Rimvydas Valatka. Ateities ministerija su kancleriu Stončaičiu ir sočiais prokurorais

Jau ir po Kalėdų. Baigiasi metai, prasidėję tautinio kostiumo karštlige ir Karbauskio-Skvernelio jungtinės komandos kt. entuziazmais bei firminiu jos sirgalių spiegimu „baikit patičias, leiskit dyrbt“. Jiems leido. Jie ir pridirbo, ir prisidirbo. Iki ausų. Tik, kaip pas mus būna, ne visi dar nori tai matyti.

Tiems iki pilnos laimės kelnėse trūksta dar bent pustrečių metų. Iš įpročio jie rodo pirštu į Kubilių. Į Butkevičių – šiukštu.

Kaip ne kaip, sąjungininkas. O sąjungininkas, ar tai būtų Skardžius, ar Bastys, ką jau kalbėti apie lendantį ten, kur ir valstiečiams nesueina, Gražulį ar plačių pažiūrų Zbyškų Jedinskį, net doriausiems valstiečiams – arčiau Naisių žemės.

Tiems, kurie vis dar nenori nieko matyti, karbauskininkai duos jų svajonių komisiją. Tirs krizės priežastis. Kubilių ištirs. Pagaliau. Koks jis buvo premjeras baisus, o valstiečiai doro būdo. Turbūt taiko į ekonomikos Nobelį. Ne juokas – ištirti pasaulinės finansų krizės priežastis.

Į metų pabaigą valstiečiams akivaizdžiai ėmė stigti kvapo. Taigis kaipgis, kiek gali kaip kokia Naisių ragana joti ant tuščio šnapso butelio?

Taip jodamas net blaivininkas per metus nugaruoja. Nugaravę kuriam laikui susitelkė į nusidėvinčias kaip bato aulas didžiūnų žemes, neteisingai puolamą nešvarią rusišką salietrą, Seimo pinigų plovimą per neaišku kam priklausančius du portaliukus ir LRT užgrobimą.

Neskaidrioje kovoje už LRT skaidrumą Karbauskiui nestinga netikėtų sąjungininkų. Kas iš keršto, kas iš įprasto lietuviško noro prisitrinti prie valdžios, o kas iš priklausomybės nuo ekshibicionistinio demonstravimosi visur, kur tik atsiranda scena, jie pila vandenį ant rusiškos salietros malūno.

Itin graudžiai šioje kompanijoje atrodo buvęs LRT generalinis direktorius Petrauskis. Ne tik todėl, kad dešimtus metus niekaip nesusitaiko su pralaimėjimu LRT generalinio direktoriaus rinkimuose, nors tai jau savaime graudu. Pats Petrauskis analogiškose situacijose, kai valdžia bandydavo daryti spaudimą LRT, elgdavosi lygiai taip pat, kaip dabartiniai vadovai, ir kaip elgtųsi bet kurios šalies bet kurio visuomeninio transliuotojo atstovai. Trumpa atmintis, labai trumpa.
Su tokiais šūkaliotojais apie skaidrumą gal pavyks perimti į lipnias nuo nešvarios rusiškos salietros rankeles bent vieną didelę žiniasklaidos priemonę?

Nepavyks. O jei netyčia ir pavyktų, tai šitai Karbauskio-Skvernelio valdžiai vis tiek padėtų kaip numirėliui kompresas.

Jei valdžios sėkmė demokratijoje priklausytų tik nuo jos rankose atsidūrusių didelių žiniasklaidos priemonių, tai V. Landsbergis su saviškiais ir šiandien be pertraukos vis dar valdytų Lietuvą. Nes 1992 m. jis turėjo ir vienintelę televiziją, ir iš mokesčių mokėtojų pinigų finansuojamą didelį dienraštį. Bet vis tiek viską prakišo.

Propaganda, brukama vietoj žurnalistikos, laisvoje šalyje sukelia daugiau juoko ir pašaipų, nei duoda naudos propagandas stūmėjui. Taigi lieka tik kerštas. Bet ant keršto ylos irgi toli nenujosi.

Kol Karbauskio valstiečiai nuo įtampos gaudė kvapą, iniciatyvą perėmė Jungtinės valdžios komandos policininkų kuopa. Sotūs prokurorai ir pamaloninti STT agentai – šių šv. Kalėdų simbolis. Kaip ir paniekinti universitetų profesoriai, gydytojai, rezidentai ir slaugytojos.

Valdžios priešų gaudymo operacijos – geriau už sąnarių keitimo ar širdies operacijas, įsivaizduoja premjeras, svajojantis savo svajones perkelti į Prezidentūrą. Gydytojai ir profesoriai šioje kovoje nepadės, o prokurorai ir STT agentai net labai gali.

Prasidedant 2017-iesiems Skvernelis ir Karbauskis ant prokurorų ir STT nestatė. Deklamavo apie profesionalų valdžią. Baigiantis metams giesmės profesionalams įstrigo gerklėj. „Profesionalai“ susimovė taip, kad net jų gerbėjai jau šaiposi. Geras Kukuraitis žmogus, labai geras, bet ministras iš jo – nulis, metams baigiantis sako tie, kurie metų pradžioje dar žavėjosi tokiais „profesionalais“.

Metų pradžioje Skvernelis gyrėsi JAV mokslus baigusia M. Dargužaite, kurią paskyrė Vyriausybės kanclere ir reformų architekte. Lapkritį Dargužaitė tyliai paliko Skvernelio valdas. Prieš pat Kūčias – kad triukšmo būtų mažiau – kancleriu tapo policijos-milicijos mamūtas A. Stončaitis.

Lietuvai reikia iš verslo atėjusių verslių ministrų ir dvidešimtmečių jų patarėjų, galbūt reikėtų įkurti Ateities ministeriją. Kalbėjo finansininkas A. Abromavičius tuo metu, kai Vyriausybės kancleriu buvo paskirtas SSRS VRM Minsko aukštąją mokyklą baigęs policijos aksakalas.

Rimvydas Valatka

Magiškas ratas apsisuko. Kaip ir buvo galima tikėtis. Ką sako tokie amerikoniški kalneliai – Stončaitis po Dargužaitės – apie premjerą? Tai, kad nesugeba laikytis tvarkos. Nemoka koncentruotis net į menką, tačiau bent kiek tolimesnį valstybės tikslą.

Lietuvai reikia iš verslo atėjusių verslių ministrų ir dvidešimtmečių jų patarėjų, galbūt reikėtų įkurti Ateities ministeriją. Kalbėjo finansininkas A. Abromavičius tuo metu, kai vietoj Dargužaitės Vyriausybės kancleriu buvo paskirtas SSRS VRM Minsko aukštąją mokyklą baigęs policininkas.

Todėl, kad tai jiems, jauniems žmonėms reikės gyventi šitoj žemėj. Iš jos išgyventi ir ją išlaikyti, o ne stončaičiams, kad ir kokie jie ten geri mentai buvo. Ne prokurorams ir ne STT agentams, kad ir koks jų darbas būtų svarbus ir garbingas, kurti ir sukurti klestinčią Lietuvą, galinčią atlaikyti atviro didelio globalaus kaimo spaudimo iššūkius.

Metų pradžioje Skvernelio išaukštintas profesionalizmas baigiantis metams žiro šukėmis, o šukės čia pat virto dulkėmis.

Vyriausybės atsakas spontaniškai susikūrusiam, tikrus medicinos profesionalus suvienijusiam Medikų sąjūdžiui buvo sutarties pasirašymas su nieko nei sveikatos apsaugos, nei medikų labui iki tol nenuveikusia Gydytojų sąjunga ir pseudoprofsąjungomis.

Regis, net ir arkliui ar miestelio nuovados policininkui turėtų būti aišku: jei tu už profesionalus, pamiršk tą Labanauską ir maurais apėjusią jo Gydytojų sąjungą. Derėkis su Medikų sąjūdžiu, ieškok sutarimo, o gal ir tikro profesionalo į ministrus tarp šių neabejingų krašto likimui žmonių. Vietoj turimo apsišaukėlio. Kuris ne tik valstybei, pats sau – problema.

Premjeras ignoravo Medikų sąjūdį. Įsivaizdavo esąs kietas. O gydytojai ir proto nepraradusi visuomenės dalis matė paiką pasipūtėlį, kuris pagailėjo jauniems rezidentams kažkokių 3 mln. eurų, kuriuos su kaupu numetė ne gydmui, o gaudymui.

Tas pakartotinis Seimo balsavimas dėl rezidentų algų – Skvernelio profesionalų Vyriausybės dulkės. Pinigai, kurie bus skirti ne medikams, o Sveikos gyvensenos komisijai su Kepeniu priešaky – jau net ne profesionalų Vyriausybės dulkės. Demokratinės valdžios.

Kokia gali būti Ateities ministerija su Stončaičiu ir Kepeniu priešaky, sočiais prokurorais, brangiais kainuojančiomis ir vis gausiau perkamomis slaptomis policijos mašinomis ir paniekintais, galo su galu nesuduriančiais gydytojais rezidentais?

Iš dulkės kilę į dulkes per metus pavirto. Bet mes neišdidūs. Nereiklūs. Leisim dulkėms kamuoliais kilti virš Lietuvos, graužti mūsų akis dar trejus metus.

O Kalėdų nakties stebuklas? Palaiminti tie, kurie tiki. Dvigubai palaiminti tie, kurie tiki nešvarios rusiškos salietros principu-pinigu paremta skaidria valdžia.