Kalbu, žinoma, apie viešojoje erdvėje pasirodžiusius raginimus nukelti Partnerystės įstatymo svarstymą ir apskritai neribotam laikui išbraukti iš darbotvarkės žmogaus teisių klausimus.
Praėjus vos dviem dienoms nuo karo Ukrainoje pradžios, Lietuvoje veikiantis Laisvos visuomenės institutas išplatino viešą kreipimąsi į valdančiąją koaliciją, ragindamas „susilaikyti nuo Lietuvos piliečius skaldančių įstatymo projektų svarstymo artėjančioje Seimo pavasario sesijoje“. Toliau laiške institutas kaltina valdančiuosius, esą svarstydami įstatymus dėl lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo, dėl Europos Tarybos Konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (taip vadinamos Stambulo konvencijos) pasirašymo, ar dėl mažo kieko narkotikų dekriminalizavimo, jie „ardo“ šeimą ir atima iš valstybės jos pagrindą.
Neaišku, kodėl socialinių teisių užtikrinimas homoseksualioms poroms ar kova su smurtu prieš moteris turėtų sugriauti tradicinę šeimą (ir nežinia, prie ko čia narkotinių medžiagų reguliavimas), tačiau panašias formules kartoja ultra-konservatyvios organizacijos visame pasaulyje. Jų manymu, konservatyvaus šeimos apibrėžimo propagavimas ir žmogaus teisių ribojimai įkūnija pasipriešinimą liberaliai Vakarų diktatūrai. Šių tradicionalistinių pajėgų priešakyje, kaip pagrindinė kovotoja už tradicinę šeimą ir paskutinis krikščioniškųjų vertybių bastionas, yra įsitvirtinusi Rusija. Nuo Vladimiro Putino sugrįžimo į valdžią 2012-aisiais metais, pasipriešinimas taip vadinamai „gender“ ideologijai yra tapęs Rusijos naujuoju civilizaciniu uždaviniu. Tarp pasaulio ultra-dešiniųjų Rusija ilgą laiką buvo matoma vos ne kaip „krikščioniškoji pasaulio gelbėtoja“, pasisakanti už tradicines vertybes ir „natūralią“ šeimą.
Tai, kad Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje Laisvos visuomenės institutas (pavadintas tikrai orvelišku stiliumi) atkartoja Rusijos propagandos klišes, neturėtų stebinti. Pavyzdžiui 2019-aisiais metais už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus ši organizacija dalyvavo Italijoje vykusiame Pasauliniame šeimų kongrese, kuriame dalyvavo ir Rusijos delegatai – Kremliaus remiami oligarchai ir jų patikėtiniai. Šis kasmetinis renginys yra iš esmės skirtas kovai su LGBT žmonių teisėmis, vaikų teisėmis, lyčių lygybe, reprodukcinėmis teisėmis, bei apskritai liberaliomis idėjomis. Rusija jame dalyvauja nuo pat jo įkūrimo 1995-aisiais, bet ypač intensyviai nuo 2014-ųjų metų. Rusija naudoja šią ir kitas tarptautines platformas, kad įtvirtintų savo, kaip moralinės pasaulio lyderės, svarbios konservatyvios politinės ir dvasinės veikėjos statusą bei darytų įtaką kitoms valstybėms.
Nenuostabu tad, jog Rusijai vykdant karą Ukrainoje, Lietuvoje veikiantis Laisvos visuomenės institutas puola rūpintis, kad valdantieji nustotų „siūbuoti valstybės laivą“ ir skaldyti visuomenę nagrinėdami tokius esą nepatogius klausimus, kaip visų Lietuvos gyventojų socialinės gerovės, teisių ir lygybės užtikrinimas. Instituto tradiciškai patariama buvusi „valstietė“ Agnė Širinskienė jau irgi suskubo pasiūlyti „nepriešinti visuomenės grupių“, ir atsisakyti Partnerystės įstatymo svarstymo, o jei pritaria ir keli konservatoriai.
Tik kažin, kas čia iš tikrųjų skaldo visuomenę? Ar tik ne Rusijos remiamų propagandinių klišių kartojimas, tradicinėmis šeimos vertybėmis pridengtas siekis riboti žmogaus teises, bei sąmokslo teorijų skleidimas viešojoje erdvėje?
Puikiai suprantu, kad pasisakantieji už tradicines vertybes, nepritariantieji LGBT teisėms ar besipriešinantys taip vadinamai Stambulo konvencijai nebūtinai yra susiję su Kremliumi tiesiogiai ir visai nebūtinai turi būti Rusijos finansiškai remiami. Tačiau pats pasaulio matymas dvinarėmis kategorijomis, pagal kurias krikščioniškųjų vertybių gynėjai (kažkodėl susitelkę Rytuose) priešinasi „Vakarų“ stumiamai gėjų propagandai, turėtų tapti atgrasus Ukrainos karo fone. Atgrasus jis turėtų tapti vien dėl to, kad tai yra vaizdinys, stumiamas Rusijos politinio ir religinio (ir jie Rusijoje neatskiriami) elito, kaip priedanga šios šalies geopolitiniams tikslams. Lietuvos interesams šis vaizdinys nedėkingas.
Štai tarkime publicistas Ramūnas Aušrotas, praėjus vos savaitei nuo karo Ukrainoje pradžios, parašė straipsnį „Pro Patria“, su Laisvos visuomenės institutu daug bendro turinčios organizacijos, tinklalapiui, kuriame išreiškia susijaudinimą, kad karo metais Lietuvoje gali būti vykdoma „seksualinė revoliucija“. Ypač Aušrotas atrodo susirūpinęs dėl to, kad esą Lietuvoje gali įsitvirtinti nuomonė, jog atkakliai besipriešinantieji LGBT teisėms yra „su Rytais“, t. y., palaiko, ar yra palaikomi Rusijos.
Tam, kad paneigtų šią nuomonę, jis teigia, kad Ukraina, kaip ir Rusija, šiaip jau priešintųsi LGBT teisėms, tik skirtingai nei Rusija esą neturi išteklių ir politinės valios atsilaikyti prieš Europos spaudimą šiais klausimais. Tai Aušrotas aiškiai mato kaip Ukrainos silpnybę, lyginant su Rusija, ir toliau teigia, jog:
„Būtent to ir tikisi LGBT ideologai: kad Ukrainos patekimas į Europos orbitą leis joje įvykdyti LGBT revoliuciją. Beje, šitie du dalykai, galima sakyti, vyksta paraleliai. Dar prieš Maidano revoliuciją Ukrainoje (nuo 2004 m.) pradėjo veikti JAV federalinės valdžios finansuojama USAID programa, skirta vakarų demokratijos eksportui. Šios programos lėšomis yra finansuojamas Ukrainoje veikiantis LGBT centras „Nash svit“, užsiimantis strateginiu bylinėjimusi bei LGBT vertybių advokacija Ukrainos valdžios institucijose.“
Publicistas praktiškai teigia, kad Ukrainoje, prieš Ukrainos „paprastų žmonių“ valią, esą buvo vykdoma Vakarų finansiškai remiama LGBT propaganda, prisidengiant demokratijos eksportu, o siekis įtraukti Ukrainą į Europos orbitą būtų leidęs joje įvykdyti „LGBT revoliuciją“ (kad ir kas tai būtų). Jeigu sektume „Pro Patria“ logika, beliktų tuomet turbūt tik pasidžiaugti, kad Rusijos įsiveržimas sugriovė šį piktybinį Vakarų planą?.. Beje, vienas iš Didžiojo Šeimos gynimo maro organizatorių, Marius Gabrilavičius, kaip Facebook‘e pastebėjo Indrė Makaraitytė, viešai džiaugėsi, kaip jis pats pavadino, specialia Putino „apsivalymo nuo Sorosinių“ operacija. Galbūt jis norėtų tokios „operacijos“ ir Lietuvoje?
Palyginkime lietuvio publicisto Aušroto žodžius su vos po trijų dienų Maskvoje, Kristaus Gelbėtojo katedroje, Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarcho Kirilo pasakytu pamokslu. Šiame skandalingame pamoksle patriarchas mėgino pateisinti Rusijos vykdomą karą Ukrainoje (tiesa, jis mini tik „konfliktą Donbase“, nes, kaip žinia, Rusijoje oficialiai joks karas nevyksta) tuo, kad ten esą ginamos krikščioniškojo pasaulio vertybės. Pasak patriarcho, Donbaso gyventojai iš paskutiniųjų priešinasi „pasaulio galingųjų“ (supraskite Vakarų) primetamoms vertybėms, kurias simbolizuoja gėjų paradai. Pasak stačiatikių bažnyčios patriarcho, tie, kurie atsisako priimti Vakarų primetamas vertybes ir atsisako leisti seksualinių mažumų eitynes, esą yra „brutalia jėga“ tų pačių Vakarų priverčiami tai daryti.
Žinoma, tokios pasakos apverčia realybę aukštyn kojomis pagal aukščiausius Rusiškos propagandos standartus, nes mes visi puikiai žinome, jog Rusija nukreipė neišprovokuotą karinę agresiją prieš savo kaimynę vien dėl to, kad šioji desperatiškai mėgino ištrūkti iš Rusijos politinės ir ideologinės įtakos sferos ir lygiuotis į Vakarus. Be jokios abejonės, Ukraina yra kompleksiška šalis, ir ten esama tiek ir LGBT aktyvistų (kurie pastaraisiais metais sugebėjo surengti, nepaisant priešiškumo, eitynes Kijive bei Kharkive, ir siekti, nors ir su daugybe trukdžių, savo teisių pripažinimo), tiek ir užkietėjusių homofobų, kurie turbūt panašiai kaip ir Lietuvoje džiaugiasi Rusijos vedama „tradicinių vertybių“ linija.
Deja, akivaizdu, kad dėl išlikimo dabar kovojančioje Ukrainoje kurį laiką tikrai nebus gerų sąlygų visuomenei tartis dėl žmogaus teisių klausimų, nes šiuo metu žmonėms rūpi tik viena – išgyventi.
Lietuva visgi nėra Ukraina. Nors pas mus ir tvyro karo baimė, tačiau karas visgi nevyksta, tad nematau jokios geros priežasties nediskutuoti apie žmogaus teisių klausimus ir nesiekti visų Lietuvos piliečių, įtraukiant ir LGBT piliečius, gyvenimo sąlygų pagerinimo.
Paslėpus šiuo klausimus po apsimestinės „vienybės“ antklode, mūsų šalies socialinės problemos ir įtampos savaime neišnyks. Nors nė vienas paskiras įstatymas LGBT žmonių diskriminacijos Lietuvoje klausimo neišspręs akimirksniu, tačiau, mano manymu, absoliučiai būtina tęsti diskusijas ir švietimą šia tema bei atsispirti Rusijos diktuojamiems naratyvams. Kaip Facebook‘e rašė Rasa Račienė, organizacijos „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ įsteigėja, „yra ne tik didžiulė prabanga šiandien kariauti prieš savo vaikus. Tai yra dar viena beprotybė, kurią laikas sustabdyti.“
Šioje diskusijoje svarbu nepamiršti, kad Lietuvoje LGBT klausimai negali būtų suprasti atskirai nuo Rusijos įtakos klausimų. Lietuvoje iki šiol galiojanti, 2010-aisiais metais priimta Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo redakcija , kuri jau ne kartą buvo naudojama siekiant riboti informaciją apie LGBT žmones, buvo įkvėpta Rusijos pavyzdžio. Lietuvoje praėjusiais metais vykęs, prieš LGBT žmonių teises akivaizdžiai nukreiptas „Didysis šeimos gynimo maršas“ buvo organizuojamas veikėjų, susijusių su Putino režimu, o kalbose neretai buvo kartojamos Kremliaus propagandos klišės apie supuvusius Vakarus.
Tai tik keli pavyzdžiai, tačiau jie puikiai paaiškina, kodėl Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos regiono šalyse, taip sunku pastaraisiais dešimtmečiais pasiekti bet kokio progreso LGBT teisių klausimais. Ne dėl mūsų moralinių aukštumų, bet dėl šalių nesugebėjimo atsispirti Rusijos įtakai, kuri sėkmingai kiršina tarpusavyje skirtingas visuomenės grupės ir netgi nukreipia šeimos narius vieną prieš kitą.
Ultra-dešiniąsias vertybes išpažįstanti ir aktyviai skleidžianti Rusija šiuo metu vykdo civilių Ukrainos gyventojų skerdynes vien dėl to, kad šie nenorėjo priimti Rusijos autokratinio imperializmo. Kadangi Lietuva jau yra įsitraukusi į Vakarų institucijas, Rusija čia nebegali elgtis taip, tarsi tai būtų jos kiemas. Tačiau ji vis dar gali mėginti čia pasireikšti per savo minkštąją galią, lygiai taip, kaip tai daro ir kitose Europos šalyse – per vadinamųjų tradicinių vertybių ideologiją ir propagandą, nukreiptą prieš „moraliai supuvusius“ Vakarus, prieš taip vadinamą „geiropą“, į kurią patys rusai šiuo metu masiškai bėga.
Pats laikas tad Lietuvos politikams suprasti, kas yra mūsų draugai ir su kuo mums pakeliui.