Nors Vidmantui Žiemeliui labiau pritiktų referendumas, ant kokio baslio pasodinti subankrotinusius nacionalinį vežėją „FlyLAL“, pagunda įkišti pagalį į konservatorių stumiamo VAE projekto ratus buvo per didelė, kad opozicija įvertintų savo balsavimo pasekmes. Paspaudė mygtuką ir iššovė sau į koją. Tačiau partijai juokingu pavadinimu „krikščionių partija“ pasisekė. Ant referendumo keliamų bangų sėdės jau kartą prezidento Valdo Adamkaus išprašytas Gediminas Vagnorius su V.Žiemeliu ir kita palyda, o kitaip jų niekas nepamatytų. Dar galės pasišviesti kelią dujiniais žibintais. Deglai telieka paksistams.
Vietoj pagalio į ratus apšlubę visuomenės apklausose konservatoriai gavo gerą lazdą, kuria pasiramsčiuodami gali stipriai pagerinti rezultatus. Jeigu tai jų sugalvotas ėjimas, jis vertas didmeistrio. Būtų gerai, jei taip pat didmeistriškai bei toliaregiškai būtų rūpinamasi ne tik partijos, bet ir valstybės reikalais. Pažiūrėjus į balsavimo rezultatus, matyti, kad valdantieji šį kartą netelkė visų savo pajėgų balsavimui. Paaiškinimas labai paprastas: jei nereikėjo, tai ir nesutelkė.
Visai kitaip atrodė Seimo salė birželio mėnesį, kada buvo priimtas įstatymų paketas, atveriantis kelią VAE projekto įgyvendinimui. Po to įstatymus parašu patvirtino prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šiame etape buvo padėtas taškas, o tada mikrofonai išjungiami iki kito veiksmo. Ne vienas blaiviai mąstantis politikas atkreipė dėmesį, jog referendumo klausimą reikėjo kelti arba anksčiau, arba po kelerių metų.
Dabar vaizdas toks, lyg per operos pertrauką į bufetą atėjęs atlikėjas užtraukė savo ariją. Jei jis tenori, kad jį įsidėmėtų, savo tikslą tikrai pasieks. Bet atrodys kvailai. Daugiausiai iš to laimės atliktas kūrinys – jį kartos ir kartos, nes visiems bus įdomu, ką gi ten tas išsišokėlis sudainavo. O dar laimės to kūrinio autorius, gavęs nemokamos reklamos.
Atominės elektrinės statyba yra regioninis kūrinys, ir Lietuva joje dalyvauja kaip valstybė. Tai ne partinis projektas. Jo ištakos yra 2002 m. priimtoje Nacionalinėje energetikos strategijoje, kuri numatė branduolinės energetikos nenutrūkstamumą, o trys Baltijos šalys premjerų lygiu pasirašė susitarimą dėl bendros AE statybos Lietuvoje 2006 m. (premjeras Algirdas Brazauskas).
Viskas buvo gerai, kol AE klausimas buvo auksinių krautuvininkų rankose po liūtuko ženklu. Akcijų specialistai sugebėjo pateikti savo žaisliuką kaip visiems naudingą projektą. O po to pasitraukti su riebiu kąsniu rankose. Ir niekas nė pypt. Kaip yra pastebėjęs ekonomistas Raimundas Kuodis, Leo Lt įstatymas buvo sukurtas ne AE statyti, o akcijų mainams tarp privačios bendrovės ir valstybės. Tai ir buvo atlikta. Be nereikalingo triukšmo šis socialdemokratų balsais sukurtas liūtukas jau konservatorių rankomis buvo užmigdytas, išklojus jam guolį šimtais milijonų litų kompensacijų.
Tauta, padengusi išlaidas, liko stebėtinai rami. Nedužo nė viena „Maximos“ vitrina, o kvietusieji boikotuoti parduotuves masinio pritarimo nesulaukė. Žmonės, manantys, jog išdurti valstybę yra šventas reikalas, savęs su ta valstybe netapatina ir jų smegenys nesugeba susieti nuosavos kišenės su šalies biudžetu. Deja, šis nesugebėjimas ryšio nepanaikina, ir visos tiek protingos, tiek nereikalingos išlaidos dengiamos ir jų uždirbtais pinigais.
Dėl privačios bendrovės, kuriai natūraliai labiau rūpi pelnas, o ne visuotinė gerovė, dalyvavimo žmonėms buvo kilę mažiau abejonių, nei tuo užsiėmus valstybinei įmonei. Nepasitikėjimas kyla iš visuotinės ir kasdienės patirties, kuri liudija, jog daugybė valstybės tarnautojų nuo seniūnijų iki ministerijų visų pirma dirba sau, o ne visuomenei. Ir visiems daugiau negu aišku, jog tokia tvarka tenkina tuos, kurie turi galią ją pakeisti. Todėl visuomenės akyse teisingi žodžiai apie VAE svarbą šalies ateičiai rodosi kaip dūmų uždanga, kurią užleidus bus galima imtis dalybų. Kadangi visi žino, jog tai didžiausias visų laikų projektas Lietuvoje, atitinkamai tai suvokiama kaip būsimas didžiausias pasipinigavimas tų, kurie suksis šalia.
Ydinga politikų toleruojama korupcinė sistema sukūrė Lietuvoje tokią atmosferą, kurioje darosi nebeįmanoma ką nors įtikinti visuotiniu naudingumu. Toks matas išnyko, jis per didelis visuomenei, kur sprendimus lemia partiniai ar grupuočių interesai, o valstybė tėra pereinamas kiemas, o ne namai. Visi tie vokeliai ir vilkinami sprendimai, nacionalinis stadionas ir Valdovų rūmai, neteisybė ir nebaudžiamumas susidėjo į tokią užtvarą, per kurią atsklindančiais žodžiais sunku tikėti.
Politikai stringa šiandien naudingų tarpusavio ryšių voratinklyje, stabdydami sklandžią valstybės veiklą, nes savarankiškos partijos yra būtina demokratijos dalis. Nėra mato valstybiniams reikalams matuoti, ir tai tampa akivaizdu, kai susiduriame su užmanymu, kuris yra net didesnis nei Lietuva ir kurį turėtume matyti kaip valstybė, o ne kaip kokia nors partija ar kažkieno mokama grupelė.
Vadinamieji žalieji ir žemvaldžio vadovaujama valstiečių partija grąžo rankas dėl VAE ir nerengia jokių piketų, kada Minske pasirašoma sutartis tarp Rusijos ir Baltarusijos dėl 10 mlrd. JAV dolerių kredito Astravo AE statybai, kuriai išdygus Vilnius pakliūna į evakuacinę zoną avarijos atveju. Ten žadamas būsimasis reaktorius dar niekur neišbandytas, Lietuva jau dveji metai nesulaukia prašytų paaiškinimų dėl poveikio aplinkai iš Baltarusijos, tačiau žalioji Lietuvos sąžinė tyli, laukdama, kol pro Vilnių ims tekėti Neries vanduo, ataušinęs atominį reaktorių Astrave.
Rusų planuojama Baltijsko AE ant Nemuno kranto skirta ne Kaliningrado sričiai. Ten elektros pajėgumų pakanka. Vienintelis kelias būsimai produkcijai – ją eksportuoti. Lenkai atsisakė vesti derybas šiuo klausimu. Su konservatoriais siejama bendrovė „Inter Rao Lietuva“ jau sudarė sutartį dėl būsimos elektros pirkimo. Verslas su politika dažnai prasilenkia.
Jei Lietuvoje bus VAE, Baltijsko produkcijos nebus kur dėti, tad rusų AE anapus upės tampa nereikalinga. „Rosatom“ neslepia, jog VAE jai kaip rakštis. Jei mūsų projekto neliktų, rusams atsivertų galimybė panaudoti Lietuvos elektros tinklų infrastruktūrą Baltijsko pagamintai elektrai eksportuoti.
Opozicinės partijos, nubalsavusios už referendumą, dabar nuščiuvo ir nebegali suformuluoti savo pozicijos šiuo klausimu. Ne juokas persišauti sau koją. Tikras beširdis tas VAE priešininkas – visai nekreipia dėmesio į partijų sveikatą. Situacija gana kebli: sunku rasti priimtinus visuomenei paaiškinimus, kodėl Lietuvai geriau atsisakyti VAE ir vietoj elektros eksportuotojos tapti rusiškos AE elektros pirkėja. Todėl dabar pauzė, kol bus sudėliota vingri paaiškinimų pynė.
Referendumo įstatymas kalba apie privalomąjį ir konsultacinį referendumus. 4str. 2. dalis nurodo, jog „privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų“. Tad jokių teisinių kliūčių nebuvo siūlyti privalomąjį. Tačiau klausimas suformuluotas: „Ar pritariate naujos AE statybai?“ Atsakius privalomajame „Ne“, reiktų peržegnoti visą Nacionalinę energetikos strategiją ir tik ką priimtus įstatymus. Pasirinkus konsultacinį, apsisaugoma nuo netikėtumų. Visiškai sutinku su Artūru Raču, kad toks referendumas – tik pavadinimas be turinio. Nes turinį nusako Konstitucijos 9 str.: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Būtent „sprendžiami“, o ne konsultuojami.
Kita vertus, tik mūsų valstybės jaunumu galima paaiškinti tikėjimą, jog 60 metų veiksiantis įrenginys yra tarp svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų. Gyvybinis klausimas yra energetinė priklausomybė, o ne statybos. Tik žmogui 60 metų tarpsnis yra ilgas. Tautai jis yra mirksnis, valstybei, kuri skaičiuoja amžius, tai irgi niekas. Prancūzai, neatsiklausę tautos, pasistatė keliasdešimt AE. Racionalūs ir demokratiški suomiai baiginėja pabrangusią dėl vėlavimo AE, o jų parlamentas jau patvirtino leidimą antrosios AE statybai be jokių referendumų.
Lietuviškas būsimas referendumas atrodo kaip užduota tonacija Seimo rinkimams. Ji palankiausia Tėvynės sąjungai, taip pat ir abiems liberalioms partijoms. Kadangi VAE projektas labai didelis ir sudėtingas, jis apima daugybę klausimų: tai ir investicijos, ir modernios technologijos, ir papildomos darbo vietos, ir Lietuvoje liekantys pinigai už elektros energiją, ir integracija į Europos tinklus, ir regioninė politika, ir t.t., ir t.t. Tikrai yra ką pasakoti rinkėjams. Pasirengimas referendumui šias temas dar labiau aktualizuos.
Iki šiol jautęsis informacijos apie VAE visuomenei stygius, dėl kurio vyriausybei pelnytai priekaištauta, gali tapti rinkiminės kampanijos privalumu, nes tema bus šviežia ir neatsibodusi. Pažiūrėsime, kaip kandidatai į seimą sugebės tuo pasinaudoti ir spalio mėnesį pamatysime, ar dar liko Lietuvoje norinčių išgirsti ir galinčių patikėti politikų nesavanaudiškumu.
Seimo opozicija užsiklausė pergalės maršų, kuriuos grojo reitingų vargonai, ir susikūrė sau rūpestį, už kurį iš biudžeto bus atseikėta 4 milijonai litų. Ne tiek daug, jei tai padės nuleisti visuomenės nepasitenkinimo atribojimu garą, ir per daug, jei jie virs konservatorių sėkmės arkliuku. Valstybinės reikšmės objektai turėtų būti virš rinkiminių audrų. Kad jie atsidurtų aukščiau, politikai turi augti į valstybininkus.