R.Bogdanas. „Gazprom“ monopolis kelia tariamai laisvos rinkos vėliavą

Atrodytų, ar yra dėl ko ginčytis: kiekvienam aišku, jog likdami su vienu dujų tiekėju ir toliau liksime priklausomi nuo jo malonės. Žinant, jog dabartinė Rusijos valdžia „Gazprom“ naudoja kaip savo užsienio politikos instrumentą, ar reikia stebėtis, kad yra ir bus dedamos visos įmanomos pastangos išsaugoti to instrumento svarbą kiekvienoje valstybėje, įskaitant ir Lietuvą.

Dujotiekis su Lenkija - dar tolimoje perspektyvoje, todėl vienintelis kelias sukurti alternatyvą dabartiniam dujų tiekėjui yra suskystintų dujų terminalas. Būtina sąlyga jam – vamzdynai. O vamzdynus mielajam „Gazprom“ pusvelčiui su visu dujų ūkiu atidavė Algirdas Brazauskas, dievagodamasis, kad už tai penkiolikai metų gausime stabilias dujų kainas. Gavome. Stabiliai kilusias iki pačių didžiausių Europoje.

Jei kam atrodo kvailystė mokėti šimtus už vardinį rūbelį, jis eina į kitą parduotuvę ir perkasi pigesnį. Dujų pasaulyje esame tokioje padėtyje, lyg Lietuvoje veiktų vien vardinių rūbų parduotuvės – arba tuštink piniginę, arba liksi nuogas basas. Tačiau net ir tokioje situacijoje „Gazprom“ stengiasi įrodyti, kad pasirinkimo laisvė bus tikra prapultis.

Pigiausias variantas būtų regioninis suskystintų dujų terminalas visoms trims Baltijos šalims. Neseniai dalyvavau tarptautinėje tiriamosios žurnalistikos konferencijoje Rygoje, kur susirinko Baltijos ir kitų šalių žurnalistai. Buvo malonu matyti, kaip toli, palyginus su likimo sesėmis, pažengė Lietuva vaduodamasi iš absoliučios priklausomybės nuo „Gazprom“.

Latvijoje šios pastangos yra užgesintos politiniame lygmenyje. Jie kol kas net nesvarsto įstatyminės bazės dujų tiekimo alternatyvai sukurti. Vežimas pastatytas prieš arklį, ir sakoma: darom terminalą; Europa, duok tam pinigų, o įstatymai paskui. Pinigų niekas neduoda ir neduos, kol latviai nesusigrąžins sau vamzdynų. Ką veikti su terminalu, jei nekontroliuoji dujotiekių?

„Gazprom“įmonei Latvijoje kol kas ramu. Lietuvoje užteko politinės valios priimti sprendimus vykdyti Europos Sąjungos energetines direktyvas be jokių atidėliojimų ir imtis atskirti dujų tiekėją ir vamzdynus. V.Putinas dėl to laidė žaibus į patį ES Vyriausiąjį komisarą Migelį Barosą, tačiau ES tvirtai parėmė Lietuvą, ir šį etapą mes laimėjome. Baudimai didesnėmis dujų kainomis yra pralaimėjusiojo kerštas už artėjančią pasirinkimo laisvę, kurį Lietuva atlaiko, kaip atlaikė Gorbačiovo įvestą naftos blokadą 1990 m.

Estijoje sužaista kita korta. Imta blaškytis tarp Paldijsko ir Talino uostų. Vieni siūlo terminalą ten, kiti – ten. Abi pusės prisikrovę pilnas kišenes argumentų. Kurį laiką ir įstatyminis klausimas buvo atidėtas, tačiau dabar estai jau ėmėsi jo parlamente. Bet vietos klausimas lieka puikia vieta murkdyti Estijos pastangas vienoje vietoje. Estų planuojamas terminalas siejamas su Suomija, kurią jis galėtų aptarnauti įlankos dugnu nutiestu dujotiekiu. Panašu, kad suomiai įsitikino, jog „Gazprom“ neblogai sekasi įvelti brolius estus į amžiną ginčą. Ilgai laukę Estijos sprendimo, šį pavasarį suomiai patys pradėjo svarstyti, ar nebūtų realiau, jei jie patys imtųsi tą terminalą statyti. O tada ir estus galėtų aptarnauti. Apie tokį ketinimą jau oficialiai informuotas Talinas.

Galima didžiuotis, kad Lietuvoje, nežiūrint didžiulių „Gazprom“ bičiulių pastangų, SGD terminalo projektas juda į priekį. Sunku tiems bičiuliams, bet jie stengiasi kaip įmanydami. Ką darysi, toks pono užsakymas. Laimei, Lietuvoje jiems yra pakankama valstybiškai mąstančių politikų atsvara, dėl kurių galime tikėtis bent jau trečiame nepriklausomybės dešimtmetyje atsidaryti langą į tarptautinę dujų rinką, kurioje gyvena visas laisvas pasaulis. O tai vis dar velkamės su tomis sovietinėmis energetinėmis virkštelėmis, ir mamai Rusijai taip nesinori mūsų paleisti. Nesinori, bet reikia. Mes pakankamai dideli užaugę. O tie, kurie kaišioja pagalius tolstančiai Lietuvai į ratus, ir liks istoriniais pagaliais pakelėje drauge su Stalino saulės nešėjais, stribais ir riebia sovietine nomenklatūra.

Lietuvos dujų rinka yra ne tik monopolinė, bet ir supančiota ilgalaikiais kontraktais. Mat „Gazprom“ neturi kur sandėliuoti išgaunamų dujų, todėl jam svarbu iškart jas pumpuoti pirkėjui. Tam yra sudaromi ilgalaikiai įpareigojantys „take or pay“ (imk arba mokėk) tipo kontraktai. Pasiskaičiavai, kiek dujų reikės, pasirašei kokiems penkeriems ar dešimčiai metų į priekį, ir klok pinigus ant stalo. Kainos formulė pririšta prie naftos kainos.

Lietuvą dujomis aprūpina dujų tiekėjo licenciją turinčios įmonės, ir čia kalbama tik apie jas. Aišku, visos jos perka iš to paties „Gazprom“, ir jų yra nedaug. Pagrindinėms suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Daliai iš jų kontraktai baigiasi 2014 metais. Štai čia ir prasideda rankų sukimas. Tos įmonės turės įsipareigoti „Gazprom“ naujam laikotarpiui. Tarkime, įmonė x žino, kad jai reikės 1 mln. m3 dujų kasmet. Jei ji turės kontraktą tam kiekiui, privalės jį išpirkti. Galbūt penkerius ar penkiolika metų. Iš šalies galėsi siūlyti kad ir dvigubai pigiau. Raudos įmonės, plaukus barzdas rausis, bet toliau sėdės ant „Gazprom“ adatos, ir mes drauge su jomis.

Vienintelis kelias paversti tokią rinką į tikrą laisvą rinką yra įleisti naują dalyvį. Tačiau kaip jį įleisi, jei dabartinis ponas šeimininkas užsiima visą 100 proc. daugeliui metų į priekį? Pačios dujas perkančios įmonės yra paprasčiausi „Gazprom“ įkaitai, ir joms per rizikinga spurdėti, nes gaus per galvą rusiška dujų kuoka.

Bet yra vienas pagalbininkas. Tam turime valstybę, kad ne tik mokesčius rinktų, bet ir reguliuotų, kada to reikia. Paprastai dešiniosios ir liberalios partijos pasisako už mažesnį reguliavimą, o kairiosios – už didesnį. „Gazprom“ valia Lietuvos socialdemokratai kelia rinkos neliečiamybės šūkius. Skamba labai kapitalistiškai, o reiškia monopolininko šeimininkavimo išsaugojimą.

Liberalizmo šauklys Laisvos rinkos institutas kurpia paaiškinimus, kad SGD terminalas – tiesiog prapultis. Sunku išvedžioti, jog kuriama konkurencija neša didesnes kainas, bet reikia atidirbti. Juk juos maitina ir didieji dujų pirkėjai „Achema“, „Dujotekana“... O savo klientus „Gazprom“ tvirtai laiko paėmęs už skausmingo taško. Ne jų pagalbos šauktis reikia, o atvirkščiai – padėti jiems ištrūkti į laisvą rinką.

Kaip sukurti pasirinkimo galimybę šimtaprocentinėje ilgalaikių kontraktų rinkoje? Ji yra be pabaigos ir be plyšelių, nes kontrakto terminui senkant, jau ruošiamas naujas. Vienintelis kelias ištrūkti iš amžinos priklausomybės – tai sumažinti tų kontraktų dalį. Monopolistas pats nepasislinks ir toliau laikysis apsiglėbęs visą mūsų kiemą. Pirkėjas bejėgis kreiptis į jį su prašymu leisti rinktis.

„Gazprom“ pastūmėti gali tik įstatymas. Tad visos galios – Seimo rankose. Kvotos yra normalu. Niekas nepurkštauja dėl žemės ūkio kvotų, bet kvotą dujų tiekimui kažkas pervadina prievole ir ima garsiai piktintis. Siūlyčiau pažvelgti į tai iš kitos pusės: licencijuotam dujų tiekėjui iš vieno šaltinio neleidžiama pirkti daugiau nei 75 proc. viso kiekio. Nutarimas, griaunantis monopolį. Ar taip tiktų? Bet juk tai tas pats, kaip sakyti, jog 25 proc, turi būti perkami SGDT, tik šiuo atveju konkrečiai įvardintas antrasis rinkos dalyvis. Tiesiai šviesiai – mūsų dalyvis.

Kad SGD terminalas veiktų, jam reikia klientų. Štai Lenkija jau baigia statyti SGD terminalą Svinouščėje, ir susiduria su klientūros problema. Didieji potencialūs klientai yra supančioti ilgalaikiais kontraktais su „Gazprom“ ir negali išeiti į rinką. Lietuva, regis, mokosi iš kaimynų klaidos. Siūloma įpareigoti licencijuotus dujų tiekėjus pirkti 25 proc. dujų per terminalą. Lietuvoje vamzdynai yra siaurėjantys iš rytų į vakarus, nes statyti praleisti dujoms iš rytų (kuo toliau į vakarus, tuo daugiau dujų paliekama vartotojams pakeliui), todėl jų galimybės veikti iš vakarų į rytus yra ribotos, tačiau minėtus 25 proc. praleistų, o sumontavus Jurbarko dujotiekio atšaką, pralaidumas padvigubės. „Gazprom“ taip pat paliekama lygiai tokia pati 25 proc. norma. Taigi, pusė dujų rinkos padalinama dviems dalyviams, ir tas kvotas išpirkti privaloma, o kita pusė, likę 50 proc., lieka konkurencinei rinkai.

Visi žino, kad geros kainos prasideda nuo gerų kiekių. Tie numatomi 25 proc. SGT terminalui sudaro apie 750 mln. m3 dujų, ir tai jau yra kiekis, kurį galima nupirkti gera kaina pasaulinėje rinkoje. Kaip sako Klaipėdos naftos generalinis direktorius Rokas Masiulis, pasaulinėje rinkoje pirktų dujų kaina būtų apie 20 proc. žemesnė, negu Lietuva perka iš sąlygas diktuojančio „Gazprom“. Pavyzdžiui, iš JAV jau eksportuojamos skalūninės dujos yra tiek kartų pigesnės, kad kaina Lietuvoje liktų patraukli net nežiūrint tolimo transportavimo kaštų.

Rasti alternatyvių dujų šiemet bandė AB „Lietuvos energija“. Ir rado Vokietijoje. Kaina būtų apie 15-20 proc. mažesnė už dabartinę „Gazprom“ mokamą. Biržos kainos yra palankesnės už kainą, susietą su naftos krepšeliu. Tačiau kaip atvesti dujas į Lietuvą? Kreipėsi į „Gazprom“, kuris karaliauja ir Lietuvos, ir Baltarusijos vamzdynuose. Iki šiol jokių rezultatų.

Nenustebčiau, jog tada, kai Lietuva žengs dar vieną žingsnį link SGD terminalo ir patvirtins įstatymą su 25 proc. kvotomis, vamzdžiai staiga gali atsidaryti ir praleisti dujas iš Vokietijos į Lietuvą. Vien tam, jog atsirastų naujas argumentas prieš SGDT. Jei ką, vėliau galima paprašyti tokio tranzito mokesčio, kad galutinė kaina viršytų gasprominę. Arba tiesiog nebepraleisti alternatyvių dujų į Lietuvą, pasiteisinus remontais, vamzdynų užimtumu ar dar kaip nors. Jau visa Europa žino, kaip Rusija moka žaisti dujų čiaupu, o mes dar galime prisiminti amžiams „sugedusį“ „Družbos“ naftotiekį.

Kaip minėjau, licencijuoti dujų tiekėjai yra labai dviprasmiškoje padėtyje: iš vienos pusės, atsivėrusi rinka ir galimybės rinktis normalizuotų jų verslo aplinką, iš kitos pusės, jie gali būti skaudžiai nubausti „Gazprom“ už per didelį entuziazmą, todėl sveikiau patylėti. AB „Achema“ generalinis direktorius Valdemaras Vareika sako, kad bet kokie apribojimai pirkti ten, kur pigiau, iš esmės pakerta verslo logikos pagrindus. Lyg ir atrodytų, kad jis taip pasisako prieš kvotų įvedimą SGDT ir „Gazprom“. Tačiau verslo logikai prieštarauja būtent dabartinė padėtis, kada per ilgalaikius kontraktus primetama prievolė pirkti tik iš vieno pirkėjo. Ta prievolė egzistuoja visiems, laikomiems ant šeimininko kainų pavadžio: nori – trumpam atleido, supyko – vėl priveržė. Toloka iki verslo logikos pagrindų, pavadis iki jų neprileidžia.

Todėl kalbėti reiktų ne apie tai, kiek SGDT kainos būtų mažesnės už „Gazprom“ kainas. Šiuo santykiu visada galima žaisti manipuliuojant tai aukštyn, tai darant nuolaidas. Esmė yra tapti rinkos dalyviais. Juk mes esame Europos dalis, ir mūsų dujų tiekėjai turėtų gauti lygiai tokias pačias konkurencijos sąlygas, kaip turi kitos šalys. Lietuvos verslas taps konkurencingesnis, jei turės tokias pačias galimybes rinktis šaltinius. Perkant dujas biržos kainomis, kaip daro šalys su alternatyviais tiekėjais, dujas vartojantys mūsų verslininkai įgis vienodas verslo sąlygas kaip ir kiti pirkėjai pasaulinėje rinkoje.

Valstybės priedermė yra sukurti sąlygas verslui laisvai rinktis. Pasirinkimo galimybės paveiks ir kiekvieną dujų katilo ar dujinės viryklės savininką Lietuvoje, nes konkurencinga kaina galiausiai atsispindės ir sąskaitose už dujas. Natūralu, kad „Gazprom“ tai mažai jaudina. Smaugliai neapverkia ryjamų pelių, bet reikia pripažinti, kad ir jie turi maitintis. Pelės reikalas – išsisukti, o smauglio – nutverti.

„Gazprom“ tiesiogiai nurodinėti Lietuvai negali, ypač po to, kai mes tapome ES nare ir vadovaujamės jos direktyvomis. Tačiau netiesioginis poveikis nuolat daromas per įvairiomis priemonėmis suburtų varovų pulką, kurių tikslas – išlaikyti esamą šeimininko padėtį. Yra etatiniai varovai, yra ir suklaidinti. Jie palieka savo pėdsakus TV laidų archyvuose, spaudos komplektuose ar seimo balsavimų suvestinėse. Sunkus jiems teko uždavinys, nes reikia nesveikai patiklios publikos, kad mokėdama aukščiausią kainą Europoje, ji patikėtų, jog geriau ir toliau kliautis tuo pačiu abejotinos reputacijos svetimšaliu, ir atsisakytų pasirinkimo galimybės, atverdama dalį rinkos saviškiam žaidėjui.