„Savo ir kolegų Dinu Bumbaru bei Tamas Fejerdy vardu norėčiau dar kartą Jums padėkoti už Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų aprodymą liepos 16 d. Kruopščiai paruošti Valdovų rūmų atkūrimo planai paremti nuo 1985–1987 m. vykdomais tyrimais, ir aš norėčiau jus pasveikinti, kad jau pasiekta rezultatų. /.../ Buvo detaliai aptartas klausimas, kaip XIX a. pastatas (apie 1830 m. gyvenamasis pastatas, kuriame esama ženklių XIX a. pabaigos pakeitimų) galėtų būti integruotas į Valdovų rūmų rekonstrukciją.
Žiūrint iš ICOMOS pozicijų, visiškas namo nugriovimas ar jo sumažinimas iki kelių fragmentų net negali būti svarstomas. Mano ir visų mano kolegų nuomone, šis XIX a. pabaigos namas bei jo interjeras (laiptinė, langai, lubų lipdiniai) turėtų būti maksimaliai išsaugotas viduje ir išorėje ir privalo būti restauruotas. Tai yra būtina ir todėl, kad Valdovų rūmų mūro originalūs fragmentai gali būti rasti šio namo sienose, o tų fragmentų išsaugojimas galėtų būti nuostolingas bei padidintų kainą. Be to, tas namas pats savaime yra istorijos dalis ir praturtina visą kompleksą.
Pagaliau šio namo restauracija galėtų būti puikus pavyzdys vilniečiams, kaip reikėtų tvarkyti jų mieste esančius įvairių kultūros paveldo laikotarpių gyvenamuosius pastatus. Kadangi Valdovų rūmų atkūrimas susijęs su Vilniaus, kaip Pasaulio paveldo objekto, centru, šio laiško kopiją taip pat išsiunčiu į UNESCO Pasaulio paveldo centrą per Tarptautinį sekretoriarą Paryžiuje. Geriausi linkėjimai, Jūsų prof. dr. Michaelis Petzetis, ICOMOS prezidentas.”
Na, o kaip groteskinis atsakas šiam raginimui ir primygtiniam ICOMOS’o reikalavimui praeitą penktadienį užprotokoluotas 2006 m. rugsėjo 22 d. vykusio Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos posėdžio nutarimas, kad “Atkuriamų Žemutinės pilies Valdovų rūmų, jų rytiniame korpuse neeksponuoti XIX a. namo fragmentų, bet išsaugoti ir maksimaliai eksponuoti autentiškas rytinio korpuso gotikos bei renesanso architektūros liekanas”. Taigi pastatą nugriauti!
Iš 10–ties oficialiai patvirtintų komisijos narių už tokį nutarimą balsavo šeši – archeologai E.Jovaiša ir V.Šimėnas, biologas R.Pakalnis, istorikas Z.Kiaupa, inžinierius–konstruktorius ir architektūros dr.N.Kitkauskas ir tapybos restauratorius Algirdas Pilipavičius. Nedalyvavo fizikas A.Bėkšta ir archeologas M.Michelbertas. Susilaikė popieriaus restauratorė G.Drėmaitė ir Kernavės rezervato direktorius architektas S.Vadišis. Prieš tokį nutarimą balsavo tik du nariai iš 10–ties – komisijos pirmininkas prof. dr. J.Glemža bei architektūros profesorius A.Miškinis.
Pasak J.Glemžos, jis balsavo už kompromisinį sprendimą – „išsaugoti namo fragmentą, nes tokie mano principai grindžiami tarptautiniu paveldosaugos dokumentu. Kadangi XIX a. pastatas rodo tos konkrečios vietos istorinę raidą”. Paminėtas tarptautinis dokumentas yra kažkodėl kitiems komisijos nariams visai nereikšminga 1964–ųjų ICOMOS Venecijos chartija. Tuo tarpu griežta paveldo gynėja G.Drėmaitė pripažino, kad balsuodama dėl Valdovų rūmų reikalų ji susilaiko nuosekliai nuo pat pradžių. Nes „asmeniškai esu prieš tokį Valdovų rūmų atkūrimą, kadangi šie yra grynai politinis sprendimas”. Jos nuomone, Šliosbergo rūmai nepriklauso Valdovų rūmų raidai, tačiau pripažįsta, kad „neturime teisės griauti XIX a. pastato, nes įstatymas saugo visus iki XX a. vidurio išlikusius pastatus”.
XIX a. rūmelio nugriovimu piktinasi ir tiesiog negali patikėti tokiu barbarišku nutarimu (dar nepaskelbtas „Valstybės žiniose”) dauguma sveiku protu besivadovaujančių Lietuvos architektūros ir menotyros profesionalų. Tokiu sprendimu stebisi ir Vilniaus dailės akademijos architektūros profesorius A.Mačiulis, kuris priklauso valstybinės kultūros paveldo komisijos Valdovų rūmų atkūrimo ekspertų komisijai, turinčiai oficialų patariamąjį balsą. Tik štai patarimai neveiksnūs... Nes jų balsuotas nutarimas nenugriauti Šliosbergo rūmų tapo nulinės reikšmės.
Europos Tarybos kultūros paveldo tarptautinio komiteto pirmininkas A.Jomantas šiuo klausimu pasisako trumpai ir griežtai. Pasak jo, yra Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija, kurią Lietuva ratifikavo dar 1998 m. Be to, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą dėl objektų vertingųjų savybių turi spręsti Kultūros paveldo departamento sudaryta vertinimo taryba.
Nacionalinės UNESCO būstinės Lietuvoje generalinė sekretorė Asta Dirmaitė apskritai yra nustebinta, kad niekas Lietuvoje nėra kreipęsis į UNESCO dėl Valdovų rūmų.
Tuo tarpu nugriovimo vienas iš žinomiausių šalininkų N.Kitkauskas aiškina, kad XIX a. vadinamasis Šliosbergo namas ir atkuriami Valdovų rūmai yra „nepalyginamos vertybės, todėl galbūt reikėtų išpjauti kai kuriuos XIX a. namo fragmentus ir juos kur nors eksponuoti. Nes ir Rytų Berlyne po karo pastatyti vyriausybės rūmai griaunami, nors jie buvo puikus visų menų sintezės pavyzdys. Pagaliau kaip tik Šliosbergo rūmų vietoje yra seniausia rūmų dalis – vėlyvoji gotika, todėl labai nesinori sujaukti visuminio Valdovų rūmų vaizdo”.
Archeologas V.Šimėnas taip pat negailestingas Šliosbergo rūmams, nes „tai visai kitame plane pastatytas namas iš išrinkto namo plytų, visai kiti tūriai būsimų patalpų atkuriamuose Valdovų rūmuose, nesutampa lubų aukščiai, visai kito išplanavimo namas”. O posėdyje nedalyvavusio A.Bėkštos nuomone, „pats Šliosbergo rūmų pastatas nėra vertingas. Tokių ar panašios architektūros pastatų Vilniuje ir kitur yra daugybė. Ten yra vertingi rūsiai ir keli fragmentai. Spręsti reikėtų pagal architektūrinės kompozicijos ir funkcijos kriterijus – kiek Šliosbergo rūmai dera bendroje Valdovų rūmų kompozicijoje, ar juos galima organiškai integruoti”.
Štai taip. Gresiantis pasaulinis skandalas. Dėl kultūros profanacijos ir istorinio paveldo barbariško griovimo. ICOMOS prezidento neįtikėtinai skubiame raginime išreikšta akivaizdžiai nuoširdi nuostaba dėl ruošiamo nugriauti puikiai išlikusio XIX a. pastato pačiame Vilniaus senamiesčio centre. Mat šis „trukdo” pagal įsivaizduojamą paveikslą atkuriamiems Valdovų rūmams. Nors Šliosbergo namas bendrame Valdovų rūmų 13 400 kv.m komplekse užima tik apie 200 kv.m. Ir tai yra autentiškas 1830 m. puošnus namas, minimalūs pertvarkymai atlikti 1904–aisiais. Vadinamasis Šliosbergo arba A.Sliesbergo dviejų aukštų rūmelis yra gana elegantiškas, nors ir eklektinio istorizmo stiliaus.
Pasak architekto ir paminklotvarkos eksperto Evaldo Purlio, tyrinėjusio šį pastatą, „jame yra išlikę autentiški itin reti pagrindiniai iš ketaus lieti ornamentiniai laiptai, puošni salių lipdinių apdaila, seni langai ir jų apvadų papuošimai, marmuro bei dekoratyvinių plytelių grindys ir net XIX a. siekiančios polichromijos liekanos antro aukšto salių apdailoje”. Tik apgailestauja, kad visų gerbiamas Napoleonas Kitkauskas visų nuostabai nepagailėjo jėgų kirtikliu išdaužyti plytelių grindis.
Skandalo epicentre atsidūręs XIX a. pastatas yra minimas visuose leidiniuose, kuriuose tik rašoma Žemutinės pilies Valdovų rūmų istorija. Jis aiškiai matomas Juozapo Čechavičiaus (1819–1888) apie 1870 m. darytose nuotraukose, kurios publikuotos leidinyje „Vilniaus pilis senose fotografijose” (Lietuvos nacionalinis muziejus, 1995). Taip pat 1988–ųjų „Paminklų sąvade” vardijami išlikę Žemutinės pilies statiniai, tarp jų Kunigaikščių rūmų rytinio korpuso dalis Pionierių rūmų pastate, dabar tiksliau vadinamame Šliosbergo name: „Kunigaikščių rūmų liekanas sudaro vieno svarbiausių Lietuvos renesanso architektūros pastatų (1520–1530) r. korpuso dalis ir gotikiniai rūsiai, kitų korpusų pamatų ir rūsių liekanos.
Yra dab. Pionierių rūmuose (XIX a. II p.) ir po žemės paviršiumi. Dab. Pionierių rūmų vietoje XIII a. a. II pusėje ir XIV a. pr. yra stovėjęs puošnus pastatas su kontraforsais. Dab. pastate išliko jo siena, mūryta baltiškuoju plytų jungimo būdu. Rūmai labai nukentėjo per XVII a. vid. karus, neteko rezidencinės funkcijos ir nyko. Diduma jų nugriauta 1799–1801 m. Likusi r. korpuso dviaukštė dalis XIX a. buvo rekonstruota. XIX a. I pusėje ji priklausė A.Sliesbergui, nuo 1835 joje buvo kareivinės, nuo 1854 – Vilniaus kar. apygardos inžinerijos v–ba”. 1985–aisiais išleistoje „Vilniaus architektūroje” apie Žemutinės pilies rūmus rašoma, kad „jų išliko tik rytinio korpuso dalis, XIX a. pabaigoje perstatyta eklektine maniera (dabar Pionierių rūmai). Tai dviaukštis pastatas, kurio rūsiuose yra gotiško mūro”.
Pagal vėliausius tyrimus, seno gotiško mūro liekanų Šliosbergo name yra net pirmo aukšto sienose. Tačiau, pasak architekto ir paminklotvarkos eksperto E.Purlio, kuriam pritaria visa architektų–restauratorių ekspertų grupė iš Projektavimo ir restauravimo instituto, tarp jų Rimas Grigas ir Audronis Katilius, kurie visi buvo tarp pirmųjų Valdovų rūmų projektuotojų, gotiško ir renesansinio mūro liekanas reikia civilizuotai demonstruoti, jas atidengus XIX a. pastato sienose. Taip nenusižengiant tarptautiniams paveldosaugos įstatymams ir esminiams kultūros žmogaus reikalavimams.
Tačiau reikėtų pripažinti, kad šis XIX a. namas pačių architektų nebuvo raudonai įrėmintas atskiru punktu būsimame Valdovų rūmų komplekse. Nes, pasak architekto–restauratoriaus ir paminklotvarkos eksperto Rimo Grigo, 1994 m. laimėto kūrybinio konkurso „LDK Valdovų rūmų atkūrimo” projekto vadovo, tai „išsilavinimo, profesionalumo ir sveiko proto problema”. Nes 1994 m. laimėto konkurso projekte apie rūmų nugriovimą net neužsimenama, bet sakoma (cituojame pažodžiui): „Valdovų rūmų atstatymo pasiūlyme architektūra, konstrukcijomis ir medžiagomis lankytojui suvokiamai atskirti visą autentišką medžiagą ir istorinę architektūros bei konstrukcijų struktūrą nuo atstatomų rūmų ir naujai kuriamų pastatų dalių bei elementų”.
O 1998 m. Paminklotvarkos sąlygose, kurios yra jau 2002 m. kovo 4 d. patvirtinto Valdovų rūmų Projektavimo sąlygų sąvado sudėtinė dalis ir kurios būtinos vykdyti, yra aiškiai nurodyta (cituojame pažodžiui): „Ieškoti būdų eksponuoti XIX a. pab. A.Šliosbergo namo fragmentus. Čia būtina išsaugoti bei eksponuoti, įjungiant į bendrą rūmų struktūrą XV–XVII a. liekanas”. R.Grigas pabrėžia, kad „be šių sąlygų jokie projektavimo Valdovų rūmų atkūrimo darbai juridiškai yra negalimi ir neteisėti”.
Dar yra 2001 m. rugsėjo 17 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento (KVAD) prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įsakymas dėl Kultūros vertybių apsaugos specialiojo plano tvirtinimo, kuriame nurodoma [12.02.03], kad „XIX a. pastato fragmentai įkorporuojami ir eksponuojami atkuriamų Valdovų rūmų tūryje ir fasaduose”. Negana to, yra dar 2005 m. vasario 2 d. Restauravimo tarybos išplėstinio gamybinio posėdžio protokolas Nr.8. Jame šio posėdžio patvirtintas sprendimas dėl Kunigaikščių rūmų rytinio korpuso (Šliosbergo namo): „KVAD Restauravimo tarybos nuomone, jis turi būti išsaugotas; patalpos inkorporuotos į bendrą atstatomų Valdovų rūmų planinę struktūrą”. Beje, šiame posėdyje dalyvavo ne tik nuosekliai už XIX a. rūmų išsaugojimą pasisakantys architektai E.Purlys, R.Grigas, A.Katilius, bet ir dabar tam prieštaraujantis N.Kitkauskas.
Architektas A.Katilius sveiko proto ir protingo atsargumo nuostatomis aiškina, kodėl jis 2000 m., kaip registro sąrašo ekspertas, neįtraukė šio XIX a. Šliosbergo namo į registrą. „Kad nebūtų uždėti pančiai būsimų rūmų atkūrimui, bet kartu suprantant būtiną XIX a. pastato išsaugojimą, palikus galimybę lanksčiau jį derinti prie Valdovų rūmų per jų atkūrimo procesą”.
Taigi sveiko proto problema. Kas vieniems yra aišku, neginčytina ir svarbu, remiantis civilizacijos privalumais ir sukurtais kultūros puoselėjimo įstatymais, tai kitiems šios nuostatos vis dar yra svetimos ir nesuprantamos.
Naujausiame "Atgimime" skaitykite:
Po mūsų – nors ir švinas: korupcijos skandalas Aplinkos ministerijos slepia pelnymąsi iš aplinkos teršimo švinu
Ričardo Čekučio pokalbis su tarptautinės teisės žinovu Dainiumi Žalimu: Slaptų sandėrių kontrolė neįmanoma
Petras Ragauskas: Liustracijos įstatymą reikia keisti
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.