Tiesioginiai ir netiesioginiai tokių istorijų dalyviai po to nebesiaiškina priežasčių, bet gėdindamiesi nustumia visą įvykį į neminėtiną atminties užkaborį. Taip buvo su Rinau mergaite, dėl kurios metus plyšavo ir raudojo dalis Lietuvos, o dabar niekam nebeįdomu, kaip klostosi jos gyvenimas. Tokie masinio įtikėjimo protrūkiai žinomi nuo seno įvairiose šalyse.
1689 m. Šiaurės Amerikoje kilo anglų-prancūzų karas. Dalis karo pabėgėlių anglų buvo apgyvendinti Seilemo miestelyje Masačiusetse. Trūko pragyvenimo šaltinių, spaudė karo nepritekliai. Tarp senbuvių ir atvykėlių tvenkėsi įtampa. Visuomenė įsielektrino.
1692 m. vietinio kunigo devynerių metų dukrą ir vienuolikos metų dukterėčią ištiko traukulių priepuolis. Po kelių dienų – tas pats dar vienai mergaitei. Gydytojas priepuolius pavadino antgamtiniu reiškiniu, o magistrato ištardytos mergaitės nurodė tris kaltas moteris. Viena iš jų, vergė iš Karibų, prisipažino, kad pasirašiusi velnio knygoje jam tarnauti. Užteko kitos ketverių metų mergaitės liudijimo, kad būtų apkaltinta ir itin gerbiama dievobaiminga jos motina. Įtarumas plito kaip gaisras, kaltinamųjų raganavimu skaičius greitai pasiekė 200. Buvo įsteigtas specialus teismas, spėjęs pasiųsti į kartuves 19 žmonių. Vieną kaltinamąjį minia užmėtė akmenimis, keli mirė kalėjime.
Tuometinis Harvardo rektorius kvietė liautis, bet jo negirdėjo. Tik tada, kai buvo imtasi gubernatoriaus žmonos ir ją apklausė, gubernatorius uždraudė areštus, panaikino paties įkurtą specialų teismą ir visus paleido. Po dešimt metų teismas tuos procesus pripažino neteisėtais, dar po dešimties išmokėjo kompensacijas, ir tik 1957 m. Masačiusetso valstija atsiprašė nukentėjusiųjų palikuonių.
Devintajame XXa. dešimtmetyje JAV už raganavimą nebekorė, tačiau nuvilnijo banga procesų, kuriuose pagal vaikų liudijimus formuluoti kaltinimai seksualiniu jų išnaudojimu, įtraukimu į kruvinus satanistinius ritualus. Dažniausiai nusikaltimų vieta buvo tuo metu itin sparčiai išplitę vaikų darželiai.
1982 m. Kerno apygardoje, Kalifornijoje, pagal netikros močiutės skundą, jog tėvai tvirkina dvi jos proanūkes, prasidėjo byla, kurioje pagal 60 vaikų liudijimus buvo teisiami 36 žmonės. Vėliau paaiškėjo, kad močiutė turėjo psichinę ligą. Pirmos dvi poros, esą tvirkinusios savo vaikus, 1984 m. buvo nuteistos po maždaug 240 metų kalėjimo kiekvienas. Tik 1996 m. kaltinimai jiems buvo panaikinti.
Pati ilgiausia ir brangiausia buvo Makmartino vaikų darželio prie Los Andželo byla, trukusi septynerius metus ir kainavusi 15 mln. JAV dolerių. Ji prasidėjo 1983 m., kai vieno vaiko mama kreipėsi į policiją, kad jos dvejų su puse metų sūnų tvirkina 25 metų amžiaus darželio savininkės sūnus, padedamas jos buvusio vyro. Šerifas konfidencialiu laišku apklausė kitų vaikų tėvus, ir greitai visos Los Andželo apylinkės žinojo apie Makmartino darželį. Tėvai spaudė tirti, paskirta Tarptautinio vaikų instituto ekspertė apklausinėjo buvusius ir esamus darželio lankytojus. Vėliau paaiškėjo, kad už „teisingus“ atsakymus ji vaikus apdovanodavo. Taip ji nustatė 384 tvirkinimo aukas.
Gydytoja, ištyrusi 150 vaikų ir remdamasi jų pasakojimais, patvirtino didesnę pusę atvejų. 1984 m. byla buvo iškelta septyniems asmenims dėl 208 epizodų. Dalis tvirkinimų esą vyko požeminiuose kambariuose, sujungtuose tuneliais su darželiu. Nebuvo jokių įrodymų, tik vaikų pasakojimai apie pornografines fotosesijas, gyvūnų aukojimą – nei nuotraukų, nei užkastų gyvūnų. Tėvai savo tikėjimą grindė tuo, kad vaikai mokėjo anatomiškai pavaizduoti žmogų. 1985 m. tėvai su archeologų firma iškasinėjo viską aplink darželį, bet ištvirkavimo požemių nerado.
Gynyba rado patvirtinimą, kad motina, kuri pirmoji kreipėsi į policiją, sirgo paranoidine šizofrenija. Tai negelbėjo. Dar nesibaigus procesui, 1986 toji motina mirė nuo chroniško alkoholizmo. Viskas buvo nurašyta jos patirtam stresui.
Vyko demonstracijos su plakatais „Mes tikime vaikais“, vaikų apsaugos draugijos spaudė teisėsaugą. Los Andželo ABC TV reporteris nuolat leido atitinkamas laidas apie procesą, pats turėdamas romaną su vaikus apklausinėjusia eksperte. Spauda riebiomis antraštėmis kurstė visuomenę. Įtariamųjų skaičius buvo išaugęs iki 30, vėliau liko septyni teisiamieji. 1989 m. kaltinimai palikti tik vienam asmeniui. Tada buvo paskirti nauji teisėjai, nauji prokurorai. Po kelių mėnesių jie panaikino visus kaltinimus, byla baigėsi. Vienas žmogus jau buvo iškalėjęs penkerius metus pagal vaikų pasakojimus, kuriuos parėmė suaugusieji.
Vieno didžiausių JAV dienraščių „Los Angeles Times“ žurnalistas Davidas Shaw parengė seriją straipsnių apie esminį žiniasklaidos vaidmenį šioje istorijoje, apie tai, kaip jo laikraštis klaidinančiai ir iškreiptai aprašinėjo procesą. Už šį straipsnių ciklą autorius buvo apdovanotas prestižiškiausia JAV Pulicerio premija žurnalistikos srityje.
Panašių atvejų būta ir šalia mūsų, ramioje Skandinavijoje. 1992 m. Švedijoje tėvas buvo nuteistas 10 metų pagal savo 18 metų dukters parodymus apie patirtą iš jo seksualinę prievartą. Po to merginos pasakojimai tiek nutolo nuo realybės, kad Aukščiausiasis teismas po dvejų metų paskyrė pakartotiną tyrimą. Mat ji ėmė pasakoti apie vaikžudystę, paskui prisiminė dariusi abortą, bet jokių įrodymų nebuvo. Teismas nustatė, jog merginą supo atitinkami žmonės, kurie jai darė kryptingą įtaką. Tėvą vienbalsiai išteisino ir skyrė kompensaciją.
1984 m. Norvegijoje buvo nuteistas vyras už santykiavimą su savo dviem vaikais. Išėjęs iš kalėjimo, jis nusižudė. Suaugę vaikai 1998 m. pasiekė, kad tėvas po mirties būtų reabilituotas.
Šį pavasarį kovos prieš pedofilų klaną vėliava iškilo Rusijoje. Ją iškėlė Irina Bergset - buvusi Rusijos Dūmos darbuotoja Irina Frolova. 200 m. ji ištekėjo į Norvegiją ir išsivežė į ten jau turėtą sūnų, o neseniai parspruko atgal į tėvynę. Norvegijoje liko jos su Knutu Bergsetu sugyventas jaunesnysis sūnus Michaelis.
I. Bergset grįžimas sutapo su Kremliaus reakcija į JAV priimtą Magnitskio sąrašą, pagal kurį visas pulkas rusų valdininkų, susijęs su šio teisininko nužudymu ir nusikaltimo dangstymu, negali įvažiuoti į JAV ir negali atlikti jokių operacijų doleriais. Į tai Rusijos Dūma reagavo, įvesdama draudimą JAV piliečiams įsivaikinti rusiukus. Ant šios bangos I.Bergset grįžusi ima vadovauti judėjimui „Rusijos motinos“, kuris viešai pristatytas Tarybų rūmų Kolonų salėje vasario mėnesį, dalyvaujant pačiam V.Putinui.
I.Bergset 2007 m. sausį pagimdė sūnų Norvegijoje, o 2008 m. spalį išėjo nuo vyro. Per teismą reikalavo pusės vyro turto, bet nieko nepešė. Ji dirbo ir gyveno Osle su vaikais, o vyras – nedideliame miestelyje.
2010 m. gruodį vyras paima savaitgaliui savo sūnų ir nusiveža už 500 km pas savo suaugusius sūnų ir dukrą. Po šios išvykos Irina kreipiasi į policiją su pareiškimu, kad jos sūnus yra tvirkinamas tėvo ir jo draugų. Policija ėmėsi darbo rimtai, surinko visų gyventojų kompiuterius, ieškojo juose užuominų į pedofiliją. Abiems vaikams, 11 ir 4 metų, atliktas medicininis patikrinimas. Jokių įrodymų nerasta, Irina irgi jų nepateikė. Teismą laimėjo tėvas. Motinai leido lankyti Michaelį tik stebint vaikų apsaugos darbuotojams. Norvegai planavo Irinai skirti psichiatrinę ekspertizę, bet ji spėjo išvažiuoti. Iki šiol Knutas Bergsetas su Michaeliu gyvena įslaptintas ir saugomas policijos.
Tėvas esą turįs internetinę parduotuvę, per kurią sūnų pardavinėja, ir jam sakąs, kad jis esąs labai brangus. Iš pradžių Irina pasakojo, kad per orgijas sūnelis aprengiamas žirafa, bet vėliau jos pasakojime atsirado politinė detalė: vaiką aprengia Putino kostiumu, apkabinėtu mažais peniukais, ir suaugusieji stoja į eilę jį prievartauti. Tokios išsirikiavimas esąs senas vikingų paprotys. I.Bergset visai Rusijai porina, jog norvegai pedofilai labai atsargūs: po orgijos specialiu siurbliu viskas išsiurbiama iš burnos ir užpakalio, sukėlus vėmimą ir viduriavimą, kad neliktų pėdsakų.
Maskvoje kovo 2 d. I. Bergset surengė eitynes „Vaikų gynimui“. Rusijos studentų sąjunga nustatė, kad į ją studentus kai kurios aukštosios mokyklos siuntė mainais už įskaitą, užfiksuoti atsiskaitymai pinigais už dalyvavimą. I. Bergset globėjas yra Vaiko teisių įgaliotinis prie Rusijos prezidento Pavelas Astachovas, liūdnai pagarsėjęs kaip įvaikinimo draudimo organizatorius (nors Rusijoje vaikų mirtingumas didesnis, nei Zimbabvėje ar Nigerijoje, ir Rusija pirmauja Europoje pagal paauglių savižudybes). Nesenai jis liepė Generalinei prokuratūrai patikrinti tuos, kurie reklamuoja vaikiškus rūbus socialiniuose tinkluose. Anot P. Astachovo, tai galimai yra nuotraukos iš ukrainietiškų pogrindinių pornostudijų archyvų. Ukraina negera, nes spyriojasi dėl glaudesnės integracijos su Rusija. Kitas I. Bergset talkininkas yra Kremliaus politinis technologas Sergejus Kurginianas.
I. Bergset seka įdomias istorijas, kad Norvegijoje yra standartas, kokio storio sūrį ir duoną pjauti, ir iš vienos rusės buvęs atimtas vaikas, nes ji per storai raikiusi duoną. Tai esanti šalis su įteisinta pedofilija. Pasekėjams neįdomu, kad už tokį nusikaltimą Norvegijos baudžiamasis kodeksas numato iki 20 metų laisvės atėmimo. Jie gyvena kitame išmatavime. I. Bergset astraliniame pasaulyje Norvegijos žmogaus teisių gynėjai jai sako, kad pedofilija jų šalyje yra seksualinės orientacijos rūšis.
Per piketą prie Suomijos ambasados Maskvoje Irina su savo pasekėjais ant atsineštos paklodės sumetė mobilius telefonus „Nokia“, tada juos daužė plaktukais ir skandavo: „Nokia sponsoriuoja rusų vaikų kankinimus“. Artimiausiuose „Rusų motinų“ judėjimo planuose – „Antipedofilinio tėvų fronto“ įkūrimas.
Tokios teorijos gajos tik tam palankiose dirvose ir rodo visuomenės brandos lygį. Buvo laikai, kai žmonės tikėjo, jog kažkur toli gyvena vienakojų padermė, kuri nuo saulės ar lietaus prisidengia didžiule savo pėda. Vėliau tikėta, kad žydai vinių prikaltose statinėse ritinėja krikščionių vaikus, kad gautų kraujo, kurį įmaišo į macų tešlą.
Amerikietiškas tvirkinimo darželiuose istorijas tyrinėjusi sociologė Catherine Beckett priėjo išvados, kad bylos kilo tuo laikmečiu, kai jaunos moterys vis labiau ėmė įsitraukti į visuomeninį darbą, vaikus visai dienai atiduodamos į darželius, pasielgdamos nebe taip, kaip jų pačių mamos. Dėl to radosi neapibrėžtas nerimas, tarsi kaltė, jog palieka savo vaikus su nepažįstamais žmonėmis, be motiniškos priežiūros. Iš to ėmė augti įtarumas dėl elgesio su vaikais, pratrūkęs kaltinimais pedofilija.
Mano draugas norvegų žurnalistas man pasakojo, kad per Bjugno bylą norvegai tiek buvo apsėsti, kad tėvai bijodavo nuplauti savo vaikui užpakalį, nes kitą dieną šis galėjo darželyje papasakoti, kokias jo vietas lietė tėvelis ar mamytė, ir policija kaipmat stovėtų prie durų. Šiandien jie su siaubu prisimena tų laikų masinę psichozę.
Dabar Rusijoje JAV ir Europa pateikiamos kaip trokštančios Rusijos pražūties grobuonės, ir tada beprote nelaikoma moteris, kuri viešai pasakoja, jog 51-oje JAV valstijoje Norvegijoje pedofilija kaip jausmas yra priimtina visiems gyventojų sluoksniams ir kad ten veikia 19 000 slaptų draugijų vaikus perauklėti „nenatūralais“.
Nedaug trūko, ir Garliavos istorija galėjo peraugti į panašų masinį pamišimą. Tačiau atrodo, kad violetinė banga Lietuvoje išsikvėpė, su 100 000 balsų įnešusi į Seimą kelis landukus kelių idėjinių tyruolių priedangoje. Pavyzdžiai iš kitų šalių rodo, jog bangai slūgstant ims ryškėti, kaip buvo sukonstruotas vaiduoklis, sulaužęs ne vieną likimą.