Rimvydas Petrauskas. Universitetas ir valstybės strategija

Vilniaus universitetas yra pakviestas dalyvauti Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2050“ kūrime. Toks kvietimas nėra įprastas Lietuvos viešajame gyvenime. Tai nėra ir labai įprasta praktika šių laikų politinių strategijų formavime. Valdžios ir universitetų santykį Lietuvoje veikiau lemia pragmatiška distancija, o ne natūralus bendradarbiavimas.

Universitetai iš valdžios tikisi didesnio finansavimo, valdžia nori, kad universitetai rengtų rinkai reikalingus specialistus ir kiltų pasauliniuose reitinguose. Universitetai yra nepriklausomi mokslo ir studijų centrai, jie netarnauja valdžiai. Tačiau universitetus sudaro piliečiai, kuriems rūpi valstybės ateitis. Universitetuose sprendžiami klausimai, kurie, jei matysime platesnį horizontą, lemia valstybės ateitį.

Todėl šį kvietimą priimame kaip galimybę įsitraukti į diskusiją apie valstybės raidos scenarijus. Niekas nesitiki iš tokio masto strategijų tikslių direktyvų, bet pagrįsta manyti, kad tokių vizijų rengimas paskatins kritines diskusijas klausimais, į kuriuos atsakymų turime ieškoti dabar ir visada.

Universitetai Europoje gimė ir kaip laisva dėstytojų bei studentų bendruomenė, ir kaip valdžios lūkestis. Frydrichas Barbarosa ir Bolonija, Frydrichas II ir Neapolis bei Salernas, Karolis IV ir Praha, – šios ir daugelis kitų Viduramžių universitetų fundacijų buvo valdovų siekio stiprinti savo galią išraiška. Valdžiai nebeužteko karinės jėgos, jai reikėjo raštų, patarimų ir idėjų.

Už tai monarchai buvo pasirengę atsisakyti kai kurių prerogatyvų ir jas perleisti universitetams.

1379 m., katalikišką Europą sukrėtusios bažnytinės schizmos metu, kuomet Europoje atsirado vienu metu du popiežiai, Prancūzijos karalius Karolis V laišku pamėgino į Avinjone reziduojančio popiežiaus pusę patraukti Reino pfalcgrafą Ruprechtą. Šis atsakė tik po kurio laiko, savo delsimą aiškindamas, kad esąs nemokytas pasaulietis, suprantantis tik gimtąją kalbą ir visai neišmanantis mokslų. Tokiam svarbiam klausimui, tęsė jis, reikia pasitelkti parlamentą, o visų pirma nuomones teologų ir juristų. Šių jam aiškiai stigo, todėl praėjus septyneriems metams Ruprechtas įsteigė pirmąjį vokiečių žemėse Heidelbergo universitetą.

Laikai keičiasi, beraščių vadovų neliko, universitetai per amžius įtvirtino savo autonomiją, bet klausimas apie valstybės ir universiteto santykį, apie visuomenės užsakymą ir lūkestį išlieka, o gal net stiprėja. Kokį vaidmenį universitetas vaidina šiais laikais?

Jei universitetą suprantame kaip instituciją, kuri ugdo šalies socialinį, politinį, kultūrinį elitą, plėtoja aukščiausio lygio tyrimus ir savo akademine kompetencija veikia viešąją nuomonę bei sprendimų priėmimą, tuomet tas vaidmuo yra esminis. Mokslas turi didelį visuomeninį poveikį, o universiteto mokslininkai – viešieji asmenys ir tikrieji nuomonės formuotojai. Universitetas – viešoji įstaiga ne dėl savo formalaus teisinio statuso, o savo prigimtimi. Tad kur, jei ne universitete, reikėtų ieškoti idėjų valstybės raidos programai?

Šiame kontekste svarbu apsibrėžti mokslo santykį su valstybe ir visuomene. Koks mūsų bendras lūkestis? Kokie mūsų bendros sėkmės kriterijai?

Mokslo ir valstybės požiūriu: norime daugiau mokslo viešajame gyvenime. Aiškesnio ir svarbesnio visų mokslo krypčių ekspertų vaidmens sprendimų priėmimo procese, didesnio dėmesio valstybės ir piliečių interesui, ne tik kritikos, bet ir aktyvaus įsitraukimo į problemų sprendimą. Tuo pat metu – ir didesnės valstybės investicijos į mokslą. Mokslinės argumentacijos įvertinimas, visuomenės edukacija, pastanga, kad gyventume labiau išsilavinusioje bendruomenėje, kad potencialus rinkėjas suprastų, ką kalba potencialus jo politinis atstovas – tai turėtų būti vienijančiu tikslu.

Pažangus verslas kuriasi ar ateina tik į tas šalis, kuriose yra aukšto lygio mokslas ir studijos. Ir čia 30 metų perspektyva nėra tokia didelė, nes mokslo krypčių plėtojimui reikia laiko ir tradicijos. Thermo-Fisher neįsivaizduojamas be Lietuvos biochemijos ar biotechnologijos, lietuviškas fintechas – be ekonometrijos ir informatikos pasiekimų, o kūrybinės industrijos, turizmo ir paveldo, galiausiai šalies simbolinės vertės kūrimas neįmanomas be kokybiškos akademinės humanitarikos ir socialinių mokslų.

Gyvybės mokslų plėtra Lietuvoje yra akivaizdus pavyzdys: iš aukšto lygio mokslo atsirado ir toliau randasi pažangus verslas, jau tapęs labai svarbia Lietuvos ekonomikos šaka ir kuriantis šalies įvaizdį. Todėl pirmiausia turime būti tikri dėl to, ko siekiame, kaip matome pažangos galimybes Lietuvoje, kur ir toliau dažnai pasigirsta abejonių dėl investicijų į mokslą ir studijas prasmingumo.

Platesniu mastu dar svarbesnė yra mokslo ir visuomenės jungtis. Dideliu iššūkiu tampa ne tik visuomenės supažindinimas su naujais mokslo atradimais, moksline veikla ar mokslininko darbu apskritai. Tikroji problema yra platesnė. Akivaizdu, kad mokslinis pasaulėvaizdis neranda kelių veikti visuomenę ir tai kelia grėsmę jos tvarumui (melagingos teorijos, sąmokslų teorijų rėmuose, požiūris į mediciną ir kt.). Tai yra net jau nebe mokslo, bet ir valstybės ateities problema. Nepasitikėjimas mokslu gali neigiamai atsiliepti visose krizių situacijose, atimdamas galimybę veikti greitai, tiksliai, racionaliai ir be neprasmingo susipriešinimo.

Kelios mintys Lietuvos pažangos strategijos kūrimo pradžioje.

Kurkime ir plėtokime Lietuvos kaip atviros šalies įvaizdį. Atvirumas idėjoms, iniciatyvoms, žmonėms. Atvirumas gali pozityvia prasme apversti Lietuvos kaip probleminės „pasienio teritorijos“ įvaizdį. Istoriškai pasienis yra ne tik grėsmės vieta, bet ir ekonominis bei kultūrinis šansas. Idėjinės lyderystės vieta Lietuvai, kur Europos kontekstai išverčiami baltarusiams, ukrainiečiams, rusams.

Raskime nišas tolesniame modernizavimo procese – ar toliau lėšas ir lengvatas nukreipsime į tradicines, bet vakar dienos ūkio šakas ar vystysime tai, kur mums šiuo metu sekasi ir gali sektis ateityje. Istorinė patirtis moko, kad kylančias sritis reikia stiprinti ankstyvoje raidos fazėje, nes konkurencija čia yra pati didžiausia.

Išsikelkime naujus tikslus švietime, atliepdami besikeičiantį pasaulį ir pasiruošdami gyventi „netikrumo dvasioje“. Mokykime kelti klausimus, o ne atkartoti paruoštus atsakymus. Priimkime „netikrumą“ ar „nepastovumą“ ne kaip grėsmę, o kaip naujų galimybių atvėrimą.

Stiprinkime pilietiškumą, skatindami permąstyti valstybės pavadinime užfiksuotą „Respublikos“ idėją – tai ne tik demokratiniai valdžios įgyvendinimo mechanizmai bei asmens laisvė, bet ir atsakomybė. Kritinės diskusijos ir sąmoningumo ugdymas bei visuomenės grupių, tinklų įtraukimas į viešas diskusijas.

Reaguokime į pakitusias gyvenimo formas, „įveiklinant“ mobilumo tendenciją ir taip atsakant į demografijos iššūkius – kalbėkime ne apie išvažiavimą, o apie globalų reiškinį – naują žmonių judėjimą ar „kraustymąsi“. Lietuvos didieji miestai jau dabar yra globali vieta – ar esame pasiruošę atvykstančius priimti ir išlaikyti? – štai tikrasis migracijos politikos klausimas. XIV a. didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai čia gali pasitarnauti kaip pavyzdys ir metafora – mobilumo kryptis yra visuomet ten, kur sudaromos sąlygos – kaip tuomet, taip ir dabar – patogumas įsikurti, mokestinės lengvatos, kultūrinė aplinka ir gyvenimo kokybė. Ekologija ar plačiau ekosituacija yra tikrasis Lietuvos šansas amžinose „tautų varžybose“. Kaip tarpukariu tikslas buvo „mūrinė Lietuva“, taip dabar galėtų būti žaliasis kursas, nauji ekostandartai ir progresyvi urbanistika.

Atnaujinkime viešąjį valdymą, atverdami perspektyvas (ne vien finansine, bet visų pirma iniciatyvų prasme) naujai administratorių kartai.

Ir galiausiai galvokime apie Lietuvos vietą Europoje. Pasinaudodami „vėluojančių europiečių“ energija ir entuziazmu, pakvieskime į pribrendusią kritinę europinio projekto diskusiją, remkime ir inicijuokime reformų sinchronizaciją Europos Unijoje ir gal net iš savo istorinės patirties pasiūlykime konstitucinę idėją – vieningas politinis darinys į išorę ir vidinė šalių įvairovė (kultūrų, kalbų, patirčių) – „daugelio valstybių Respublika“.

2050 m. – tolima perspektyva. Iš esmės – viena karta rašo strategiją (ar laišką) kitai. Kodėl vis dėlto tai turime daryti? Kokia gali būti ta žinutė? Ir kodėl universitetas?

Vienas įtakingiausių mūsų laikų filosofų Peteris Sloterdijkas yra pasakęs, kad dabartiniame greitos informacijos ir greitų pokyčių pasaulyje tik didžiausi intelektualai ir utopistai dar gali pamėginti įsivaizduoti penkmečio ar galbūt dešimtmečio pokyčius. Tolimesnė perspektyva sunkiai užgriebiama. Norėdami aprėpti platesnį horizontą, turime skirti laiko ir atsitraukti per tam tikrą analitinio žvilgsnio distanciją. Tai labai sudėtinga nuolat kintančios ir į kitimą reaguoti privalančios politikos erdvėje. Bet vis dar įmanoma apgaulingu lėtumu pasižyminčioje akademijoje. Štai todėl universitetas gali ir turi būti valstybės strategijos kūrimo partneris.

Turime galimybę pažvelgti iš kitos perspektyvos. Ne vien dėl universitete sukaupto žinojimo ir kompetencijų, bet ir dėl to, kad akademikai savo autoritetą kuria ir tvirtina lėtindami laiką ir žvelgdami į procesus iš sąmoningos distancijos. Tik suvieniję jėgas tų, kurie priversti reaguoti greičiausiai ir tų, kurie bando aprėpti pokyčio mastą, galime pabandyti sukurti ateities kelio Lietuvai kontūrus.

Kalba, pasakyta Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2050“ pradžios renginyje, MO muziejus, 2021 10 25