Pagal dabar galiojančius teises aktus, sveikata palikta ES šalių narių kompetencijai. Tuo tarpu realybė parodė, kad viena šalis pandemijos akivaizdoje negali savarankiškai užtikrinti inovatyvaus gydymo, apsirūpinti naujausia medicinos technika ir medikamentais. COVID akivaizdoje sveikata tapo mirties ir gyvybės klausimu, o sienų nepaisantis virusas apnuogino ES sveikatos sistemų trūkumus bei išryškino tarp šalių sveikatos sistemų egzistuojančią atskirtį.
Manifestą „Už Europos sveikatos sąjungą“ teigiamai įvertino Europos Komisija. Europos Parlamente metiniame pranešime Europos Komisijos (toliau – EK) prezidentė dr. Ursula von der Leyen paragino kurti stipresnę Europos sveikatos sąjungą.
Ji išsakė politinę valią, tačiau nepateikė aiškesnio kelio, kaip tai įgyvendinti. Pagal galiojančius teisės aktus pati viena EK veikti negali, jos veikla yra suvaržyta. Subsidiarumo, pasidalijimo kompetencijomis principas, įtvirtintas Lisabonos sutartyje, teigia, kad teisės aktų pakeitimui reikia ES šalių narių sutarimo. EK gali inicijuoti ir rengti diskusijas, ji turi teisės aktų iniciatyvos teisę.
EK, parengusi įstatymo projektą, pateikia jį Europos Tarybai ir Europos parlamentui, kurie turi įstatymų leidybos teisę. EK veikia kaip ES sutarčių prižiūrėtoja ir vykdo priimtus įstatymus.
Buvę EK nariai, išmanantys Briuselio politikos virtuvę, drauge su geriausiais Europos sveikatos žinovais parengė scenarijų, kaip sutvirtinti ES ir sustiprinti EK galias. Tam reikia papildyti Lisabonos sutartį. Įsteigus Europos sveikatos sąjungą, būtų galima labiau rūpintis ES piliečių sveikata. Tyrimai rodo, kad 70 proc. europiečių pageidauja geresnės sveikatos apsaugos. Tai, kad sveikatos apsauga palikta sprendimų priėmimo paraštėse, išduoda faktai.
ES fondai vienai karvei skiria 2 Eur, o Erasmus programos studentui – 0,50 ct. Europa turi vakcinų banką gyvuliams, tačiau tokio banko nėra vaikams. Taigi sveikata kai kuriose srityse jaučiasi net ne podukros, o nelegaliai gyvenančio, iš trečiųjų šalių atvykusio emigranto kailyje.
2018 m. vienam Lietuvos gyventojui buvo skiriama 711, 48 Eur (visuomeninių išlaidų, kurias sudaro valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos bei PSD), kai tuo tarpu ES vidurkis siekė 2 372,99 Eur. Taigi Lietuvos pilietis gauna 3,3 kartus menkesnes sveikatos paslaugas. Tuo tarpu Danijoje minėtos išlaidos vienam žmogui siekė 4 408 Eur, Vokietijoje - 3 912 Eur, Prancūzijoje - 3 319 Eur, Ispanijoje - 1 626 Eur, Portugalijoje - 1 155 Eur, Graikijoje – 780 Eur. Šiaurės kaimynų estų skaičiai geresni, ten vienam žmogui teko 966,67 Eur, Lenkijoje – mažiau, – 593 Eur, Latvijoje – dar mažiau, - 560 Eur. Tačiau puikuotis prieš skurdesnes šalis būtų tas pats, kaip džiaugtis degančiu kaimyno namu.
Manifesto autoriai siūlo papildyti ES sutarties straipsnius nuostatomis, suteikiančiomis daugiau įgaliojimų ES savarankiškai spręsti kai kuriuos sveikatos politikos klausimus. Tokį pasiūlymą padiktavo dabartinė situacija. Ne paslaptis, kad kai kurios ES šalys pačios negali įveikti retų ligų, retų vėžių, atlikti sudėtingų medicinos technologijų vertinimo. Permainų reikalauja medikamentų kainų skirtumas tarp ES šalių. Šiuo metu didesnės ir turtingesnės šalys primena savo kainodarą ES naujokėms kiauromis kišenėmis.
Jeigu sveikatos apsaugos problemos būtų sprendžiamos ES lygiu, padaugėtų lankstumo ir bendradarbiavimo. Sutelktos pastangos ir naujos technologijos galėtų pakoreguoti nelaimių keliuose statistiką. Europos keliuose, įskaitant tolimojo reiso vairuotojus, dirba 16–18 mln. žmonių. Jeigu kiekvienas jų ant riešo turėtų įrenginį, fiksuojantį sušlubavusią sveikatą ir šie duomenys nedelsiant būtų perduoti į stebėsenos centrą, o iš jo – į artimiausią medicinos punktą, pavyktų išgelbėti ne tik tos furos vairuotoją, bet ir žmones, patekusius į jo sukeltą avariją.
Europos Sąjungoje yra 30 mln. žmonių, kenčiančių nuo retų ligų. Tokių susirgimų diagnostika trunka nuo 5 iki 9 metų. Tai reiškia, kad tiek laiko ligonis laukia eilėse ir vartoja nereikalingus, o dažnai ir žalingus vaistus, nuo kurių dar labiau suserga. Retomis ligomis serga vis daugiau vaikų. Per tą laiką vaikas tampa paaugliu ar net suaugusiu. Ilgai trunkanti diagnostika ir sudėtingas gydymas lemia jo vystymąsi ir augimą.
Jeigu būtų nuspręsta sveikatos apsaugą įtraukti į ES darbotvarkę, ši sritis priklausytų ne atskiros ES šalies kompetencijai, o paklustų ES sprendimams. Tuomet pavyktų įsteigti specializuotus centrus, kuriuose galėtų gydytis ne vienos šalies, o visų ES valstybių retų ligų ligoniai.
Retų ligų medikai galėtų konsultuoti ir gydyti ligonius, nesvarbu, kuriame Europos krašte jie gyventų.
Sveikatos klausimus sprendžiant ES lygiu pavyktų sumažinti darbo jėgos judėjimą iš skurdesnių Europos regionų į labiau klestinčius. Jau kelerius metus Baltijos šalyse ir Balkanuose išmokslintos slaugės vyksta darbuotis į Vakarų Europą ir Skandinaviją, kur atlyginimai skiriasi kelis kartus.
Pandemija išryškino, kad virusas nepaiso draudimų. EK pavyko COVID akivaizdoje sutelkti šalių narių jėgas ir finansus vakcinoms sukurti, atlikti bendruosius pirkimus, taip pat koordinuoti skirtingas ES šalių narių strategijas ir veiksmus dėl sienų uždarymo, aprūpinimo medicinos įranga ir asmeninės apsaugos priemonėmis. Be EK pagalbos ieškant reikalingų medicinos priemonių COVID įveikti Lietuvai būtų tekę konkuruoti su didžiosiomis pasaulio šalimis. Tai nepaprastas uždavinys, mat vienas Londono rajonas prilygsta mažutei mūsų šalies rinkai.
Deja, šių EK pastangų nepakanka. U. Von. Leyen nusiteikimas, EK suteiktos galios galėtų atverti kelius veikti ir pagerinti europiečių sveikatą. Kuo skubiau veikti skatina ir didėjančios Lietuvos biudžeto skylės, atsiradusios dėl išmokų nuo COVID nukentėjusiems verslininkams ir žmonėms.
Lietuvos sveikatos strategija rekomenduoja, kad iki 2025 m. šios srities išlaidos turėtų pasiekti 8 proc. nuo BVP, o visuomeninės išlaidos (jas sudaro valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos, įskaitant PSD mokesčius), – 78 proc. 2018 m. sveikatos sektoriui teko 6,57 proc. nuo BVP, o visuomeninės išlaidos sudarė 67 proc. Valdančiųjų, užsiėmusių postų dalybomis, rankos prie sveikatos reikalų dar neprisilietė. Be to, jauniems naujos valdžios atstovams gydytojai kol kas nerūpi, nebent padauginus per vakarėlį arba suskaudus dantį. Medikų labiau reikia bąlančių galvų opozicijai.
Tarp Manifesto autorių - būrys buvusios Europos Komisijos narių, prezidentas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Junker), sveikatos ir maisto saugos bei transporto komisarai Vytenis Povilas Andriukaitis ir Violeta Bulc, buvęs Europos parlamento pirmininkas, Europos Konvento narys Klausas Henšas (Klaus Hänsch), taip pat Pasaulio sveikatos programos steigėja Ilona Kickbusch, Europos sveikatos sistemos ir politikos observatorijos direktorius Joseph Figueras, Londono higienos ir tropikų medicinos mokyklos Europos visuomenės sveikatos profesorius Martin McKee. Manifesto autoriai kreipiasi į ES šalių narių vyriausybes ir parlamentus, į Europos Parlamentą, nevyriausybines organizacijas, kad bendromis pastangomis šis klausimas atsirastų ES šalių narių vyriausybių ir Valstybių Vadovų Taryboje, kuri priimtų sprendimą įtraukti Europos sveikatos sąjungos klausimą į konferencijos dėl ES ateities darbotvarkę. ]
Visuomeninis Manifesto pobūdis, internete (europeanhealthunion.eu) renkami parašai leidžia tikėtis, kad dokumentas, patekęs ant konferencijos dėl ES ateities stalo, gali sudominti ir naująją Lietuvos valdžią. Juolab kad ten yra pasiūlymų, kaip įdarbinti verslą bei sudominti mokslininkus dalyvauti ES sveikatos mokslo tyrimų programose.
Šios pastangos vienu šūviu nušautų du zuikius: pakoreguotų ištuštėjusį šalies iždą ir sutvirtintų iškrypusį Lietuvos sveikatos stuburą. Nepasinaudojus Manifestu, neverta tikėtis vakcinacijos kortelės, su kuria galėtumei skiepytis visoje Europoje. Be Manifesto nepavyks gauti ir profilaktikos kortelės, kuri suteiktų teisę tikrintis sveikatą bet kurioje ES šalyje. Tik Manifestas „Už Europos sveikatos sąjungą“ gali parūpinti visiems europiečiams vienodą sveikatos draudimą, kuris leistų gauti tokį pat inovatyvų gydymą kaip Berlyne arba Paryžiuje. Dabar Lietuvą ir senąsias ES šalis skiria devynerių metų praraja. Ar jaunieji šalies vairą perėmę politikai atvers vartus europinėms permainoms?