Vos teisėsauga nutveria už rankos kokį veikėją arba jis pats ką nors nederamo iškrečia, iškart pabunda kažkokios iki tol giliai kūne snūduriavę bacilos ir griebia jį už sveikatos.
Mūsų gydytojai šitą pavojų gerai išmano. Vienas du, ir nedarbingumo lapelis išrašytas. Žmogus apsaugotas, bent jau laikinai. Niekas nenori eiti lažybų, kada valdžios atstovas eilinį kartą kur nors įkliūna. Juk taip įdomu būtų susilažinti, susirgs ar ne. Dabar jau ir ne specialistas žino, jog beveik 100 proc., kad susirgs. Priešnuodžių niekas neranda, o gal ir neieško.
Užmuša provincijos princas žmogų, kreivaliodamas automobiliu, ir dingsta nežinoma kryptimi. Praeina tiek laiko, kiek reikia alkoholį iš kūno išpumpuoti, ir jis pasirodo: kaltas, bet blaivas. Ar kada bandyta rasti jo gelbėtojus baltais chalatais? Prisibaliavojęs numušei stulpą visureigiu kur nors palei Žvėryną – ir į lovą. Nedarbingumo lapelis garantuotas.
Įkliuvo koks matininkas su kyšiu, ir rytoj gydytojas patvirtins, kad jo skrandis kiauras, jam reikia skubiai į ligoninę. Sudreba ministerijos tarnautojo kėdė dėl neteisėto parašo – jau jis nedarbingas, jam baisi intoksikacija, namie atlieka kepenų valymo procedūras. Turbūt supratote, kad visi mano pavyzdžiai yra išsigalvoti: juk kas matė įkliuvusį matininką?
Neilgai trukus po V.Babiliaus istorijos įkliūna su kyšiu teisėjas. Kelias dienas dar pasilaiko, bet irgi krenta: „greitoji“ išveža į ligoninę. Yra vaistų, kuriais pakeliamas kraujo spaudimas, tačiau negaliu minėti, kad nedaryčiau reklamos. Teisėjas su pižama laukia atoslūgio. Nuslūgs triukšmas aplink jį, nuslūgs ir kraujospūdis. Gydytojai tai patvirtins.
Atrodo, nėra Lietuvoje institucijos, kuri tikrai rūpintųsi medicinos mokslų raida ir detaliai ištirtų šią keistą epidemiją, pakertančią iki tol sveikus vyrus ir moteris, kai tik iškyla atsakomybės už savo veiksmus grėsmė. Tai nerūpi nei gydytojų etikos komisijai (jei tokia apskritai veikia), nei teisėsaugininkams. Šios ligos dažnai būna labai į naudą ligoniui, nes gydytojų parodyta užuojauta persiima ir aršūs buvę persekiotojai. Jie suminkštėja, prasižengimai nebeatrodo tokie baisūs, jie pervardinami kitais žodžiais. Kaip ir sakiau, liga išties ypatinga – ji labai padeda pasveikti nuo pasekmių. Kas nors turėtų būti ją užpatentavęs. Gal koks klanas, ar kas?
Kadangi A.Zuokas už naujoves, tai senienos jam nepatinka. Ne lygis. Nebent kas pasako, kad jos brangiai kainuoja. Tada lygis. Senas Gedimino prospektas irgi buvo ne lygis. Sutvarkyti pagrindinę miesto gatvę – tai jums ne kiemus sulopyti ar darželių langus pakeisti. Visi matys, koks veiklus meras. Nežinau, kas visą rekonstrukciją sumąstė, bet faktas, kad A.Zuokas tai palaimino. Grožis reikalauja aukų: virš 100 mln litų buvo skirta prospekto pertvarkai.
Išnyko senasis tašyto juodo bazalto matinis grindinys. Viskas buvo daroma pagal A.Zuoko didžiojo mokytojo AMB šūkį „vsio zakono“. Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto istorikė Laima Vileikienė aprašė Gedimino prospektą, surado ir pateikė senąjį autentišką 1914 m. trinkelių klojimo projektą su visa technologija. Paveldo specialistai ir dabar mena, jog tada tvirtino, kad juodosios trinkelės atlaikė šimtą metų, atlaikys ir dar kelis šimtus.
Niekas negali atsakyti į klausimą, dėl kokių priežasčių pagrindinės miesto gatvės istorinis grindinys buvo išbrokuotas. Juk buvo galima trinkeles nuėmus išlyginti ir sutvirtinti gatvės pagrindą, o tada vėl sukloti trinkeles atgal pagal paveldo specialistų pateiktus brėžinius. Tačiau ta studija pasitarnavo tik pliusiukui padėti prie „atlikta“ ir nugulė į savivaldybės archyvą. Gatvei buvo atimtas jos šimtametis veidas.
Juodosios bazalto trinkelės buvo atvežtos į Vilnių iš Ukrainos 1914 m., išklotos dabartinėje J.Basanavičiaus, Vilniaus gatvėje puslankio ornamentais, o Gedimino prospekte ir gatvėje aplink Katedros aikštę - paprastai. Atlaikė karštas vasaras ir šaltas žiemas, neskilo nei nuo kaukšinčių arklių pasagų, nei nuo žlegančių tankų vikšrų. Jos tapo Vilniaus istorine dalimi, sugėrę į save ne vienos vilniečių kartos žingsnius.
Tokie skiedalai merui nerūpėjo. Panašias trinkeles iš Kaliningrado srities kaip statybinį laužą į Lietuvą tais laikais tempė apsukrūs lietuvių verslininkai ir pardavinėjo po litą už vienetą.
Skaičiai ne visai sutampa: pagal vienus šaltinius, prospektą dengia 22 000 kv.m trinkelių. A.Zuokas teigia, kad pakeista 16 000 kv.m, ir 9 000 kv.m dingę. Tašyto bazalto trinkelių būta dviejų tipų: vienos stačiakampės, plytos dydžio ir formos, o kitos – kvadratinės ir mažesnės. Kiek trinkelių galėjo būti vienetais, galima maždaug pasiskaičiuoti dar neišardytose vietose. Bet tai dar nepilnas atsakymas į klausimą, kodėl buvo pakeistas istorinis grindinys.
Naujos trinkelės iš Kinijos bei jų klojimo darbai kainavo po 900 Lt/ kv.m. Kinija – labai gera vieta pirkti, kai nesinori skelbti tikros kainos. Kaip pavyzdį paminėsiu Gariūnų bylą: pagal dokumentus vyriški kostiumai iš Kinijos buvo perkami po 5 litus. Galų Kinijoje niekas nesugaudys.
Trinkeles klojo „Luidas“. Įmonės Lietuvoje – panašiai kaip žmonės. Žmogus įkliuvęs suserga ir gauna raštišką gydytojo patvirtinimą, o įmonė pasiskelbia bankrutuojanti ir yra oficialiai palaiminama kelionei į nebūtį su visais garantiniais įsipareigojimais.
Aš pats gyvenu name, kurį pastačiusi įmonė pardavė visus butus ir bankrutavo. Prieš bankrotą greta jie pastatė dar vieną namą, irgi išpardavė, o viename bute įsikūrė buvęs direktorius. Ir jokių priežiūros institucijų tokie dalykai nestebina. Kada ėmė žliaugti lietus per neprojektinėmis medžiagomis dengtą stogą, Statybų priežiūros inspekcijoje mums rimtu veidu aiškino, kad tik ekspertizė gali atskirti minkštą bituminę dangą nuo skardos, todėl valstybinė komisija namą priėmusi. Vsio zakono, kaltų nėra, bet lyja kiaurai. Lyja neteisybe ant visos Lietuvos.
Bankrutuojančio „Luido“ vadovas Algimantas Ulickas atvirai pripažįsta, kad jam ant miesto veido – nusispjauti, kad tik popieriai leistų: „Turime visus dokumentus, kad atvežtas tas akmuo, kurį užsakė savivaldybė. O kokį atvežti – raudoną, žalią ar trupantį – užsakovo reikalas“. Rodosi, žmogus, bet kalba lyg siuvimo mašina: pakiši medžiagą – persiūsiu medžiagą, pakiši pirštą, persiūsiu pirštą. O siuvimo mašinos neturi nuovokos apie atmintį ar gerą vardą. Joms terūpi, kad jas gerai suteptų. O buvo galimybė, pasinaudojus istorikės atrastu 1914 m. projektu, atkurti autentišką grindinio ornamentą panaudojant šimtametes neskylančias trinkeles. Tik žmonių tai galimybei įgyvendinti nebuvo. Veikė veikli ir šiuolaikiška A.Zuoko komanda.
Matyt, vėliau A.Zuoko skonis kiek pasikeitė. Per vieną jo kadenciją miestas išklojo naujas trinkeles vietoj senojo akmeninio bruko Užupio gatvėje iki mero namų (toliau liko kaip buvę). Tačiau savo kieme meras atidavė duoklę senovei ir naują rudą grindinį paįvairino juodomis kvadratinėmis trinkelėmis, kurios stebėtinai primena istorines išlikusias kvadratines trinkeles ties Katedros aikšte, kur prasideda Pilies gatvė.
Dabar A.Zuokas skelbiasi ieškąs dingusių Gedimino prospekto trinkelių ir garantuoja pranešėjams anonimiškumą. O kas po jūsų kojomis, tamsta? Ar senosios trinkelės mero kieme skirtos priminti sėkmingą Gedimino prospekto rekonstrukciją ir įkvėpti naujiems žygiams, ar tai tiesiog dėl spalvų žaismo? Galbūt atsakymą rasite „Facebook‘e“, bet daugiau niekur.
Nuotraukoje: Dalis trinkelių mero A.Zuoko kieme stebėtinai panašios į dar išlikusias senąsias trinkeles prie Katedros aikštės, kurios naudotos ir Gedimino prospekte.
