Rima Urbonaitė. Koalicija su partija, negalinčia siūlyti net ministrų, ir su antisemitizmo tvaikeliu

Tokio politinio trilerio, regis, neturėjome seniai. Pasirašant koalicijos sutartį tik gedulo vainiko betrūko, tokie buvo kai kurių politikų veidai. Nori nenori, kilo mintis, kad ne prie Vytauto Landsbergio namų tas žvakeles reikėjo nešti, kaip kad ciniškai, pamynęs padorumą, dar išvakarėse kvietė Remigijus Žemaitaitis, o į salę, kurioje buvo pasirašoma koalicijos sutartis.

Socialdemokratų lyderiai vis kalba apie darbus, programinių pažadų įgyvendinimą, lyg visa kita būtų nesvarbu. Siekiant pateisinti koaliciją su „Nemuno aušra“ kartojama, jog R. Žemaitaitis nėra visa partija. Absurdas. Partijos nariai pirmininką iš esmės nešiojo ant rankų lyg žąsį, dedančią auksinius kiaušinius, t. y. Seimo narių mandatus. Ir Konstitucinio Teismo išvada, jog politikas „skleidė niekinamo, išjuokiamo, taigi žmogaus orumą žeminančio turinio informaciją, kuria demonstravo neapykantą asmenims dėl jų tautybės“, nekliudė niekam. Pažymėtina, jog dar tik kuriant ir registruojant partiją jau buvo visiems žinomi patys faktai.

Ir nejaudina nei socialdemokratų sudarant koaliciją, nei tų pačių partijos narių nuolatinė žmones žeminanti leksika, manipuliacijos faktais ir iš esmės besipilantis žodinis smurtas. Nepamirškime, jau ir teismas yra konstatavęs, kad politikas yra pažeminęs garbę ir orumą kito asmens bei paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją (Andriaus Tapino ir „Laisvės TV“ atvejis).