Ramunė Sakalauskaitė. Klaipėdos pašto pastato gelbėjimas: misija įmanoma

Klaipėdos liberalų valdžia, įkandin kolegoms iš sostinės, toliau demonstruoja naujųjų laikų liberalizmo užmojus. Skelbiama, kad aukcione parduodamas istorinis Klaipėdos pašto pastatas. Nėra abejonių, kad rūmus, kurie primena apsmurgusį kilmingą našlaitį, žūtbūt reikia gelbėti.

Karališki pašto rūmai, įspūdingas raudonų plytų pastatas, vienas gražiausių miesto architektūros paminklų.

Klaipėdos pirkliui Johannui Gottliebui Argelanderiui priklausantys namai buvo tapę karališkosios šeimos rezidencija. Čia dažnai lankėsi Prūsijos karalienė Luizė, 1807–1808 m. gyveno Prūsijos princas Vilhelmas, vėliau tapęs kaizeriu Vilhelmu I, ir princas Friedrichas Vilhelmas, būsimasis Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas IV. Šiuose namuose užaugęs pirklio sūnus Friedrichas Argelanderis tapo žymiu Vokietijos astronomu.

1810 m. pastato savininko J. G. Argelanderio našlė Dorothea Wilhelmina Grünlingen valdą su namu ir sodu bei daržu pardavė laisvam Klaipėdos pirkliui, iš kurio palikuonių 1841 m. jį perėmė valstybė ir įsteigė Krašto tarybą. Tais pačiais metais pastatas buvo rekonstruotas ir perduotas paštui.

Šiandieninis Klaipėdos centrinio pašto pastatas traukia ir Lietuvos poezijos mėgėjus. 2013 m. atidengta atminimo lenta žymiam lietuvių poetui Henrikui Radauskui, kuris 1936 m. dirbo čia veikusiame Klaipėdos radiofone diktoriumi.

Uostamiesčio savivaldybės atstovai dūsauja, kad miestui pašto pastato Liepų gatvėje nereikia. Teigiama, kad pusė pastato ploto, kuris siekia 3 000 kvadratinių metrų, neišnaudota. Gal tokioje vietoje, kurioje sunku surasti vietą automobiliui, o jis pats nepritaikytas vaikų vėžimėliams, o labiau prabangiems pokyliams, centrinio pašto ir nereikia.

Stebina, kad detalėms atidūs funkcionieriai, aukcionui skelbti pasirinkę svarbią datą – spalio 16-ąją, kai švenčiamas pašto gimtadienis, nemąsto apie visuomenę ir jos poreikius. Akivaizdu, kad Klaipėdos vadovai nejaučia miesto pulso ir gyventojų, kurie vieningi kaip Baltijos kelyje, poreikių. Daugelio nuostabai, šiais visuotinio vienišėjimo ir egocentrizmo laikais, pastato prieinamumas visiems tapo klaipėdiečius vienijančiu vardikliu.

Pastarųjų dienų naujienos liudija, kad sovietų okupacijos metais išsaugotas pastatas gali neatlaikyti laisvos rinkos išbandymų. Paskutinis rimtas remontas atliktas gūdžiu sovietmečiu, kai valdžiai rūpėjo reprezentacinių pastatų priežiūra.

Šiandien labiau apie pinigus ir pelnus mąstantys Klaipėdos vadovai galbūt siekia kažkaip aktyvinti mirštantį senamiestį ir čia įrengti neregėtą prekybos centrą, pavyzdžiui, naują Akropolį. Neabejoju, kad atsirastų žmonių, kurie po remonto mielai užsuktų čia išgerti šampano įsitaisius kariljono pašonėje arba nuspręstų čia rengti krikštynas. Svarbu, kad Klaipėdos paštas nekartotų Lentvario dvaro istorijos: į privačias Laimučio Pinkevičiaus rankas patekęs istorinis statinys panaudotas vestuvių nuotraukoms, o vėliau, verslininkui bankrutavus, užvertas nuo žmonių akių pelijo ir toliau griuvo.

Kyla klausimas, kada pelnas neturėtų būti dedamas ant tų pačių svarstyklių su tautos simboliais ir istorija? Žvelgiant buhalterio žvilgsniu, Gedimino pilis nepelninga, bet tai nereiškia, kad ją būtina parduoti ar išnuomoti. Yra simbolių, kurie brangesni už pinigus. Uostamiestyje ne tiek daug istorinių pastatų, kad būtų galima juos atsainiai parceliuoti. Raudonplytis Klaipėdos paštas – būtent toks.

Statant Klaipėdos paštą į sienas įmūryti konsoliniai laiptai, kurių granito luitai atgabenti iš Anglijos. Šio krašto architektūra išsiskyrė juvelyriniu tikslumu, pats kraštas – pagarba amžinosiomis vertybėmis. Jungtinės Karalystės pavyzdys skatina sekti jos pavyzdžiu.

Valstybinės įmonės Lietuvos pašto statusas teigia, Klaipėdos pašto privatizavimo istorijoje taškai dar nesudėti. Klaipėdos pašto pastato išsaugojimas – realus planas. Galima jį perduoti muziejui. Pasminga būtų patikėti greta įsikūrusiam Laikrodžių muziejui, kurio kiemelyje malonu klausytis pašto rūmų bokštelyje veikiančio senovinio kariljono su 48 varpais.

Patekęs į apsukraus verslininko rankas, jis gali būti išparceliuotas dalimis: raudoni mūrai, kariljonas... Olandijos varpų liejykloje „Royal Eijsbauts“ nulietas penkias tonas sveriantis, kokybišku skambesiu ir tembru garsėjantis kariljonas vertas solidžios sumos.

O kur dar spalvinga pastato istorija, skatinanti rengti edukacinius užsiėmimus ir ekskursijas... H. Radausko pėdsakai skatina po rūmų skliautais klausytis eilių ir rengti čia poezijos skaitymus.

Klaipėdos pašto gelbėtojų armija gausi ir galinga. Šį statinį turėtų prisiminti kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas ir uostamiestyje gimęs prezidentas Gitanas Nausėda, nuolat kalbantis apie gerovės valstybę. Klaipėdos pašto pastatui patekus į verslininkų, užversiančių jį visuomenei, rankas, apie gerovės valstybę gimtajame krašte valstybės vadovui bus keblu kalbėti.

Tarp Klaipėdos pašto pastato gelbėtojų galėtų būti ir premjeras Saulius Skvernelis, galintis pakoreguoti privatizavimo reikalavimus, kad pastatas būtų išsaugotas visuomenės reikmėms. Sėkminga gelbėjimo misija galėtų tapti jo tiltu į būsimuosius Seimo rinkimus.

Dar vienas gelbėjimo variantas – visuomeninio fondo steigimas. Baltijos kelio trisdešimtmetis priminė blokadą, kai tėvynės reikmėms kiekvienas aukojo tai, ką turėjo ir galėjo.

Toks Klaipėdos istorinio pastato fondas galėtų suburti žmones ir prisidėti prie istorinio uostamiesčio pastato išsaugojimo. Taip klaipėdiečiai, susimetę 1,57 mln. eurų, kurie minimi pardavimo sąlygose ir tapę pastato šeimininkais, puoselėtų pamario paveldą.