R.Bogdanas. Epitafija Šaprui

Žinios apie savo kartos žmonių mirtį prislegia ypatingai. Dar labiau į būties apmąstymus įtraukia, kada bendraamžis pats deda tašką savo gyvenime. Lieka begalybėn nusitęsiantis daugtaškis, apkaišytas prisiminimais ir palyginimais.

Talentingi Vytauto Šapranausko kartos žmonės turi bendrą vardiklį. Jie pasuko kūrybos keliu vienomis sąlygomis, o laikmetis juos atnešė į kitą terpę. Ryškiausiai sukrečiančius pokyčius įkūnijo garsus aktorius Vytautas Tomkus, sėdęs uždarbiauti valydamas batus gatvėje prie teatro. Jaunesnieji dar nebuvo įpratę prie patogaus gyvenimo. Jie ruošėsi scenai, kada aplinkui realybė vis labiau prasilenkinėjo su privalomais oficialiais šūkiais. Jie ruošėsi vaidinti tikrą gyvenimą šalyje, kur kasdienis gyvenimas buvo suaižėjęs į garsų melą ir tylią tiesą. 

Susipažinome su Vytu apie 1980 m., ne vienerius metus kartas nuo karto pabendraudavome, vėliau mūsų keliai nustojo susieiti. Tačiau iš anų laikų, kada šnekėdavomės prie kavos ar stikliuko „Rūtoje“, ar prie bokalo „Tauro rage“, menu žmogų, kuris aktorystę suvokė kaip pašaukimą, kaip misiją. Toks buvo ir liko režisierius Rimas Tuminas, kantriai skynęs kelius savo Mažajam teatrui. Sykį sutikau jį vidury dienos nematytai apsirengusį kostiumu, su kaklaraiščiu. „Kažkas ne taip,“ pasakė jam mano nustebęs žvilgsnis. „ Buvau CK. Prasimušiau iki Brazausko. Atrodo, įtikinau dėl patalpų Vilniaus teatrui“, paaiškino. 

Bet dar turėjo praeiti ne vieneri metai, kol radosi teatras, kuriame nuo pirmų dienų ėmė dirbti Šapras. Jie kūrė. Buvo baliai, bet buvo labai daug kūrybos. Šapro talentas ypač suspindėjo R.Tumino pastatytame Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok man, Viešpatie“. Tai spektaklis, kuriame lyg mozaika sudėliotas gyvenimas atsiskleidžia iš vidaus ir priverčia šviesti pačią mirtį.
Vėliau buvo „Maskaradas“ ir daug kitų gerų vaidmenų, o paskui pats Šapro gyvenimas pradėjo virsti į maskaradą. Jis buvo stipri asmenybė ir stengėsi pasaulį išlankstyti pagal save. Kada jo geras draugas Dainius Blažys sulaukė sūnaus, Šapras sutiko būti krikštatėviu tik su sąlyga, kad vaikas gaus Vytauto vardą, nors jau buvo numatytas būti Jonu. Po kelių dienų ginčijimosi, mėnesį pabuvęs Jonu, naujagimis tapo Vytautu. 

Toli gražu ne visada pasaulis paklusdavo jo valiai. Reikėjo ir pačiam prie jo derintis. Susidūrimuose nubrozdintas sielos alkūnes lopydavo užsidaręs su buteliu kelioms paroms. Tai jau nebuvo linksmi paūžimai tarp vaidmenų, atokvėpis po kūrybinio pliūpsnio. Tai buvo pasinėrimas į savo minkštą pasaulį, išėjus iš to, kuris pilnas aštrių žeidžiančių kampų. Paskui vėl grįžimas atgal, o tada atsiskaitymas už savo šamanišką kelionę po kitus išmatavimus: ateidavo savigrauža, aplinkinių pašaipos, kaltės jausmas, bausmių grėsmė.

Augant populiarumui, asmeninio išgyvenimo ženklai darėsi vis labiau vieši. Serganti siela atsidūrė toje pačioje pramogų aikštėje, iš kurios bandydavo laikinai ištrūkti. Ji tapo vartojama kaip papildomas pikantiškas prieskonis. Tas, kuris norėjo gyvenimą pritaikyti sau ir įkvėpti gyvybę personažams, iki jo prisilietimo gulintiems popieriuje spausdintais žodžiais, dabar pats tapo verčiamas prisitaikyti ir ėmė virsti iš asmenybės į personažą. Juo nebetiki, plaučių uždegimu tas personažas sirgti negali, nes žiūrovui įdomiau, jei jis užgėrė.

Kiekvieną dieną mes daugybę kartų turime rinktis. Iš tų pasirinkimų susiklosto gyvenimo kelias. Dažnai net nesuvokiame, kad vienas ar kitas iš pirmo žvilgsnio nekaltas pasirinkimas gali būti lemtingas. Štai nusprendžia Irena Matijošaitienė kraustytis į nebaigtą įrengti namą, ir niekas nė iš tolo nenutuokia, kad ten jos laukia lemtingi laiptai be turėklų. Vienas mano draugas, žinomas aktorius, kartą man pasakė: „Žinai, aš irgi noriu krevečių pavalgyti“. Taip renkamasi.

Žmonės mėgsta datas, jas sureikšmina. Taip randasi jubiliejai, taip prisimenami ir atgaivinami seni įvykiai. Kada artėja 55-as gimtadienis, nevalia atsigręžiama į praeitį. Jau yra į kur atsigręžti. Andre Morua (Maurois) tokį amžių pavadino „niūria riba“. „Laiškuose nepažįstamajai“ jis rašė: „Viskas pasaulyje juda priekin, laikas irgi, kol galiausiai žmogus pastebi priešais save tą niūrią ribą, kuri įspėja jį, jog pirmoji jaunystė negrįžtamai praėjo“. Tokios bėdos nelabai gresia paviršiuje slystantiems – pupytės tuo neserga; jei žmogus tuščias, tuštybių mugė yra jo tikrasis gyvenimas. Bet Šapras buvo giliai kapstantis, sklidinas talento. Todėl praeityje jis galėjo išvysti blizgučiais išdabintą tuštybę, nuo kurios tuštumo stoja širdis.

Tam, kuris dirba buhalteriu, o per Kalėdas papildomai užsidirba vaidindamas Kalėdų Senį, širdies dėl neišnaudotų gabumų neskauda. Bet tam, kuris gimęs dideliems vaidmenims, atsigręžus atgal labai skaudu suvokti, kad metų virtinė liko skirta darbui žemumose, derlingose pinigais, o tolumoje kaip viršukalnės spindi atskiri vaidmenys, liudydami: „Tu tai galėjai“.

Suprantama, jog visi norime kuo patogesnio gyvenimo, ir Šapras stengėsi susitvarkyti buitį taip, kaip jam norėjosi, o tam reikėjo gerai įdarbinti savo talentą. Tą jis ir padarė. Tačiau kažkas ne taip įvyko su pasirinkimu, jei galiausiai prieini kilpą.

O gal kažkas ne taip su aplinkiniu pasauliu, kuriame žmonės net mirties akivaizdoje nesiliauja vaidinę ir pamiršta „amžiną atilsį“ ar „ilsėkis ramybėje“, vietoj tuo pasipuikuodami mokantys R.I.P. (rest in peace) – juk taip trumpiau, laiko susitaupo rašant. Gal jis buvo iš kito pasaulio, kuriame mylimosios negalvoja apie socialinius tinklus, kai sužino, jog mylimojo nebėra, kur netekties skausmas nėra tai, kuo reikia dalintis su bevardžiais vartotojais. Tačiau Šapras įsijautęs sukosi kaip voverė būtent į šiame jo sielos neužpildančiame pasaulyje, ir lyg trokštanti žuvis kartas nuo karto nerdavo į užsimiršimo juodą gelmę atsikvėpti.

Jo atokvėpiai iš tikrųjų buvo dar ir dar vienas lašas mirtį artinančių nuodų, dar viena plyta, išmušta iš gyvenimo pamato. Jis skubino mirtį jau ne vieneri metai, ir ji atėjo. Draugas, kuris nekart jį traukė atgal į gyvenimą, man sakė esąs įsitikinęs, jog tai nebuvo sąmoninga savižudybė. Šapras vėl vaidino, ir šitame jo spektaklyje pakutinę akimirką turėjo pasirodyti kažkas, kas jį vėl eilinį kartą išgelbės. Nepasirodė, ir spektaklis tapo gyvenimu, virstančiu mirtimi.

Tie, kurie tiki sielomis ir kurie gerai jį pažinojo, gali įsivaizduoti dabar jį sėdintį ant debesėlio ir besijuokiantį iš šaršalo, kurį sukėlė išeidamas. Vargu ar jis siuntė savo pasirinkimu kokią nors žinią liekantiems, tačiau jo gyvenimo istorija įspėja, kad talentas yra ne tik dovana. Tai nuolat jaučiama atsakomybė už tą dovaną, ir negavęs pilnai pasireikšti jis virsta vidiniu skausmu, su kuriuo labai sunku susigyventi.

Ilsėkis ramybėje, Vytautai.