Atnaujintas „gaminančio vartotojo“ modelis leidžia paprastai ir pelningai investuoti į savo vartojimo poreikiams skirtą saulės jėgainę.
Kai mažoji jėgainė gamina energijos daugiau, nei reikia suvartojimui (pvz., dieną, kai saulės daugiausiai, o nieko nėra namuose, tad ir energijos beveik nesuvartojama), tai energija pateikiama į skirstomąjį tinklą „pasaugojimui“. Prireikus, tarkime vakare, kai visi namuose, o saulė jau nusileidusi, energiją vartotojas pasiima iš tinklo sumokėdamas santykinai nedidelį „pasaugojimo“ mokestį. Be to, gaminantis vartotojas gali iš savo jėgainės tiekti energiją į kelis objektus, kurie yra skirtingose vietose (pvz., namui ir butui).
Pagal šį modelį investicija turi atsipirkti per 7–10 metų, o pati elektrinė turėtų veikti dar bent 15–20 metų vartotojui susimokant tik „pasaugojimo“ mokestį.
Ši galimybė daug kam pasirodė patraukli, ji sudomino ir mane. Pokalbiai su tiekėjais ir konsultantais privertė detaliai pagalvoti ar modelis veikia ir ar galėtų veikti geriau.
Iš pirmo žvilgsnio – modelis puikus. Nauda akivaizdi visiems – vartotojas gali sau gaminti elektros energiją ir pelningai bei saugiai „įdarbinti“ pinigus. Lietuvos energetikos sistemai vartotojų pagaminta energija sumažina poreikį importuoti atitinkamą kiekį elektros. O visos ekonomikos mastu, atsinaujinančios energetikos sfera gali tapti svarbia šaka kuriančia darbo vietas ir pridėtinę vertę.
Tačiau detaliau paanalizavęs drįsčiau teigti, kad esamas reguliavimas neleidžia išnaudoti viso šio modelio potencialo. Dabartinis reguliavimas motyvuoja vartotoją tenkinti tik savo asmeninius poreikius, t. y. investuoti į mažesnę, o ne didesnę saulės jėgainę.
Pasiaiškinkime.
Ar Lietuvoje reikia gaminti daugiau elektros?
Lietuva pasigamina tik ketvirtį jos sunaudojamos elektros energijos. Elektrą gauname iš kaimyninių valstybių, kurios pasigamina daugiau nei joms reikia ir dar pelningai parduoda mums. Todėl mažųjų saulės jėgainių atsiradimas, mažinantis energijos importo poreikį, Lietuvai yra neabejotinai naudingas. Tad valstybei svarbu skatinti vartotojus ne tik apsirūpinti energija, bet ir paskatinti juos gaminti daugiau energijos, nei jiems patiems reikia.
Kaip minėjau, dabartinis reguliavimas, deja, skatina vartotojus investuoti į mažiausią reikalingą saulės jėgainės galią.
Kodėl taip atsitinka?
Esminis reguliavimo blogis – pagamintos energijos perteklius yra nusavinamas
Mažųjų saulės elektrinių energijos gamybos ir sunaudojimo ciklas yra vieneri metai. Nuo balandžio pirmos iki kitų metų balandžio pirmos dienos turite sunaudoti visą energiją, kurią pagamino jūsų jėgainė.
Ypatinga detalė – visa energija, kurią jūs pagaminote per metus, bet nesuvartojote iki balandžio pirmos dienos bus tiesiog nusavinta. Gali būti, kad ši įstatymu įtvirtina nuostata, yra prieštaraujanti Konstitucijai. Turto nusavinimas iki šiol nebuvo Lietuvoje įprasta praktika.
Kas blogai su šia nuostata mūsų saulės jėgainėms? Keli dalykai:
1. Konsultantai su kuriais kalbėjau rekomenduoja instaliuoti mažesnę galią, nei jos gali prireikti. Kadangi suvartojimo tiksliai prognozuoti neįmanoma – ekonomiškiausia investuoti į mažesnę elektrinę, nei tau gali reikėti. Ir tai suprantama, nes kiekvienas instaliuotas kilovatas kainuoja 700–1000 eurų, o jų gaminama energija gali būti tiesiog nusavinta.
2. Jei gaminantis vartotojas matys, kad visos energijos jis neįstengs šiais apskaitiniai metais sunaudoti (tarkime, atėjo šiltesnė nei paprastai žiema), ką jis darys? Veikiausiai viską, kad nebūtų ko nusavinti – pvz., pradės šildyti savo būstą nereikalingai aukšta temperatūra laikydamas pravirus langus ir pan. Arba ką daryti vartotojui, kuris išvažiuoja į kelionę šešiems mėnesiams?
Veikiausiai palikti šildymą pilnai įjungtą, nors name niekas negyvena ir užtektų 12–14 laipsnių.
3. Vartotojas gali pasirinkti atsiskaityti savo pagaminta elektra už energijos „pasaugojimą“, tačiau pasirinkti tokį apmokėjimo būdą jis gali tik kartą metuose. Taigi, pasirinkti turi tada, kol dar nežino, kokia bus žiema, nežino ar jam reikės visos jo gaminamos energijos, ar jos bus perteklius.
Kitaip sakant, nesant galimybei tiksliai prognozuoti, reguliavimas motyvuoja gaminančius vartotojus instaliuoti mažiausią reikalingą galią, bei netaupyti energijos esant jos pertekliui.
Tad dabartinis modelis tik dalinai skatina Lietuvos vietinę elektros gamybą, bei neskatina taupyti energijos. Įgyvendinus nedideles korekcijas – atsisakant nusavinimo, bei padidinant gaminantiems vartotojams lankstumą, saulės jėgainės instaliavimo patrauklumas gerokai padidėtų, o motyvacija taptų aiškesnė:
● Nelikus energijos pertekliaus nusavinimo grėsmės, investuotojai nebebūtų baudžiami už per didelę elektros gamybą, tad nebijotų instaliuoti didesnės galios jėgaines.
● Sukūrus lanksčius tarifus dingtų poreikis tiksliai prognozuoti gamybą ir suvartojimą, tad neliktų baimės apsigauti. Taptų finansiškai patrauklu turėti didžiausią galią, kurios gali prireikti (o ne mažiausią, kaip yra dabar).
● Sukūrus lanksčią kelių objektų vartojimo apskaitą atsirastų motyvas prijungti visus nuosavybėje turimus objektus. Tai skatintų didesnių saulės jėgainių poreikį ir nekilnojamojo turto nuosavybės skaidrinimą.
● Atsirastų paskata taupyti, taigi, net ir turint savo saulės jėgainę vartotojas visada būtų suinteresuotas neiššvaistyti energijos, nes už ją būtų kompensuojamas.
● Turint perteklinius gamybos pajėgumus atsirastų paskata įsigyti elektromobilį ar įsirengti šilumos siurblį.
● Sumažėtų motyvai atidėti investicijas vėlesniam laikui.
Tad kaip padaryti geriau?
Būtina atsisakyti energijos nusavinimo
Pagaminta elektros energija yra gamintojo nuosavybė, todėl gali būti, kad nusavinimo nuostata yra prieštaraujanti Konstitucijai, ir kartu ji žalinga Lietuvos nacionaliniams interesams. Mažųjų saulės jėgainių atveju ji kenksminga, nes motyvuoja investuoti į mažesnę, o ne didesnę jėgainės galią.
Reikia sukurti lankstesnį apmokėjimo už energijos pasaugojimą tarifą
Šiuo metu yra keturi būdai atsiskaityti už energijos pasaugojimą. Pasirinkti tinkamiausią nėra lengva – ekonomiškiausias apmokėjimo planas konkrečiam gaminančiam vartotojui priklauso nuo tikslios prognozės – kiek per metus elektros pagamins, kiek sunaudos, kiek energijos pateiks į tinklą pasaugoti. Suprantama, kad realiame gyvenime tiksliai prognozuoti dažniausiai nebus galima.
Sujungus „Už gautą energiją“ ir „Atsiskaitymas kilovatvalandėmis“ būdus į lankstų atsiskaitymo planą, jis galėtų puikiai motyvuoti saulės jėgainės savininkus. Planas būtų paprastas ir nuspėjamas gaminančiam vartotojui, ir nereikalaujantis tikslių prognozių.
Jis galėtų atrodyti taip – apskaitinių metų pabaigoje, jei gamintojas pagamino daugiau energijos nei sunaudojo, visa perteklinė energija būtų panaudojama atsiskaityti už pasaugojimą. Jei atsiskaitymui už pasaugojimo paslaugą energijos pertekliaus neužtenka, už likusių kilovatvalandžių pasaugojimą vartotojas susimoka nustatyta kaina už kilovatvalandę.
Jei metų gale pasirodo, jog energijos pagaminta daugiau nei reikėjo padengti pasaugojimo išlaidas, tai galimi du variantai:
a) Neišnaudotas likutis perkeliamas į kitą laikotarpį.
b) Už neišnaudotą likutį sumokama, pvz., vidutine biržos kaina (t. y. Nesubsidijuojama kaina, kuria vidutiniškai per metus atsiskaitoma su gamintojais).
Padaryti lankstesniu keleto objektų prijungimą prie saulės jėgainės
Puiki galimybė priskirti saulės jėgainės galingumą keliems to paties savininko objektams yra nereikalingai suvaržyta. Savininkas privalo iš anksto paskirstyti jėgainės galią objektams, o prognozavimas, kaip jau aptarėme, nėra mažųjų privilegija.
Gerokai skaidresnė ir lankstesnė sistema būtų sukurta apskaitant du ar kelis savininko objektus bendrai – neskirstant jiems galios dedamųjų. Tuo būdu visi vieno savininko objektai naudotų jėgainės energiją be jokių išankstinių kvotų pagal anksčiau aprašytą tarifikaciją.
Šie pasiūlymai lengvai ir paprastai įgyvendinami. Energetikos ministerija sukūrė labai daug žadantį modelį, kuris leidžia gyventojams saugiai ir pelningai investuoti, o valstybei bent dalinai įgyvendinti savo strateginius siekius.
Padarytas didelis darbas, bet gal galime padaryti geriau?