Tuo tarpu lietuvių futbolo sirgalių herojumi tapo įvartį portugalams įmušęs gynėjas Vytautas Andriuškevičius. Jo pastangos sublizgėti varžantis su viena stipriausių, viskuo aprūpintų Europos komandų tarsi paspirtuko ir keturračio lenktynės.
Futbolas šią savaitę privertė pamiršti kasdienius rūpesčius ir pamąstyti apie tikrus dalykus. Kaip liūdnai beskambėtų, kasdienybėje vietos herojams beveik nelieka.
Kai vieno paauglio paklausiau, kas yra jo herojus, ilgai mąstė. Bandydama užvesti ant kelio, raginau pasukti galvą, kas, jo nuomone, yra didvyris, savo gyvenimą aukojantis kitiems. Suvokęs, ko klausiu, paminėjo „Carito“ organizaciją ir berniukų choro „Ąžuoliukas“, kurį pats lanko, vadovą Vytautą Miškinį. Paprastai kitiems gyvenimą aukojantys žmonės lieka už kadro, numodami ranka į įvaizdžio kūrimą.
Prieš 180 metų parašytame romane „Mūsų laikų herojus“ Michailas Lermontovas pavaizdavo kelių žmonių portretus, prisodrintus anų laikų ydų, trūkumų, nuodėmių. Moralistų pasmerktas kūrinys atskleidė, kaip asmeninės aistros ir troškimai lemia žmonių sprendimus. M. Lermontovo kūrinio tema išlieka aktuali ir šiandien. Žodis herojus beveik nebevartojamas. Gal todėl, kad žygdarbiams vietos nelieka.
Graikiškas žodis heros reiškia: senovės genties vadas, karžygys, sudievintas ir tapęs mitine būtybe, pusdieviu – religinio garbinimo objektu. Vis labiau fragmentuota visuomenė puoselėja skirtingas vertybes, išpažįsta skirtingas gyvenimo filosofijas, rūpinasi asmenine šlove ir garbe. Tiesa, pasitaiko retų išimčių, kai atsigręžiama į praeitį ir valstybės herojus. Praėjusiais metais vieninga minia atidavė pagarbą Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, 2018 m. prisiminti valstybės kūrimo signatarai. Herojų istorijos telkia tautą ir skatina puoselėti valstybę.
Šiais laikais sunku surasti ne tik herojų, nelengva net susikalbėti. Užsukus į Seimo pašonėje esantį restoraną „Submarine“ suvalgyti dienos pietų, gali rinktis iš kelių patiekalų. Vardydama kelis variantus padavėja informavo, kad mėsa patiekiama su Koleslovo salotomis. Kas per Koleslovas? Gal kokios garsios Tiškevičių, Radvilų ar kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių giminės paveldas? Pasirodo, tai paprastos kopūstų ir morkų salotos su majonezu, kurių pavadinimas angliškai skamba coleslaw.
Kitas įdomus dalykas – sporto klube siūloma nauja „teipinimo“ paslauga. Žinodama, kad tape angliškai reiškia juostelę, spėlioju, kas čia taip gudriai užšifruota. Neklydau: juostele perrišami patempti raiščiai. Sakydamas paprastai, t. y. nevyniodamas į vatą, neparduosi. O sugalvojęs šių laikų dvasią atitinkantį pavadinimą „Koleslovo salotos“ ar „teipinimas“ užsitikrinsi nemažus pardavimus.
Ne išimtis ir V. Sinkevičius, kuris, šaltinių teigimu, dėl savo populiarumo kelia pavojų Ramūnui Karbauskiui, tad priverstas važiuoti į Europos Sąjungos sostinę. Tiesa, norėdamas tapti herojumi, dabartinis Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministras gali pakartoti „Titaniko“ keleivio likimą. Kai esi atsakingas už aplinkosaugą ir vandenynus, variantų lieka nedaug...
Į šių dienų herojus pretenduoja ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Kol lietuviai, dalyvavę kuriant serialą „Černobylis“, kraunasi lagaminus į Los Andžele vyksiančius kino „Emmy“ apdovanojimus, kur nominuoti 19-oje kategorijų, liberalus meras turbūt puoselėja mintį, kaip į Lietuvą pritraukti pasaulio kinematografininkų, galinčių sukurti „Černobylis-2“ arba susukti Holivudo vertą juostą apie tai, kaip kaimo vaikai, tokie kaip C. Ronaldo, tapo pasaulio futbolo žvaigždėmis.
Vilniaus futbolo stadionas puikiai gali atkurti praėjusio šimtmečio architektūrą, neprireiks jokių papildomų dekoracijų. 182 milijonų sekėjų instagrame turintis sportininkas paskelbė, kad Vilniuje žaidė futbolą ant dirbtinos vejos, kas pasaulyje yra atgyvena. Geresnės „reklamos“ Lietuvai nesugalvosi!
Kas žino, gal ir restorano „Submarine“ vadovai angliškais salotų pavadinimais bando mokyti Seimo narius anglų kalbos? Žinant, kad dauguma parlamentarų šneka tik gimtąja kalba, tai būtų išties herojiškas žingsnis.