Istorija ir istorikai
Prieš keletą metų miręs žymus prancūzų istorikas Jacques Le Goffas, kalbėdamas apie istorijos ir dabarties santykį, blaiviai konstatavo, kad istorija vienu metu gali būti ir tai kas sieja, ir tai kas slegia. Ją galima naudoti patiems įvairiausiems dalykams – sveiko patriotizmo skatinimui ir aneksijos pateisinimui – tai tik du iš kraštutinių polių. Tuo tarpu, tęsė Le Goffas, istorijos mokslas turėtų žmonėms padėti gyventi savo ir bendruomeninį gyvenimą, susiorientuoti tarp daug žadančio paveldo ir kartais pavojingos nostalgijos.
Jis žinojo apie ką kalba. 1942 m. jo tolimas akademinis mokytojas, „Analų“ mokyklos kūrėjas Marcas Blochas, okupuotoje Prancūzijoje, netekęs darbo, knygų, o iš dalies ir senų draugų, parašė bene optimistiškiausią istorijos mokslo apologiją, kurioje istorinės tragedijos akivaizdoje kvietė ieškoti istorinės tiesos. Po dviejų metų Pasipriešinimo dalyvis buvo nacių sušaudytas. Jo dar prieš karą deklaruota Europos lyginamosios istorijos vizija konkrečiau pradėta realizuoti tik pastaraisiais dešimtmečiais.
Istorija yra taip arti gyvenimo („visas istorija yra gyvenimas“, sakė dabar jau mano akademinis mokytojas Edvardas Gudavičius), kad ji dėl to, ir tai tam tikras paradoksas, atrodo iš esmės ne mokslas. Juk gyvenimui pažinti užtenka sveiko proto ir su laiku įgyjamos išminties. Toks suvokimas plačiai paplitęs ir labai klaidingas. Mat istorinis pažinimas, kaip ir bet koks kitas, remiasi analitinėmis proto pastangomis, tačiau šalia to reikia istorinio metodo ir istoriografinės tradicijos.
Šaltiniai (net jei jie yra mokslininkų paskelbti, išversti ir komentuoti) patys nekalba, juos prakalbina tyrėjo patirtis. Istorikas yra vertėjas, išverčiantis šiuolaikiniam skaitytojui ne tik praeities šaltinių kalbą, bet ir praeities žmonių pasaulio suvokimą.
Be to, istorikas žino, kad net ir šaltinių nepakanka istoriniam pasakojimui sukurti. Tam reikia „kontroliuojamos istoriko vaizduotės“, arba to, kas kartais pavadinama „užšaltininiu žinojimu“. Bet tai ateina tik perskaičius, įvertinus, supratus tūkstančius šaltinių.
Tokiu keliu gimsta istorinis pasakojimas apie istoriją, kuris nepaisant laiko distancijos, gali pretenduoti į patikimumą, į tiesos paiešką. Bet tai taip pat reiškia, kad šis pasakojimas nebūtinai herojiškas ir patogus, ir beveik būtinai, kad jis nevienareikšmiškas. Ne visos istorijos yra sėkmės istorijos.
Tik įkyrus istorikas atsiduria dėmesio centre, tik susiklosčiusį naratyvą pralaužiantis teiginys gali iššaukti platesnę diskusiją. Ir tikslas yra būtent diskusija ir atvirumas naujam argumentuotam žodžiui, nes istorikas nėra teisėjas ir neskelbia nuosprendžių. Jis, dar kartą prisimenant Marcą Blochą, dirba „amžiną ikiteisminio tyrimo teisėjo darbą“.
Istorikai ir visuomenė
Dažnai klausiama, ar istorinės paralelės šiuolaikiniams debatams gali suteikti kažkokių paruoštų atsakymų? Natūralu istorijoje ieškoti sektinų pavyzdžių, tačiau jų rasti ir prisitaikyti dažnu atveju gali kiekviena pusė. Kokia nors konkreti tradicija vieniems gali būti šviesus tolimos praeities pavyzdys ir dabartinės būklės legitimacija, kai tuo tarpu kitiems – nesuprantamas rudimentinis seniai pasibaigusios epochos palikimas ir pažangos stabdis. Kita vertus, net jei istorija ir negali pateikti visus tenkinančių atsakymų į dabarties klausimus, ji vis dėlto gali suteikti instruktyvių pavyzdžių dabarties diskusijoms.
Istorikas per praeities pažinimą pirmiausia turėtų mokyti visuomenę nebijoti ateities. Papasakoti apie krizes ir jų įveiką, apie natūralų prisitaikymą prie pokyčių, apie neišvengiamą tradicijos ir naujovių įtampą.
Taip pat jis gali paaiškinti politinės orientacijos kryptis ar vertybes (pavyzdžiui, „kodėl Europa“, „kokios laisvės prielaidos“?) ir tuo pačiu prisidėti prie tapatybės kūrimo. Ir visa tai daryti, neaukojant mokslinio pažinimo standartų.
Kaip ir kiti profesionalai, istorikas sutrinka postmodernybės paradoksų akivaizdoje. Ar istorikas tebėra autoritetas istorinės savimonės klausimais? Ar jis turi ginti šį savo vaidmenį ir šį savo domeną? Egzistuoja daugybė galimybių pažinti istoriją – egzistuoja ir pagal savus dėsnius veikia gyva grupinė bei asmeninė istorinė atmintis, o istorikų tekstai (akademiniai ar skirti platesnei auditorijai) yra tik viena iš alternatyvų.
Iš pirmo žvilgsnio istorijos mokslas yra paprastas ir todėl visuomenėje iš dalies galioja supratimas, kad istoriją sėkmingai tyrinėti gali bet kas. Informacijos prieinamumas yra svarbi sąlyga geresniam žinojimui (pavyzdžiui, šaltinių ir mokslinių tekstų skaitmeninimas ir atvira prieiga), tačiau susiorientuoti šiame „žinių pasaulyje“ yra sunku ir ilgainiui bus dar sunkiau. Ir čia istorikas turėtų saugoti ir puoselėti savo kaip eksperto vaidmenį.
Dirbant ir bendraujant katedrose ir universitetų auditorijose sunku suprasti visuomenės istorinės savimonės būklę. Istorinių ir šiaip loginių nesąmonių kupinos Pichelio „Žemaitijos“ populiarumas, Statkutės de Rosales gotai ar į lietuvių kalbą išversta portugalų kilmės amerikiečio knyga, įrodinėjanti jogailaitiškas Kristupo Kolumbo šaknis – tai tik keli iš daugelio „istorinio tikėjimo“ tariamoje žinių visuomenėje pavyzdžių. Žiniasklaida mielai publikuoja skambias teorijas, neretai apsieidama be istoriko komentaro, nes sudėtingesnis aiškinimas neišvengiamai komplikuoja pranešimo turinį. Ar istorikas turi skirti dalį savo laiko tokių „mitų griovimui“? Jei taip, tai kur riba tarp populiaraus pasakojimo apie istoriją ir istorijos supaprastinamo?
Vieno atsakymo čia nėra. Bet turbūt galima tikėtis, kad mokslininkas savo kompetencijos ribose turėtų reaguoti į visuomenės klausimus, ieškodamas tinkamos kalbėsenos, stiliaus, prieigos.
Istorikai ir atmintis
Tačiau istorikas kaip ekspertas neturi painioti funkcijų su istoriko kaip kontrolieriaus. Istorijos žinios ir istorinė atmintis yra susiję, bet ne tapatūs dalykai. Todėl apie istorinę atmintį ir svarbiausias datas negali spręsti siauras politikų ir akademikų ratelis. Istorinei atminčiai neišvengiamai daro įtaką pasaulėžiūros, todėl iš principo ji yra atvira ir įvairi. Politinė tauta paprastai turi iš esmės sutartų svarbių datų ir įvykių sąrašą, tačiau istorinė atmintis neapsiriboja valstybinėmis šventėmis ir paminklais.
Dabarties žmogus linkęs arba visai ignoruoti istoriją, įsivaizduodamas dabartį kaip išskirtinę ir su niekuo nesulyginamą epochą (ir taip prarasdamas kritinės distancijos galimybę), arba jis iš istorijos tikisi per daug – paaiškinti dabartį kaip nenutrūkstančios tikslingos istorijos išsipildymą. Nepaisant neabejotinos istorijos mokslo pažangos, istoristinio praeities suvokimo įtvirtinimo, visuomenės istorinės savimonės principai ir toliau išlieka labai panašūs į senuosius laikus. Ar požiūris į senąją („seniausią Europoje“) lietuvių kalbą nėra kiek atnaujinta lietuvių kilmės iš romėnų teorijos versija? Tik jei XV ar XVI a. žmogui nežinomą tautos kilmę paaiškinti padėdavo įsitikinimas apie „atvykimą“ (iš Romos, Trojos ar venedų), tai XIX ir XX a. žmogus buvo apsėstas tęstinumo ir autochniškumo iliuzijos.
Tačiau istorija ne tik tęstinumas, bet ir lūžiai bei diskontinuitetas. Todėl neturėtumėm labai pergyventi, kad istorijos šaltiniai lietuvius pirmą kartą paminėjo tik 1009 m. Frankai pirmą kartą buvo paminėti taip pat ne daug anksčiau už Merovingų valstybės susikūrimą, o vokiečių, prancūzų ir kitų modernių Europos tautų savivardžiai irgi nesiekia toliau brandžiųjų Viduramžių.
Ar žinodami, kad „baltų genčių vienybė“ XIII a. tėra moderni fikcija, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorija tik XX a. tapo kažkiek artimesnės, mes kliudome šių šalių bendradarbiavimui dabartyje ir ateityje? Ar dalindamiesi su Baltarusios visuomene Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu mes tampame nors kiek skurdesni? Ko gero, priešingai – adekvatus praeities pažinimas, ankstesnių interpretacinių klystkelių atskleidimas leidžia geriau suvokti šių dienų situaciją ir galimybes. Lietuvos ir Lenkijos istorikų dialogas, milžiniška pažanga Holokausto tyrimuose – tai vėl keli pavyzdžiai, kurie parodo, kokios politinės perspektyvos atsiveria atviriau pažvelgus į savo pačių istoriją. Ne visuomet informaciniai karai kurstomi tik iš išorės, jie užsiplieskia ir pačioje visuomenėje, o juos sukursto veikėjai, kuriems istorija yra informacinis ideologinio nepakantumo ginklas, naudojamas prieš tuos, kuriems praeitis yra kur kas turtingesnė.
Visuomeniškai aktyvus istorikas savo tekstais ar kalbomis prisideda prie to, ką bendriausia prasme vadiname visuomenės sąmoningumo ir kritinio mąstymo ugdymu. Jis turi demaskuoti klastotojus, netikrų faktų ir sąmokslų teorijų platintojus. Į populistinius raktažodžius jis turi atsakyti racionalia kritika ir argumentacija. Tai jo užduotis savo bendruomenei.
Istorikai nėra naivūs. Jie neskuba reaguoti garsiais lozungais, o mąsto praeitį civilizacinėmis kategorijomis. Jų gausiais tekstais ir šaltiniais išlavinta klausa nesunkiai atpažįsta falsifikatus ir pagražinimus, jie patikimai identifikuoja ribas, kur peržengiamos vertybės ir atsiduriama kitoje pusėje. Jie rimtai žiūri į argumentaciją ir atsisako tampyti istoriją kaip paklodę. Jie taip pat išsklaido absoliutaus žinojimo iliuzijas dažnai apimančias entuziastus ir parodo praeities pažinimo ribas.
Taip, jie negali iš istorijos paimti paruoštų analogijų ir pasiūlyti receptų, nes istorija moko ne taip. Priimdami sprendimus visuomet mąstome istoriškai, nes kitokio atskaitos taško kaip praeities žmonių poelgiai ir sprendimai neturime. Tik žinodami kaip atsidūrėme dabartinėje situacijoje, galime mąstyti apie ateitį. Galiausiai istorikai žino, kad pradėjęs žaisti pagal svetimas taisykles, svetimais ginklais ir svetimoje aikštelėje, neišvengiamai pralaimėsi.
Mums reikia ne istorijos politizavimo, konstravimo, vieningo naratyvo ar įstatymais reguliuojamos atminties. Palikime tai kitai pusei, nuo kurios mąstymo ir įpročių bandome atsiriboti. Cituojant Elias Canetti: „Nemanau, kad atmintį reikia spausti, kamuoti, engti ar veikti gerai apskaičiuotomis vilionėmis, aš lenkiuosi atminčiai, kiekvieno žmogaus atminčiai. Noriu, kad ji liktų nesužalota, kaip dera žmogui, egzistuojančiam dėl savo laisvės, ir neslepiu pasidygėjimo tais, kurie leidžia sau tol daryti chirurgines intervencijas, kol ji supanašėja su visų kitų atmintimi. Teoperuoja jie kiek užsigeidę – nosis, lūpas, ausis, odą, plaukus, teįstato prireikus kitos spalvos akis ar svetimas širdis /.../, tegul čiupinėja, ramsto, gludina, lygina, bet atmintį tepalieka ramybėje“.
Istorijas rašo ne kolektyvinis tautos protas, o konkretūs žmonės, kurie į gyvą atmintį įterpia naujas temas ir atradimus, įvykius ir metaforas. Kaip prieš metus Vilniaus universitete vykusioje diskusijoje pabrėžė amerikiečių istorikas Timothy Snyderis: istorija yra skirta atminčiai tikrinti, o ne ją paramstyti.