Regis, Miunhauzeno įkvėptas A. Dulkys reformos planus grindžia žiniomis, kad dabar „daugelis ligoninių turi tik atvykstančius gydytojus“, „daugelis jų dirba 0,1 ar 0,2 etato ir važinėja po visą Lietuvą“, „yra ligoninių, kuriose atliekama mažai operacijų ir gydytojai neturi praktikos“.
Jeigu nežinotum, kad tai, jog dauguma Lietuvos ligoninių neturi nė vieno vietinio gydytojo, paskelbė Vyriausybės narys, manytum, kad skaitai atsitiktinai į Sveikatos ministeriją patekusio ir reikšmingu norinčio būti stažuotojo pamąstymus. Tokią mintį perša 2019 m. konferencijoje A. Dulkio priminta Miunhauzeno citata, kuri šiandien dera ir Vyriausybės nariui:
„Kuklumas neleidžia valdiniui savintis žygdarbių ir pergalių, kurių garbė ir garsas paprastai atitenka aukštiesiems vadams, dažniausiai visai nenusipelniusiems, o kai kada ir tikrai niekuo dėtiems karaliams ir karalienėms, nors jie parako uostė nebent per manevrus, o karo lauką ir kautynių rikiuotę matė tiktai paraduose arba pramogaudami turnyruose.“
2014-2019 m. Lietuvos sveikatos politika buvo grindžiama Lietuvos sveikatos strategijoje patvirtintais tikslais, tarp kurių – didinti sveikatos, ypač visuomenės sveikatos paslaugų, finansavimą, taip pat medikų, ypač slaugytojų, skaičių, investuoti į gydymo ir reabilitacijos paslaugų kokybės augimą. Kalbų apie restruktūrizaciją nebuvo.
Tai davė rezultatų. 2019 m. Lietuvos vidutinė laukiamojo gyvenimo trukmė viršijo Bulgarijos, Rumunijos ir Latvijos rodiklius bei artėjo prie Vengrijos ir Lenkijos.
Nepaisant įdėtų pastangų Europos Tarybos rekomendacijose vis dar konstatuojama, kad regioniniai skirtumai Lietuvoje yra didesni negu Europos Sąjungos vidurkis ir pastaruosius du dešimtmečius didėja; be to, kaimiškuosiuose regionuose, kurie užima daugiausia valstybės teritorijos ir kuriuose gyvena beveik 55 proc. žmonių, gyventojų skaičius sparčiai mažėja, prie to prisideda ir sumenkusios galimybės naudotis kokybiškomis viešosiomis paslaugomis.
Pasikeitus Vyriausybei nuspręsta keisti ir sveikatos apsaugos vežimo arklius. COVID-19 pandemija, sukrėtusi visą Europą, ypač skaudžiai palietė Lietuvą. Dėl planinių gydymo paslaugų sustabdymo, sutrikusios profilaktikos, pailgėjusių eilių pablogėjo Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai, išaugo išvengiamų mirčių skaičius.
Dėl to Lietuvos ir Lenkijos gyventojų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė 2020 metais sumažėjo 1,4 metais, ir tai yra prasčiausias rodiklis tarp Baltijos jūros Europos Sąjungos valstybių.
Skirtingi sveikatos lygio pokyčiai liudija skirtingą nacionalinių sveikatos sistemų tvarumą. Viena iš esminių priežasčių, lėmusių europinių sveikatos sistemų skirtumus, yra apsirūpinimas sveikatos ištekliais.
Suomijos sveikatos sektoriuje, pagal šalies gyventojų skaičių, dirba 1,34 karto daugiau darbuotojų nei Lietuvoje. Analogiškas Danijos rodiklis yra 1,41 karto didesnis negu Lietuvos.
Lietuva turi ir daugiau tik mūsų valstybei būdingų bruožų. Pandemijos pradžioje Lietuva bandė gydyti susirgusius COVID -19 apsiribodama didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio ligoninėmis. Eksperimentas nepasiteisino, nes 2020 m. rudenį, išaugus sergančiųjų COVID-19 srautui, didžiosios ligoninės jau nebesugebėjo aptarnauti ligonių. Ačiū Dievui, sveikatos sistemos griūties išvengta, praėjusią žiemą į pandemijos valdymą įtraukus daugumą rajoninių ligoninių, nors dėl to rajonų ligoninės patyrė finansinių nuostolių. 2021 metų rudenį kylanti susirgimų banga vėl reikalauja suremti pečius ir sutelkti visus Lietuvoje turimus pajėgumus.
Bandydama atkartoti iš Briuselio skelbiamas šio meto tendencijas, Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė paskelbė, kad COVID pandemijos akivaizdoje sveikatos sektoriaus tvarumo, kurio esminiu elementu laikomas rezervinis lovų fondas, išsaugojimas yra nacionalinis prioritetas. Skaitant A. Dulkio mintis kyla klausimas, ar Sveikatos apsaugos ministerijos vizija neprieštarauja Lietuvos sveikatos strategijai, premjerės pažadui, paiso COVID-19 valdymo patirčių ir atsižvelgia į Europos Tarybos rekomendacijas.
Akivaizdu, kad Sveikatos apsaugos ministerija ignoruoja Lietuvos sveikatos strategijos nuostatą „decentralizuotai teikti sveikatos priežiūros paslaugas, kurioms teikti nereikia sudėtingos technologinės įrangos, ir tokias paslaugas teikti sveikatos priežiūros įstaigose arčiau paciento gyvenamosios vietos.“
Užuot įgyvendinę Seimo patvirtintus strateginius dokumentus, Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnai važinėja po Lietuvą ir agituoja už ambulatorinių įstaigų bei ligoninių jungimus, lovų rajonų ligoninėse mažinimą, chirurginių paslaugų teikimo draudimus. Medikai atvirauja, kad tokie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų vizitai tik trikdo kovoti su pandemija ir naikina ūpą dirbti.
Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnai negali pagrįsti savo reformos Lietuvos strateginiais dokumentais ir paaiškinti, kaip pagerės paciento sveikata, ar nesuplonės žmonių piniginė, jeigu dėl paprastos chirurginės operacijos, kuri dešimtmečius buvo teikiama savo rajone, teks važiuoti į didmiestį.
Vietoj atvirumo, būdingo demokratinei valstybei, griebiamasi gudrybės. Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, susitikdami su savivaldybių ir joms pavaldžių gydymo įstaigų vadovais, kartoja, kad ligoninių skyrių uždarymo bei ligoninių lovų skaičiaus mažinimo reikalauja Europos Sąjunga. Jeigu savivaldybės nepritartų ministerijos teikiamam projektui, Lietuva, jos sveikatos apsauga netektų jau numatytų Europos Sąjungos šimtų milijonų eurų. Tai yra netiesa. Pavyzdžiui, didžiausia Europos ekonomika Vokietija lovų ligoninėse, skaičiuojant vienam gyventojui, turi daugiau negu Lietuva. Taigi nerealu, kad Lietuva būtų verčiama daryti tai, ko nedaro Vokietija.
Ministerijos aiškinimas laužtas iš piršto. Europos Sąjungos tikslai nukreipti į žaliąjį kursą, ekonomikos (įskaitant ir sveikatos sektorių) skaitmenizavimą, efektyvų ligonių gydymą, investicijas į kvalifikacijos kėlimą, kompetencijų plėtrą, socialinių skirtumų tarp ES valstybių ir tarp šių valstybių regionų mažinimą bei išmaniąją ekonomiką.
ES lėšų prioritetas šalies regionams labiau atitinka Europos deklaruojamus tikslus negu investicijų koncentravimas didmiesčiuose. Europos Sąjunga kalba apie prioritetinės pirminės sveikatos priežiūros ir ilgalaikės slaugos plėtrą. Kaimiškuosiuose rajonuose gyvena dauguma ilgalaikės slaugos reikalaujančių senjorų. Būtent kaimo medikams reikia papildomos pagalbos, kad būtų užtikrinta vienkiemiuose gyvenančių, vienišų žmonių sveikatos priežiūra. Kaimiškiesiems rajonams skaitmeninių technologijų plėtra suteiktų galimybę ilgai trunkančias ir brangiai kainuojančias keliones į respublikinius sveikatos centrus pakeisti nuotolinėmis konsultacijomis.
Dabartinis Europos Sąjungos biudžetas atitinka struktūrinių fondų keliamus tikslus dėl žaliojo kurso ir skaitmeninės transformacijos. Europos struktūrinių fondų pagrindinis tikslas yra regioninių skirtumų švelninimas. Tai reiškia, kad mažiau išvystyti Lietuvos regionai, skaičiuojant vienam gyventojui, gautų ne mažiau lėšų negu didieji miestai.
Skirstant ES lėšas sveikatai proporcingai gyventojų skaičiui, kiekvienam gyventojui tektų 250 erų investicijų į sveikatą. Sutarus, kad dalis sveikatos projektų yra nacionaliniai ir kiekvienam gyventojui tektų apie 200 eurų europinių investicijų sveikatai.
Vidutinė Lietuvos savivaldybė, turinti apie 30 tūkstančių gyventojų, verta maždaug 6 milijonų eurų europinių investicijų, kurios turėtų užtikrinti ir pirminės sveikatos priežiūros, ir ilgalaikės slaugos paslaugų plėtrą, ir reikiamą paslaugų skaitmenizavimo lygį, ir kokybiškų stacionarinių paslaugų teikimą.
Sveikatos apsaugos ministerijos susitikimuose su regionų medikais žada „gausias“ 1-1,5 milijono eurų investicijas arba 3-4 kartus mažiau negu priklausytų pagal Europos struktūrinių fondų standartus.
Ministerijos atstovai reikalauja, kad už skiriamas investicijas savivaldybės „sumokėtų“ savo kainą: uždarytų chirurginius skyrius, reanimacines, sumažintų teikiamų paslaugų apimtis. Paslaugų mažinimas reiškia, kad vidutinio dydžio rajono ligoninė neteks lėšų už suteiktas paslaugas. Paklususi Sveikatos apsaugos ministerijos reikalavimams, ligoninė, kurios biudžetas dabar yra apie 6 milijonus eurų, netektų apie 1,5 milijono per metus.
Žinant, kad Europos fondų pinigai yra skiriami 5-7 metų laikotarpiui, akivaizdu, kad „reformos“ tikslas – sumažinti rajono ligoninių finansavimą maždaug dešimčia milijonų eurų. Suveržus ligoninių diržus, tektų apkarpyti medikų atlyginimus, sumažėtų savivaldybės biudžeto pajamos ir perkamoji galia rajone.
A. Dulkys yra sakęs, kad jo atmintin įsirėžė Miunhauzeno kelionė žiemą į Sankt Peterburgą. Baronas jojo per Lenkiją, artėjant prie Klaipėdos krašto atėjo naktis. Sutemo, visur tik sniegas, niekur jokio gyventojo, nematyti nei kelio, nei takelio. Pavargęs Miunhauzenas prisirišo žirgą prie kyšančio iš sniego smailaus strampo. Atsigulė sniege ir skaniai užmigo. Akis praplėšė tik išaušus. Labai nustebo begulįs kažkokiame kaime palei bažnyčią, tačiau žirgo niekur nematyti! Išgirdo jį žvengiant bažnyčios bokšto viršūnėje. Pasirodo, jis kabo pririštas prie vėtrungės. Ar A. Dulkys, prisidengęs sveikatos apsaugos reforma ir bandydamas apgauti savivaldybes, neprimena prie vėtrungės pririšto Miunhauzeno arklio?
Sveikatos apsaugos ministerija reikalauja uždaryti jau renovuotus struktūrinius padalinius, tarp jų ir Europos Sąjungos fondų lėšomis, kas reiškia jau išleistų pinigų, šimtų tūkstančių eurų investicijų sunaikinimą. Uždarius dalį ligoninės skyrių, daug gydytojų persikeltų į didžiuosius miestus. Žinant, kad dauguma ligoninėse dirbančių specialistų teikia ir stacionaro, ir ambulatorines paslaugas, akivaizdu, jog išvykus specialistams sumažės ambulatorinių paslaugų teikimas bei šių paslaugų finansavimas.
Taigi vietoje 6 milijonų eurų investicijų, priklausančių pagal Europos struktūrinių fondų tikslus, savivaldybėms siūloma 1,5 milijono eurų, reikalaujant, kad jos per 6 ateinančius metus savanoriškai atsisakytų apie 10 milijonų eurų įplaukų į rajono ekonomiką bei pritartų sprendimui sunaikinti dalį investicijų į rajono sveikatos infrastruktūrą.
Klausant Sveikatos ministerijos atstovų kalbų apie sveikatos įstaigų reformą akivaizdu, kad, prisidengus ES reikalavimais, siekiama perimti suplanuotas europines investicijas ir perskirstyti sveikatos sistemos pinigų srautus didmiesčiuose esančių ligoninių naudai. Toks Sveikatos apsaugos ministerijos tikslas neatitinka Lietuvos gyventojų sveikatos, šalies tolygios ir tvarios plėtros bei ES struktūrinės politikos krypčių.
Nebent sveikatos ministras, įkvėptas barono Miunhauzeno, pasidavęs vizionieriškai misijai, ieško dar nepramintų takų ir modeliuoja tvarią sveikatos apsaugos sistemą. Jeigu pradedama kalbėti apie „komposto madą“, gal teorijose galėtų būti ir „tvari sveikatos apsaugos sistema“, reikalaujanti uždaryti rajonų ligonines, sumažinti ten dirbančių medikų skaičių ir leisti vietos gyventojams patiems išgyventi išbandant Darvino teorijas.
Ar Vyriausybė išpildys Ministrės Pirmininkės pažadą išsaugoti ligoninių lovų rezervą kaip būtinąją stabilios sveikatos sistemos sąlygą, ar pasirinks A. Dulkio sumąstytą reformą, Miunhauzeno vardo greitkelį, vedantį į Lietuvos sveikatos sistemos dykumas?