Rumunija minėta ir tuomet, kai šiemet aplenkė Lietuvą nustatydama didesnę minimalią algą neatskaičius mokesčių ir išdrįso įgyvendinti ekonomisto Raimondo Kuodžio ne vienerius metus siūlomą idėją sujungti darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokas.
Rumunija nustatė didesnę minimalią algą nei Lietuvoje, nustebote Jūs? Taip, iš tiesų.
Gerokai labiau nei Lietuva susipainiojusi korupcijos gniaužtuose, keleriais metais vėliau prisijungusi prie Europos Sąjungos, Rumunija nuo Naujųjų minimalią algą padidino iki 1,9 tūkst. lėjų. Eurais tai būtų beveik 410.
Lietuvoje nuo sausio nustatyta 400 eurų minimali alga. Praėjusiais metais mažiausias oficialus atlygis šioje šalyje buvo maždaug 318 eurų, o pas mus – 380 eurų prieš mokesčius.
Taigi Europos statistikos agentūros „Eurostat“ lentelėse iš „saugios“ trečios vietos nuo galo smuktelėjome į priešpaskutinę. Už mūsų – tik bulgarai.
Smuktelėjimas į priešpaskutinę statistikos eilutės vietą - ne pati geriausia šimtmečio dovana.
Kita vertus, ko galima tikėtis šaliai, kuri per daugiau nei 20 Nepriklausomybės metų ir išgyventą ne vieną krizę taip ir nesiėmė esminės mokesčių reformos, nesutvarkė socialinio draudimo sistemos, viešojo sektoriaus ir švietimo sistemų? Tik prarado šimtus tūkstančių gyventojų.
Estų nebepavejam, tai galynėsimės su rumunais?
Ne vienerius metus vis lygiavomės į estus ir bandėme atsakyti sau į klausimą, kodėl gi pas juos algos trečdaliu didesnės. Tačiau nesėkmingai. Neradome nei atsakymo, nei panacėjos, nors mūsų ekonomikos dramatiškai nesiskiria.
Tačiau kol lygiavomės į estus, su mumis susilygino latviai, o dabar į kovos lauką įsiveržė sparčiai augantys rumunai.
Tačiau dalis jau pamiršo, kad dar 2016 Lietuvoje buvo apsižiūrėta, kad rumunai mus jau pralenkė pagal mokytojų atlyginimus.
„Nuo 2009 metų pabaigos mokytojų atlyginimai sumažėjo 47 proc. Skaičius toks, nes sumažinti buvo ne tik koeficientai, pagal kuriuos skaičiuojamas mokytojų atlyginimas, bet ir panaikintos papildomos valandos, kurios buvo apmokamos, sumažėjo lėšų, skiriamų užklasinei veiklai, mokytojai nebegalėjo vesti būrelių.
Visa tai susidėjo, tad per visą krizės laikotarpį mokytojų atlyginimai sumažėjo labai stipriai“, – tokios dramatiškos situacijos priežastis aiškino Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininko pavaduotoja Erika Leiputė-Stundžienė.
Ir vėl susiduriame su būtinybe imtis reformų ir keisti situaciją. Juo labiau, kad pagal išlaidas švietimui nuo BVP Lietuva yra dvyliktoje vietoje, Rumunija – paskutinėje ES.
Pasaulio banko duomenimis, 2016 metais bendrasis vidaus produktas (BPV) vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą sudarė 23,6 tūkst. JAV dolerių, kai Lietuvoje šis rodiklis – 30 tūkst. dolerių.
Tačiau ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, pajamų nelygybę matuojantis GINI indeksas Rumunijoje 2016 metais buvo geresnis nei Lietuvoje (37) ir sudarė 34,7 (100 reikštų visiška nelygybę).
Reforma baigėsi neprasidėjusi?
Na ką, rumunai bus pirmieji, kurie bandys savo darbdavių sąžiningumą – padidins ar nepadidins šie darbuotojų popierines algas, kad galiausiai piniginėje atsidurtų įprasta suma.
Tik darbdavio ir darbuotojo „Sodros“ įmokų sujungimas nėra ir greičiausiai Rumunijoje nebus visas šešėlio, mažų algų ir didelių darbo jėgos mokesčių sprendėjas.
Tačiau čia svarbu kitkas – imamasi ir ieškoma realių sprendimų.
O tuo metu Lietuvos garsios kalbos apie mokesčių reformą baigėsi vaiko pinigų išmokėjimu panaikinus papildomas neapmokestinamąsias pajamas dirbantiems tėvams ir didesnių „Sodros“ įmokų įvedimu tiems, kurie neuždirba minimalios algos.
Tai – ne mokesčių reforma, o mažytės malonės, kurios svarbios tėvams ir skolose paskendusiai „Sodrai“.
Vadinamųjų grindų nustatymas motyvuojamas labai dideliu žmonių, negaunančių nė minimalios algos, skaičiumi ir dėl to nesukaupsiančių būtinojo stažo pensijai, taigi senatvėje skursiančių dar labiau nei skurs pensininkai, gaunantys „normalias" pensijas.
Tačiau norėdami būti nuoširdūs tokių sprendimų siūlytojai ir priėmėjai turėtų numatyti ir „Sodros“ įmokų lubas.
Kaip čia taip namas su grindimis, tačiau be lubų? Tai gali rūpėti tik statybininkams, bet ne Sodros „reformų“ architektams.
O gal jiems tų lubų ir nereikia? Nes gal jokio teisingumo nesiekiama: svarbu surinkti kuo daugiau pinigų į deficitinį „Sodros“ biudžetą, nes pensininkams duotas pažadas didinti pensijas?
Lygiai taip pat ir su vaiko pinigais: panaikinus papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį dirbančioms šeimoms gaunamas nulio efektas, tik atsiranda prievolė registruotis pirmosiomis savaitės neveikiančioje sistemoje.
Kaip buvo ruoštasi šiam sprendimui? Gal niekaip, nes sistema taip ir neparuošta? O gal turima mažytė viltis, kad turtingesni nesistumdys fizinėse ir virtualiose eilėse ir tiesiog numos ranka į tuos 30 eurų už vaiką?
Tačiau kokia miela malonė šie pinigai tiems, kurie nedirbo ir negavo papildomų pinigų vaikams.
Deja, tokie sprendimai mokesčių reforma nė nekvepia, pamirštos ir kalbos apie darbo jėgos mokesčių peržiūrą, ir apie vadinamojo gyvulių ūkio naikinimą.
Šaliai reikia esminių sprendimų, iki užkimimo kartoja ekonomistai ne pirmą dešimtmetį.
Kai bus paskleista aiški žinia, kad Lietuva imasi reformų ir turi aiškų planą, kaip gyvens toliau, neabejotinai, čia norės grįžti jau išvykusieji.
O tuomet gal nereikės gręžiotis į Estiją ar Rumuniją, klausiant, kodėl pas vienus jau grįžta emigrantai, o kiti išdrįso tai, kam mes nesiryžome.