R.Bogdanas. Neliečiamasis Mohamedas ir piešiniai Lietuvoje

Šiandieniniame musulmonų pasaulyje galima pastebėti, jog vos susilpnėjus valdžios kontrolei arba sąmoningai ją susilpninus, minios pasipila į gatves su akmenimis, žiebtuvėliais ir kalašnikovais. Įsivyravęs paprotys per neapykantą realizuoti save. Kada neapykanta nukreipiama į diktatorių, mes tai vadiname „arabų pavasariu“, o jei į vakarų civilizaciją – tada jau islamo fundamentalizmas. O minia juk ta pati.

Dažnai tik atrodo, kad tolimi įvykiai su mumis nieko bendro neturi. Šį straipsnį labai pravartu skaityti, turint galvoje dailininko A.Šakalio autorinių vokų parodą Vilniaus universitete: VU biblioteka atšaukė parodos atidarymą, parodydama VU ne kaip išraiškos laisvės gynėją, o kaip baikštų cenzoriaus liokajų. Ar nekyla tokioje bibliotekoje minčių atkurti uždarą knygų fondą, kurį turėjo sovietiniais laikais? Ten būtų vieta ir Vinco Kudirkos raštams, kur juokiamasi iš maskolių ir žydelių, ir Salmano Rushdie „Šėtoniškoms eilėms“, netinkamai vaizduojančioms Korano įvykius, ir šventam Augustinui, kuris per daug susitelkęs į tikėjimo dalykus. Fanatiški ir savo teisę primetantys draudėjai vienodi kaip ir minia – ar jie būtų musulmonai, ar judėjai, ar ateistai kairuoliai.

Prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“ prieš video klipu „Musulmonų nekaltybė“ pridengtą neapykantos bangą nusprendė pasisakyti savo žanru – karikatūromis. Bengazyje jau buvo nužudytas JAV ambasadorius ir dar trys amerikiečiai. Pati redakcija vos prieš metus patyrė teroro išpuolį: ją išsprogdino už tai, kad po islamistinės partijos pergalės rinkimuose Tunise išspausdino numerį, pavadintą „Sharia Hebdo“ (užuomina į šariato teisę), ir parašė, jog specialaus leidinio vyriausiuoju redaktoriumi pakviestas Mahometas. Nuo tada žurnalo vyriausiasis redaktorius slapyvardžiu Charb yra saugomas policijos.

Iš anksto paskelbus apie būsimas karikatūras, Prancūzijos valdžia nepuolė drausti sumanymo. Mat Prancūzijoje veikia teisės normos. Prie redakcijos pastato buvo atsiųsta apsauga. Rugsėjo 19d., trečiadienį, pasirodė anonsuotas leidinys. Ant viršelio buvo nupieštas žydas ortodoksas, stumiantis invalido vežimėlį su jame sėdinčiu musulmonu, kuris sako: „Privalai nesišaipyti“. Karikatūra vadinosi „Untouchables - 2“ (Neliečiamieji) – lyg antra dalis labai populiaraus prancūzų filmo apie turtingą baltąjį invalidą ir jam patarnaujantį juodaodį. Žurnalo viduje yra apie 20 dar aštresnių karikatūrų, tarp jų - ir vaizduojanti klūpantį nuogą barzdotą vyra su turbanu, kabančiomis grožybėmis ir žvaigžde uždengta užpakalio skylute, o užrašas skelbia: „Mahometas: gimė žvaigždė“. Dailininkas sako taip pajuokęs ekstremistines reakcijas į kvailą video klipą.

Pasipiktinę musulmonai per socialinius tinklus ir sms sukvietė nesankcionuotą mitingą su riaušių elementais, ir įsikišusi policija areštavo dešimtis protestuotojų. Prancūzijos premjeras Jean-Marc Ayrault pasakė, kad nepatenkinti karikatūromis gali kreiptis į teismą, o demonstracijai prieš video klipą „Musulmonų nekaltybė“ leidimas nebus išduotas. Jis pabrėžė, kad žodžio laisvė yra vienas iš fundamentalių respublikos principų. Atsižvelgiant į pasaulyje vykstančius musulmonų protestus, nuspręsta penktadienį uždaryti Prancūzijos ambasadas ir prancūziškas mokyklas maždaug 20 šalių.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras irgi stojo už žodžio laisvę, nors pridūrė, jog neatsakinga pilstyti alyvą į ugnį. Žymus filosofas Andre Glucksmann jam ir panašiems parašė, jog jie pamiršta, kad ugnis dega jau labai seniai. Geriau už jį nesuformuluosiu: „Kiekvienas pilietis yra potencialus įkaitas tų, kurie kėsinasi į žodžio laisvę ir visomis priemonėmis stengiasi įtvirtinti šventenybių neliečiamumą, prieš ką pasisako ne tik Charlie Hebdo, bet ir Respublikos konstitucija“. Tik pridursiu, jog Lietuvos konstitucijos 25 straipsnis sako, jog „Laisvė reikšti įsitikinimus [...] negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu[...]“ Neseniai iš sovietinės cenzūros išsivadavusiai visuomenei šį straipsnį verta pasikartoti kasdien.

Prancūzams jau nuo Voltero laikų aišku, kad religijas galima ne tik kritikuoti, bet ir pašiepti. Tas pats liečia ir valdovus. Apie Mariją Antuanetę dar prieš prancūzų revoliuciją buvo platinamos piešiniais iliustruotos sekso ir korupcijos Versalio rūmuose istorijos. Kairuoliškų pozicijų besilaikantis Charlie Hebdo žinomas skandalingais piešiniais, vaizduojančiais popiežių su prezervatyvu arba Nacionalinio fronto lyderę Marine Le Pen kaip išmatų krūvą.

Tačiau išleidusi apie 1000 žurnalo numerių, redakcija turėjo tik tris problemas, ir visos susijusios su radikaliu islamu. Redakcija teigia, kad gyvena ir gyvens pagal Respublikos, o ne pagal Korano įstatymus. Įžeisti publikacijų katalikai per 20 metų savaitraščiui yra iškėlę 14 bylų, ir leidėjams tai normalus elgesys. Jau minėtas Charb teigia: „Aš neprašau griežtų musulmonų skaityti Charlie Hebdo, lygiai kaip aš neinu į mečetę klausytis kalbų, nukreiptų prieš viską, kuo aš tikiu“. Jeigu satyra niekam neįgelia, ji yra mirusi.

Esmė ne tai, kad galima nebaudžiamai niekinti vienam kitą. Esmė saugoti kritinį mąstymą, kuris yra pažinimo ir vystymosi išankstinė sąlyga, ir jį puoselėdama Vakarų civilizacija nuo 18a. Apšvietos laikų iki šiandien nužengė milžinišką technologinį žingsnį žmonijos istorijoje. Todėl įsitikinimų ir jų reiškimo laisvė įtvirtinta visų demokratinių valstybių konstitucijose, o B.Obama savo šios savaitės kalboje JT Generalinėje asamblėjoje patvirtino: „Kaip savo šalies prezidentas, kaip mūsų karinių pajėgų vadas, aš sutinku, kad žmonės kasdien man sakytų siaubingus dalykus. Ir aš ginsiu jų teisę tai daryti.“

Praėjusį savaitgalį Prancūzijoje įvyko didelis dalykas, nes nieko neįvyko. Jokių riaušių. Tai patvirtina, jog agresija nėra sudedamoji islamo dalis, lygiai kaip kryžiuočiai ar inkvizicija nebuvo amžinoji krikščionybės palyda. Egipto laikraštis Al-Watan rugsėjo 24d. išspausdino keliolika karikatūrų su šūkiu „Kovok prieš karikatūras karikatūromis“. Vienoje jų nupiešti akiniai nuo saulės, ir kiekviename stikle atsispindi po degantį prakirstą rugsėjo 11-osios bokštą dvynį. Prierašas sako: „Vakarietiški akiniai islamo pasauliui.“

Tačiau AFP paskelbė nuotrauką iš rugsėjo 25 d. demonstracijos prie Prancūzijos ambasados Teherane. Susirinkusiųjų rankose plakatai anglų ir prancūzų kalbomis (arabiškų nemoku perskaityti): „Mirtis jūsų žodžio laisvei“. Tie žmonės jaučiasi saugiau, kai mintys uždarytos aptvare. Jų teisė rinktis.

Mes tarytum pasirinkę kitaip, tačiau pasirinkimą reikia ginti kiekvieną kartą, kai kyla pavojus ne bendraminčiams, o kitaminčiams. Kaip elgiamasi Lietuvoje, rodo mažytis pavyzdys su atšauktu parodos atidarymu, nes vietiniams kairuoliams ir vienam žydui nepatinka kai kurie autoriaus darbai, kurių net nėra toje parodoje. Parašiau „vietiniams“, nes lietuviški kairuoliai savo laikysena dėl A.Šakalio darbų yra visiška priešingybė tiek kairuoliškam Charlie Hebdo, tiek dabartinės Prancūzijos socialistų vyriausybės elgesiui karikatūrų situacijoje.

Šitomis aplinkybėmis man prisimena vieno iš Lietuvos socialdemokratų lyderių Česlovo Juršėno renkama karikatūrų apie jį patį kolekcija. Tai kitų laisvės savaip mąstyti pripažinimas ir mokymas savo pavyzdžiu, o ne tuščiais šūkiais. Mano pacituota B.Obamos mintis Č.Juršėno asmenyje turi įsikūnijimą Lietuvos politikoje.

Tačiau Lietuvos politikų reakcija į vadinamąjį meškiukų skandalą rodo, kad jiems žodžio laisvė nėra atramos taškas įvykių vertinimui. Jiems labiau rūpėjo, kiaura siena ar užklijuota, imsis Baltarusija ekonominių sankcijų ar ne. Meškiukų byloje Lietuvos politikai smarkiai prasilenkė su Švedijos politikais, kurie į pirmą vietą iškėlė akcijos siekį skelbti žodžio laisvę, o ne galimus nuostolius švedų verslui ir Švedijos diplomatijai.

R. Bogdanas

Jei kas nors pasakys, kad žmogus kilęs iš beždžionės, ar tai nebus šventvagystė? Ar reikės rusams krūpčioti valgant krevetes, kad pamatęs žydas ortodoksas nesubloguotų, o saugant musulmonų ramybę ar nedings lietuviška kiauliena nuo Maskvos prekystalių?

Jei Lietuva vis dėlto pamažėl linksta link vakarietiško demokratinio supratimo, tai dabartinė Rusijos valdžia darosi priešingas išvadas nei Vakarai. Iš pradžių ji dvejiems metams už grotų pasodina tris pasidarkiusias cerkvėje merginas, kurios labai pilietiškai paaiškino, koks buvo jų akcijos tikslas (pabrėžti cerkvės hierarchų tarnystę ne Dievui, o Putino režimui). Žodžio laisvė tokia svetima tema, kad Rusija pasilaikė sau savo nuomonę dėl musulmonų pykčio bangos. Ir tylomis paruošė apynasrį namiškiams. Dūmoje visos keturios partijos balsuoja už pareiškimą, kad reikia įvesti bausmes už šventvagystę. Tai įvyksta rugsėjo 25d., o jau 26 dieną pasirodo įstatymo projektas, kuris šventvagystę apibrėžia kaip kriminalinį nusikaltimą ir siūlo iki penkerių metų laisvės atėmimo.

Jei kas nors pasakys, kad žmogus kilęs iš beždžionės, ar tai nebus šventvagystė? Ar bet kuris ateistas savo bedieviškumu neįžeidžia tikinčiojo jausmų? Ar reikės rusams krūpčioti valgant krevetes, kad pamatęs žydas ortodoksas nesubloguotų, o saugant musulmonų ramybę ar nedings lietuviška kiauliena nuo Maskvos prekystalių? JT idėją apie visuotinę deklaraciją dėl šventvagystės anksčiau vis bandė prastumti diktatoriškos islamo šalys, bet vakarų diplomatai sugebėjo šį klausimą užgesinti. Dabar rodosi bandymų jį vėl prikelti. Jei Rusija stos už tai tarptautinėje arenoje, Putino režimas labai vaizdžiai pademonstruos, kurlink jis veda Rusiją. Ta kryptis – tai vakarykštė diena, ir ji baigiasi draudimais užkardytu akligatviu.

Vakarų civilizacija – tikiuosi, ir Lietuva – jau yra išgyvenusi draudimų epochą. Istorija rodo, jog protas negali būti vienur supančiotas, o kitur – kūrybinis. Draudimai pakerta mintį, atima drąsą matyti kitaip ir sustingdo. Taip yra ne todėl, kad man taip norisi, o todėl, kad taip veikia mūsų protas. Su šia problema dabar susiduria Kinija, kur politiniai suvaržymai neleidžia kūrybiškai pasireikšti proto galioms, ir visas naujoves belieka kopijuoti iš laisvų žmonių pasaulio. Žodžio ir saviraiškos laisvė mūsų civilizacijai yra tokia pamatinė, kad visi kiti argumentai gali būti tik išvestiniai iš jos.