Sunku pasakyti, kad nulėmė Vilniaus išskyrimą iš kitų politinių senosios Lietuvos vietų – veikiausiai ir dinastinės aplinkybės, ir geografinės kraštovaizdžio sąlygos – kalnuotas reljefas, upių santaka. Tiesa, „sostine“ dabartine prasme Vilnių galime pavadinti tik iš dalies. Keliaujančio valdovo ir jo mobilaus dvaro sąlygomis, Vilnius ilgai liko vienu tarp kelių svarbiausių valdovo rezidavimo vietų, visų pirma šalia Trakų ir Gardino.
Tik didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio laikais, taigi XV a. pabaigoje Vilniuje galutinai buvo sutelktos pagrindinės šalies administracinės institucijos (kanceliarija, iždas, monetų kalykla ir kt.) ir valdovas praktiškai valdė iš šio vieno centro. Bet tai kartu buvo ir paskutinis valdovas, kuris viešpatavo vien LDK, vėliau atskiro, tik Vilniuje rezidavusio ir čia valdžios personalą sukoncentravusio monarcho nebuvo. Nors Vilnius išsaugojo simbolinį LDK sostinės vardą, realiomis sostinėmis labiau buvo Krokuva ar Varšuva.
Valdant Gediminui, Vilniuje iškilo ar buvo iš esmės išplėsta mūrinė pilis – viena pirmųjų mūrinių rezidencijų LDK teritorijoje apskritai. Šią pilį administravo valdovo skiriamas seniūnas, kuriuo tapdavo įtakingas Lietuvos didikas – 1365 m. minimas Dirsūnas gali būti laikomas pirmuoju miesto valdytoju. Miestas formavosi suaugant trims bendruomenėms – netoli pilies gyvenančiai lietuvių, ir kiek nutolusiems „vokiečių“ bei „rusėnų“ miestams.
1387 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovui Jogailai suteikus Vilniui Magdeburgo privilegiją, Vilnius tapo ne tik valdovo, bet ir savivaldus miestas.
Todėl šalia pirmojo Vilniaus paminėjimo Gedimino laiške dienos (sausio 25), privilegijos suteikimo diena (kovo 22) gali būti visiškai pagrįstai traktuojama kaip antrasis miesto gimtadienis.
Nuo šiol atsiranda neišvengiama politinė, socialinė, net urbanistinė įtampa tarp valdovo rezidencijos ir savivaldaus miesto bendruomenės. Vienoje miesto erdvėje gyveno atskiros bendruomenės su savo gyvenimo būdu, tikėjimu, teise.
Išorinė miesto siena Vilnių apjuosė vėlai ir daug praktinės reikšmės neturėjo, kur kas ženklesnės buvo bendruomenes ir jų teisinę erdvę (jurisdikcijas) atskiriančios sienos miesto viduje. Bet lygia greta kai kurios bendruomenės integravosi. Antai nuo senų laikų egzistavusi rusėniška Vilniaus miesto dalis įaugo į miesto audinį, stačiatikių bažnyčios stovėjo katalikiškų kaimynystėje, o stačiatikių ir katalikų tikėjimo miestiečius sujungė giminystės ryšiai ir bendros teisės bei privilegijos.
Su Magdeburgo privilegija Vilnių pasiekė brandžiaisiais Viduramžiais atsiradęs europinės miestų savivaldos reiškinys, kuris iš esmės paveikė miesto raidą. Savivalda užtikrino miestiečiams asmens ir turto teises, o miesto bendruomenei – administracinę ir teisminę autonomiją.
Miestai gaudavo specifines pajamas iš svorių ir matų, vaškinių, audeklo karpyklų, prekybos vietų, pirčių ir kitų viešųjų įstaigų įrengimo, kartais valdovas perleisdavo jiems karčemų pajamas. Atskiromis privilegijomis miestai įgydavo teisę rengti savaitinius turgus bei prekymečius.
Centrinė miesto topografijos vieta buvo rotušė, kurioje posėdžiaudavo savivaldos institucijos, sudaromi sandoriai tarp miestiečių, saugomi saikų pavyzdžiai, įrengiama vaškinė. Miesto savivalda galutinai suformavo miestiečių savimonę. Miestiečiai skyrė save nuo kitų socialinių grupių, brangino savo laisvę ir buvo pasirengę ja dalintis su kitais – XVI a. pradžioje Lietuvoje jau buvo žinomas vakarietiškas miestų principas: „miesto oras daro žmogų laisvą“.
Tuo pačiu Vilnius buvo LDK katalikų ir stačiatikių Bažnyčios centras. 1387 m. įsteigta Vilniaus vyskupija buvo ir pirmoji, ir pagrindinė šalies bažnytinė institucija.
Be to, Vilniaus katedra iškart tapo Lietuvos valdovų ir didikų fundacijų ir palaidojimų vieta – savotišku viduramžiško Lietuvos elito nekropoliu. Čia koplyčias ir altorius steigė valdančios dinastijos nariai, didikų giminės – Manvydai, Kęsgailos, Goštautai, Sudimantai.
O kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio cerkvių ir vienuolyno atnaujinimo akcija Vilniuje po 1514 m. Oršos mūšio liudija ir stačiatikių siekį stiprinti savo tikėjimo pozicijas svarbiausioje šalies vietoje. Valdovai ir didikai savo valdžios ir atminimo ženklus norėjo palikti visų pirma čia.
Po 1569 m. Liublino unijos, valdovams vis rečiau reziduojant Vilniuje, centrinį ir rezidencinį Vilniaus miesto statusą visų pirma palaikė Lietuvos didikų giminės, kurios čia viena po kitos statėsi rūmus ir fundavo išskirtines bažnyčias. Bet neužilgo miestas pasipildė nauja institucija.
Nuo 1579 m. Vilnius yra ir Universiteto miestas – per trumpą laiką suklestėjusios jėzuitų Akademijos dėka Vilnius įsitraukė į universitetinius idėjų mainus ir galėjo skleisti savo kultūrinę bei akademinę įtaką tolimesnėse teritorijose. Europos Universitetų žemėlapyje Vilnius ilgam įgijo „labiausiai į rytus nutolusio ir milžinišką erdvę padengusio“ (Alfredas Bumblauskas) Universiteto padėtį.
Vilniaus tapsmo sostine istoriją atspindi XVI a. pradžioje Lietuvos metraščiuose surašyta Vilniaus įkūrimo legenda – „Gedimino sapnas“. Sostinės statusas visuomet buvo Vilniaus galimybė ir dilema. Viena vertus, miesto klestėjimas smarkiai priklausė nuo valdovo rezidavimo – investicijos, statybos, elitų bei svetimšalių pritraukimas ir t.t.
Kita vertus, jau XVI a. viduryje prasidėjęs ir ilgai užsitęsęs rezidencijos ir sostinės statuso laipsniškas praradimas užkonservavo tai, kuo mes šiuo metu labiausiai didžiuojamės ir gėrimės – išskirtinį Vilniaus senamiestį. Juk galima pagrįstai teigti, kad jei Vilnius kaip pilnavertė sostinė būtų egzistavęs visą laiką, jo centrinė dalis būtų pasikeitusi reikšmingai – miestas būtų tankesnis, aukštesnis, tiesesnis.
Net ir provincinio Rusijos imperijos miesto XIX ar XX a. pradžioje laikais, netekus politinio svorio ir (kurį laiką) Universiteto, Vilnius išsaugojo savo urbanistinį veidą. Lenkų valdymo laikais Vilnių garsino gero lygio universitetas, kurio auklėtinis Czesławas Miłoszas vėliau tapo Nobelio premijos laureatu. Tuo tarpu tarpukario Lietuvoje Vilnius buvo nurimti neleidžianti politinė metafora, sovietmečiu – traukos centras, į kurį iš visos šalies žmonės kėlėsi gyventi ir dirbti. Nemaža dalis vilniečių (tarp jų ir aš) esame šio didžiojo kraustymosi vaikai.
Per kone visą savo istoriją Vilnius pirmiausia buvo globalus miestas. Užtenka paskaityti valdovo dvariškių, Vilniaus pirklių ar auksakalių pavardes – prieš akis atvykėlių geografija nuo lenkų ir rusėnų iki saksų, bavarų ar vengrų, nuo tose pačiose gatvėse gyvenančių (kaip parodė vis dar vertimo tebelaukiantis amerikiečio istoriko Davido Fricko veikalas apie XVII a. Vilnių) katalikų, stačiatikių ir protestantų iki žydų ir totorių.
Net pirmas iš šaltinių geriau žinomas Vilniaus miestietis buvo vokietis – įtakingas Jogailos laikų pirklys Hanulas. Ir auganti, gete neišsitenkanti žydų bendruomenė, per kelis šimtmečius žydų ir pasaulio kultūrai davusi visą eilę išskirtinių asmenybių, nuo Gaono iki Romaino Gary. Net ir gerokai pagausėjus žinių apie šią bendruomenę, vis atrandi Vilniuje gimusius ir (tai tenka pridurti) laimingai susiklosčius aplinkybėms išgyvenusius vilniečius – ar tai būtų žymaus britų istoriko Peterio Burke‘o senelis ar sociologas ir novatoriško universiteto Rusijoje kūrėjas Teodoras Šaninas.
Šiandien Vilnius vėl atgauna globalaus miesto veidą – tokia vidutinio dydžio, dar pakankamai apžvelgiama Vidurio Rytų Europos regiono metropolija, kurią urbanistiškai išreiškia naujai besiformuojantys daugiaaukščiai centrai ir dviaukščiai priemiesčiai, o sociologiškai ir demografiškai – įvairėjanti miestiečių visuomenė. Pandemija smogė turizmo sektoriui, nes iki jos tiesiog akyse augo būriai užsieniečių – kaip visuomet gyvenime, su teigiamomis ir neigiamomis šio reiškinio pasekmėmis.
Iš naujausių Vilniaus raidos tendencijų, man simpatiškiausias upės atradimas – pagaliau supratome, kad upę galima ne tik kirsti, bet ir būti šalia jos. Gal kada išdrįsime nesusipratimu „Vilniaus“ pavadintai gatvei grąžinti natūralų – Vilijos ar Neries – taigi gatvės, vedančios link upės, pavadinimą.
Vilnius – tai nuolatinis nepabaigiamas projektas. Tiek realizuotas, tiek, kaip neseniai mums papasakojo Marija Drėmaitė ir Rasa Antanavičiūtė, nerealizuotas. Labai įdomu pasigilinti, koks Vilnius galėjo būti, jei būtų įgyvendinti įvairių laikų ketinimai. Neretai tenka tik džiaugtis, kad kai kurie gigantiški rūmų ar gatvių projektai liko popieriuje. Bet kai kurių ir gaila – nepastatytų baseinų ar (ne to) stadiono, nepabaigto studentų miestelio Saulėtekyje, gal net vieno iš drąsiausių sumanymų – Vilniaus marių.
Kaip seniau, taip ir dabar, Vilniui reikia derinti sostinės reprezentatyvumą ir urbanistinį gyvybingumą. Miestas juk yra buveinė – nesvarbu, kurioje vietoje gyveni (man taip nutikdavo Berlyne), ryte pro atvertą langą norisi išgirsti ne lapų pūtikų, bet paukščių garsus. Kiek daugiau oraus transporto, dviračių takų – ir šiaip dar visai adekvatūs atstumai tarp centro ir pakraščių bus dar paprasčiau įveikiami.
Nereikia vengti užtrunkančių diskusijų su bendruomenėmis ir specialistais, kurios sulėtina procesus, bet leidžia tikėtis kokybiškų ir ilgalaikę vertę turinčių sprendimų. Vilnius vertas geros architektūros ir estetiškų paminklų, čia, kaip ir kitur, galioja bendras principas – geriau mažiau, bet tikrai vertingų, geriau skirti lėšas ir energiją renovacijai nei atstatymams, geriau išsaugota perspektyva nei papildomi kvadratiniai metrai. Geriau švelnus makiažas nei plastinė operacija.
Mažiau mėginkime įamžinti save mieste, o atverkime tai, kas išliko per amžius, bet vis dar paslėpta sienose ar grindinyje. Projektuokime ne tik save mieste, bet ir miesto vaizdinį savyje, prisimindami, kad kuriame Vilnių ne tik sau patiems, bet ir ateičiai.