Rusijos grėsmės akivaizdoje parlamentarai postringauja apie gyventojams privalomas instrukcijas, kokias neva turi parengusi Suomija.
Prieš keletą metų išleistame specialiame leidinyje „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“ buvo surašyta, kad kiekvienam šeimos nariui reikėtų turėti ne mažiau kaip 3 litrus vandens, pirmosios medicinos pagalbos reikmenų, į vandeniui atsparią pakuotę įpakuotų degtukų, negendančių maisto atsargų trims dienoms.
Regis, kam gadinti popierių elementariems dalykams, žinomiems nuo seno. Naudingesni būtų paaiškinimai, ką daryti kilus Astravo grėsmei ar iš ten pakilus neaiškios kilmės debesėliui.
Per trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje prikurta tiek įstatymų ir instrukcijų, kad norint visus išspausdinti reikėtų iškirsti kelias girias, o išstudijuoti – dešimtmečio.
Dokumentų tokia gausybė, kad gali pasimesti. Nuo 1990 m. kovo 10 d. Lietuvoje priimti 11 587 įstatymai. Ankstesnis, 2012–2016 m. dirbęs Seimas priėmė 2054 įstatymus, dabartinės kadencijos sąskaitoje –1952 įstatymai.
Pridėjus dabartinių parlamentarų priimtus teisės aktus, skaičius siekia 2777. Klausimas, kiek iš jų galios keletą metų.
Sunkiai surasi nepakeistą įstatymą, o „čempionų“ pataisos skaičiuojamos dešimtimis. Įstatymai keičiami dažniau, negu keičiasi oras.
Nespėjus įsigilinti, kaip veikia priimtas teisės aktas, trimituojama apie jo pataisas. Prieš porą metų atlikta analizė liudijo, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas keistas 72 kartus, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas – 53, Viešųjų pirkimų įstatymas – 37, Statybos įstatymas – 38, Teritorijų planavimo įstatymas – 34 kartai.
Tarp keitimų rekordininkų puikuojasi Valstybės tarnybos įstatymas, keistas 108 kartus, ir Alkoholio kontrolės įstatymas, koreguotas 56 kartus.
Paprastiems žmonėms teisės aktų kalba skamba kaip šumerų raštas. Nuolatiniai teisės aktų tobulinimai dar labiau painioja. Kad suvoktum, ką turėjo galvoje jų autoriai, tenka kreiptis į ekspertus.
Taip atsiranda įstatymų aiškintojai, kuriems už tą darbą reikia mokėti. Tiesa, pasitaiko ir nemokamų konsultantų, bet, kaip žinia, nemokamas ne visada bus geras. Valdžios įstaigos, turinčios armiją tarnautojų, išmano įstatymų „pilkąsias zonas“ ir norėdamos visada atras, prie ko prikibti.
Todėl net Mokesčių inspekcijos atstovui padedant užpildyta pajamų deklaracija neužtikrins, kad po pusmečio negausi pranešimo apie neteisingą deklaravimą ir nesumokėtus mokesčius.
Valstybės iždas lyg per maža antklodė, su kuria visų šalies gyventojų gerai neapkamšyti, kažkuriam vienas šonas vis tiek šąla.
Teisės aktų pataisos dažnai proporcingos artėjantiems rinkimams. Politikai, norėdami įsiteikti rinkėjams, vis sugalvoja naujų, neva gyvenimą gerinančių įstatymų pataisų. 2015 m. buvo įvesti neformaliojo vaikų švietimo krepšeliai, po 15 eurų mėnesiui moksleiviui įvairiems būreliams.
Taip vaikų laisvalaikio organizatoriai buvo paversti paslaugų pardavėjais. Neseniai pradėtas vaikus turinčiųjų tėvų viliotinis baigiasi, neformalaus ugdymo krepšeliai galios iki metų pabaigos. Nuo šiemet pamaloninti senjorai, kuriems valdžia pridėjo maždaug po 10–15 eurų.
Tačiau pradėti skriausti individualios veiklos pažymėjimų turėtojai, kurie patys pelnosi duoną ir moka mokesčius. Nuo naujųjų jie tapo atpirkimo ožiais ir turi plačiau atverti pinigines. Taip 10–15 eurų vieniems pridėjo, iš kitų atėmė.
Kad ir kaip liūdnai beskambėtų, į rinkėjų balsų žvejybą įsitraukę politikai žmones pamiršta. Rašytoja Vanda Juknaitė yra sakiusi, kad kalba išduoda žmogų ir kuria tikrovę. Į gyvenimą vis aktyviau braunasi valdiškos sąvokos, tokios kaip paslaugos, funkcijos, klientai.
Valdiškai kalbai veržiantis į gyvenimą, pereinama į nuasmenintus santykius. Taip našlaitis tampa klientu ir socialinių paslaugų pirkėju. Laidojimo namai rūpinasi ne paskutiniąja kelione, o teikia laidojimo paslaugas.
Teikiant slaugos ir laidojimo paslaugas dingsta atjauta. Tai, kad Globos namų instrukcijose vaikai vadinami klientais, rašytojos nuomone, yra nesusipratimas.
Kažkada ligoninėse dirbusias gailestingąsias seseris pakeitė sanitarės, dabar jos vadinamos slaugių padėjėjomis. Pareigų pavadinimai keičia ir santykį su ligoniu.
Beje, į naujų instrukcijų girnas pateko ir vaikų pasakos, kurias imta perrašinėti paprastesne kalba. Neva vaikai nesupras senų tekstų, pakitusios realijos diktuoja tam tikras korekcijas. Kaip teisingai pastebėjo V. Juknaitė, adaptuotomis pasakomis auginami vaikai kažin ar pajėgs suprasti pasaulį, liekantį instrukcijų paraštėse.
Nepaliaujamai „dirbančios“ įstatymų staklės, deja, negarantuoja jų kokybės. Akivaizdu, kad instrukcijų gausa neapsaugos šalies nuo ekologinės katastrofos. Jeigu ir toliau taip gyvensime, susinaikinsime šalį savomis rankomis. Nereikės nei užsienio priešų, juodą darbą atliks verslininkų godumas ir įstatymų bei instrukcijų painiava.
1991 m. sovietų desantininkams puolant Lietuvos laisvę žmonės elgėsi be instrukcijų, pasikliaudami sveiku protu ir nuovoka. 1998 m. prezidentas Valdas Adamkus kvietė parlamentarus įstatymus rašyti geriau suprantama paprastesne kalba. Ši idėja vis dar aktuali.
2018 m. rudenį Lietuvą aplankęs popiežius Pranciškus kvietė kelti švelnumo revoliuciją. Akivaizdu, kad trisdešimtaisiais nepriklausomos Lietuvos metais atėjo laikas antrajai – paprastesnių ir žmoniškesnių instrukcijų bei teisės aktų revoliucijai. Tai turėtų apsaugoti nuo „apsirūkiusių“ įstatymų ir instrukcijų kūrėjų.