kapitonas ir keletas žvejų. Keisčiausia, kad rusų eskadra nukreipė ugnį ir į savo kreiserius Aurora bei Dmitrijus Donskojus, juos apgadino. Nuo rimtesnių nuostolių išgelbėjo prastas jūreivių taiklumas ir pašlijusi disciplina.
Kodėl rusai užpuolė britus, žvejojančius įprastoje vietoje? Aiškino, neva juos atakavo Japonijos torpediniai kateriai (už beveik 30 000 kilometrų jūrų keliais nuo Japonijos krantų?), savo kaltės nepripažino ir kompensuoti žalą atsisakė.
Britų imperijos karo laivyno atstovai šalies politinei vadovybei uždavė klausimą, ar paskandinti užpuolikus čia pat, Lamanšo sąsiauryje, ar, siekiant išvengti galimų atsitiktinių civilių aukų, išleisti juos į platesnius Atlanto vandenis ir ten sudoroti. Didžiosios Britanijos politinė vadovybė nusprendė nesikišti. Rusijos imperijos eskadra pasiekė Japonijos jūrą, o netoli Cušimos salos ją sunaikino Japonijos imperatoriškasis laivynas.
Įžūlūs, agresyvūs, niekieno neišprovokuoti Rusijos karinių pajėgų išpuoliai tokie įprasti, kad pats klausimas „kodėl“ dvelkia naivumu. Bandymai „nešališkai išsiaiškinti“, „suprasti motyvaciją“, ypač sukurti „komisiją incidentui ištirti“, reiškia, kad kaltininkas neišvengiamai išsisuks, o nukentėjusiajam bus atkakliai įrodinėjama, neva jis pats dėl visko kaltas.
Triuškinantis smūgis, nieko nelaukiant, yra vienintelis adekvatus atsakas, tai ir įvyko Sirijoje 2018 metų vasario 7–8 naktį.
Rusija tradiciškai palaiko įtemptus santykius su konkrečiomis valstybėmis, o „partnerystė“ ir „bendradarbiavimas“ yra tiesiog puiki priedanga griaunamajai, priešiškai veiklai.
Šiuo atžvilgiu JAV nėra išimtis (užtenka paminėti vieną iš daugybės epizodų, pavyzdžiui, branduolinio ginklo technologijų vagystę – tai atliko prokomunistinis agentūrinis tinklas).
Sovietų Sąjunga aktyviai dalyvavo ginkluotuose konfliktuose nuo Korėjos ir Vietnamo iki Nikaragvos ir Salvadoro, jau nekalbant apie smulkesnius išpuolius, pavyzdžiui, 1985 m. kovo mėnesį nužudė JAV kariuomenės majorą Arthurą Nicholsoną. Karinių ryšių su Rytų Vokietija komisijos narį sovietai nušovė, jam vykdant tiesiogines savo pareigas.
Majoras neįžengė į uždraustą zoną, sovietų veiksmus stebėjo iš oficialiai pagal abipusį susitarimą nustatytos vietos. Ugnį sovietai atidengė be jokios priežasties. Dėl šio incidento JAV atsisakė dalyvauti Antrojo pasaulinio karo 40-mečio bendrame minėjime.
Pasaulio pabaigos laikrodis 2018-aisiais rodo be dviejų minučių vidurnaktį.15 To nebuvo nei 1949-aisiais,16 nei 1984-aisiais17 – prie tokios pavojingos ribos buvo priartėta tik 1953-iaisiais.18 Kaip jau įprasta, JAV „progresyvūs“ ir „liberalūs“ veikėjai vieningu kairiuoju frontu dėl to puola ne Putiną, o Trumpą, nekreipdami jokio dėmesio į branduolinius komunistinės Šiaurės Korėjos ir islamistinio Irano grasinimus.
Klausimas, kodėl mūsų dienomis karo chaosas išplito po pasaulį, kodėl nebeveikia tarptautinė saugumo sistema, kaip apskritai tapo įmanomas tiesioginis karinis JAV ir Rusijos susirėmimas, neužduodamas todėl, kad atsakymas akivaizdus.
Barackas Husseinas Obama asmeniškai pažadėjo Dmitrijui Medvedevui, kad perrinktas antrajai prezidento kadencijai bus lankstesnis atitinkamais politikos klausimais (beje, tai ištransliuota visam pasauliui dėl neapdairiai neišjungto mikrofono).19
„Lankstumas“, tiksliau tariant, kolaboravimas su agresoriais netruko subrandinti nuodingų vaisių – agresoriaus apetitas auga, agresijos mastas plečiasi, dirbtinai sukeltų katastrofų daugėja...
Naujasis Šimtametis karas, 1914-aisiais išprovokuotas Rusijos imperijos ir be paliovos tęstas, nesvarbu, kokius pavidalus ji pati įgautų, nuosekliai vykdomas iki mūsų dienų ir jau įžengė į baigiamąją stadiją.
Karinis konfliktas Sirijoje, kurstomas ir palaikomas Rusijos, yra tik vienas iš naujojo Šimtamečio karo epizodų, tokių, koks, tarkime, buvo Ispanijos pilietinis karas 1936–1939 m.
Nors Rusija tai patiria kolapsą, tai vėl regeneruojasi, bet nekeičia savo užsibrėžtų tikslų – sėdama korupciją, suirutę, keldama karus, užgrobia naujas žemes, plečia savo įtaką, stengdamasi pakirsti Vakarų civilizaciją, ypač nekenčiamą, todėl ypač trokštamą paminti po padu.
Kai Donaldas Trumpas per JAV prezidento rinkimų kampaniją 2016 m. gegužės pirmosiomis dienomis nusistebėjo, kodėl rusų kariniai lėktuvai, provokuojantys susidūrimus ore, nenumušami,20 kairysis politinis aktyvas visais informaciniais kanalais ėmė lieti „šventą“ pasipiktinimą dėl tokio įžūlumo. Nekeista! Juk įpratimas – antras prigimimas.
Jungtinės Valstijos pernelyg ilgai žaidė geopolitinį kirstuką (arba „antišaškes“), pataikaudamos Rytų tironams. Padarytą žalą vargu ar įmanoma ištaisyti.
(Šiandien, niūrios tikrovės akivaizdoje, prisiminus Obamai, dorai net nepradėjusiam eiti prezidento pareigų, avansu, vadovaujantis vien politiškai korektiškomis ideologinėmis simpatijomis, įteikta Nobelio taikos premija atrodo itin ciniškas aktas.) Dabar JAV bent jau daro viską, kad neleistų kryptingai bloginti padėties.
Prie „didžiosios geopolitinės šachmatų lentos“ amerikiečiai, tikėkimės, daugiau nebesės lošti su rytietiškais ostapais benderiais jokių partijų ir nebeleis švaistytis bžezinskiška „šachmatų lenta“.Juk turime vienintelę, kol kas gyvenamą planetą. Laikykimės, kol negrįžo valdžion Nobelio taikos premijos laureato sekta ir neįteikė Putinui pasaulio caro regalijų.
1 Андрей Пионтковский. Пусима. Каспаров, 27.02.2018ю Internete: http://www.kasparov.ru/material.php?id=5A959395CDE55 [žiūrėta 2018-02-27].
2 Арсений Томин. Кремль ответил Явлинскому на запрос о гибели россиян в Сирии. Московский комсомолец, 13 февраля 2018. Internete: http://www.mk.ru/politics/2018/02/13/kreml-otvetil-yavlinskomu-na-zapros-o-gibeli-rossiyan-v-sirii.html [žiūrėta 2018-02-19].
3 Песков призвал СМИ не верить ошибочным данным о гибели россиян в Сирии. РИА Новости, 14.02.2018. Internete: https://ria.ru/syria/20180214/1514598064.html [žiūrėta 2018-02-21].
4 Песков прокомментировал слова Серебрякова о национальной идее России. РИА Новости, 22.02.2018. Internete: https://ria.ru/culture/20180222/1515138021.html [žiūrėta 2018-02-21].
5 Ellen Nakashima, Karen DeYoung and Liz Sly. Putin ally said to be in touch with Kremlin, Assad before his mercenaries attacked U.S. troops. The Washington Post, February 22, 2018. Internete: https://www.washingtonpost.com/world/national-security/putin-ally-said-to-be-in-touch-with-kremlin-assad-before-his-mercenaries-attacked-us-troops/2018/02/22/f4ef050c-1781-11e8-8b08-027a6ccb38eb_story.html?utm_term=.b7f4e3a28668 [žiūrėta 2018-02-23].
6 Lev Golinkin. How the Holocaust Haunts Eastern Europe. The New York Times, Jan. 26, 2018. Internete: https://www.nytimes.com/2018/01/26/opinion/holocaust-eastern-europe.html [žiūrėta 2018-02-20].
7 Philip Oltermann. Can Europe’s new xenophobes reshape the continent? The Guardian, 3 Feb 2018. Internete: https://www.theguardian.com/world/2018/feb/03/europe-xenophobes-continent-poland-hungary-austria-nationalism-migrants [žiūrėta 2018-02-22].
8 The Associated Press. Russian Mother Grieves for Son Killed by US Strike in Syria. The New York Times, Feb. 15, 2018. Internete: https://www.nytimes.com/aponline/2018/02/15/world/europe/ap-eu-russia-mercenaries.html [žiūrėta 2018-02-20].
9 Vladimir Isachenkov. Reports: Russian Contractors Killed by US Strike in Syria. U. S. News & World Report, Feb. 13, 2018. Internete: https://www.usnews.com/news/world/articles/2018-02-13/reports-russian-contractors-killed-by-us-strike-in-syria [žiūrėta 2018-02-19].
10 James Miller. The Insane Story of Russian Mercenaries Fighting for the Syrian Regime. The Huffington Post. Internete: https://www.huffingtonpost.com/james-miller/the-insane-story-of-russi_b_4317729.html [žiūrėta 2018-02-19].
11 Akbar Shahid Ahmed. Trump’s Talk Of Syria Humanitarian Concern Rings Hollow. The Huffington Post, Apr 10, 2017. Internete: https://www.huffingtonpost.com/entry/trump-syria-humanitarian-refugees_us_58e6fd6ee4b051b9a9da3d6e [žiūrėta 2018-02-18].
Daniel Williams. Trump Dives Further Into Syria War. The Huffington Post, Jun 19, 2017. Internete: https://www.huffingtonpost.com/entry/trump-dives-further-into-syria-war_us_5947c6d3e4b0940f84fe3042 [žiūrėta 2018-02-18].
12 Петр Скоробогатый. За что погиб майор Филиппов. Эксперт, 12 февраля 2018. Internete: http://expert.ru/expert/2018/07/za-chto-pogib-major-filippov/ [žiūrėta 2018-02-14].
13 Ten pat.
14 Павел Фельгенгауэр. Разгром 20 февраля 2018. Новая газета, 20 февраля 2018. Internete: https://www.novayagazeta.ru/articles/2018/02/20/75571-razgrom [žiūrėta 2018-02-21].
15 John Mecklin, editor. It is 2 minutes to midnight. 2018 Doomsday Clock Statement. Internete: https://thebulletin.org/sites/default/files/2018%20Doomsday%20Clock%20Statement.pdf [žiūrėta 2018-02-20].
16 Internete: https://thebulletin.org/sites/default/files/1949%20Clock%20Statement%201.pdf [žiūrėta 2018-02-20].
17 Internete: https://thebulletin.org/sites/default/files/1984%20Clock%20Statement.pdf [žiūrėta 2018-02-20].
18 Internete: https://thebulletin.org/sites/default/files/1953%20Clock%20Statement%201.pdf [žiūrėta 2018-02-21].
19 Internete: https://www.youtube.com/watch?v=MNxEDomUlXw [žiūrėta 2018-02-21].
20 Damien Sharkov. Trump Says U. S. Should Shoot Russian Planes if Diplomacy Fails. Newsweek, 5/3/16. Internete: http://www.newsweek.com/trump-says-us-should-shoot-russian-planes-if-putin-calls-fail-454902 [žiūrėta 2018-02-19].
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.