Nėra 63 MW galios elektros. Ir nebus. Energetikos ministras pažadėjo, bet pamiršo. „Litgrid“ pasiuntė inevstuotoją kaip rusų laivą. Yra svarbesnių reikalų. ESO neįdomu. „Via Lietuva“ uždraudė tiesti kabelius kelio apsaugos zonoje ir pasiūlė „Teltonikai“ pačiai tartis su žemės savininkais. O dar aplinkosauga galanda peilius, ji irgi parodys, kur vėžiai žiemoja.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė apie tai sužinojo iš feisbuko. Kaip ir premjerė. Viena dūsavo, kad čia gal nevisai jos parapija, kita, kad projektui buvo paskirti žmonės ne tik ministerijose.
Abi kaltino biurokratiją. Valstybiniai energetikai atsikalbinėjo. Ekonomikos ir inovacijų ministerija kaltino „Teltoniką“. Nepateikusi prašymo. Meluoja, reagavo „Teltonikos“ savininkas Paukštys. Energetikos ministras tylėjo kaip tyli žuvys. Gal prasmuks, gi nedaug liko.
Premjerė žadėjo, kad šiandien pat jos prašymu bus baigti ginčiai tarp kelių ir kabelių. Kažkur skubiai siuntė susisiekimo ministrą.
Taip atrodė šalies rytas po investicijų skatinimo ir verslo sąlygų gerinimo politikos fiasko. Modernios valstybės mušasi ne dėl naujų žemių, o tik dėl investuojamų pinigų. Kaip tas rytas atrodytų nešališkam stebėtojui? Jei žemaitiškai, tai prisiminė numirėlis persti.
Taip atrodė šalies rytas po investicijų skatinimo ir verslo sąlygų gerinimo politikos fiasko. Modernios valstybės mušasi ne dėl naujų žemių, o tik dėl investuojamų pinigų. Kaip tas rytas atrodytų nešališkam stebėtojui? Jei žemaitiškai, tai prisiminė numirėlis persti.
Esi premjeras, ministras, ministerijos departamento viršininkas, valstybinės bendrovės vadovas, Seimo Ekonomikos ar Biudžeto bei finansų komitetos pirmininkas. Turi verslininką, kuris nepaisydamas galimo karo, investuoja 3,5 mlrd. eurų.
Ne į krabų lazdelių ar žvakių fabrikėlį, kur žmoneliai dirbs už MMA. Į lustų gamyklą. Kuri, be didelių algų, dar leis uždirbti tūkstančiams žmonių ir verslų aplink, pradedant statybininkais ir baigiant kosmetologėmis.
Ką darai? Tu prašai, kad „Teltonika“ savo ofise tau skirtų kambarį. Kas rytą kvieti kavos Paukštį ir jo direktorius. O vakarais – arbatos ar vyno. Ne Paukštys prašinėja. Jūs teiraujatės to paties – ar viską padarėm, ką vakar sutarėm? Gal vėl koks valstybinis butelio kaklelis išniro? Kelininkai? Ok, ryt pakeisim šitą antivalstybinį žmogų. Ir t.t.
Bet tu tik kažką paskiri, ir arklys pats kelią žino. Tau pavaldūs biurokratai užbanina didžiausią hightech gamyklą. Tu apie tai sužinai iš feisbuko. Nustembi. Maždaug taip pat, kaip nustebo TV laidų vedėjai, politikos apžvalgininkai ir garsiausias šalies režisierius O.Koršunovas. Tu stebiesi ir tik po to darai tai, ką reikėjo padaryti prieš pusmetį. Ir čia OK?
„Teltonikos“ istorija ir apie tai, kaip tuščiai praėjo lūkesčių sukėlusi 2020-2024 m. Seimo kadencija. Tai, kad kita kadencija bus dar niūresnė, rodo naujųjų Seimo narių CV peržiūra – dauguma atėjo iš biurokratijos arba tarpo firmelėse, bambagysle suaugusiose su biurokratija.
Su kiekviena kadencija biurokratija įgyja daugiau galių. Kiekvienas Seimas priima krūva naujų draudimų. Vertybės uždrausti, neleisti, apriboti išstūmė neva tai tradicines vertybes, dėl kurių viduriuoja trys ketvirtadaliai politikų, įskaitant dalį konservatorių ir liberalų.
Ministrai, saugumo, STT, FNTT ir pasienio vadai – vis labiau infantilūs ir tingūs, kad bent pabandytų genėti draudimų gyvatyną.
„Teltonikos“ savininkas nesusprogdino atominės bombos. Triukšmas kilo tik dėl to, kad į biurokratijos ledlaužį trenkėsi „Titanic“. Mažesni laivai į tą ledkalnį trenkiasi ir skęsta tyliai.
„Teltonikos“ savininkas nesusprogdino atominės bombos. Triukšmas kilo tik dėl to, kad į biurokratijos ledlaužį trenkėsi „Titanic“. Mažesni laivai į tą ledkalnį trenkiasi ir skęsta tyliai.
Gauti leidimą statyti mažą karvidę vidury laukų užtrunka dvejus metus. Sako ūkininkas, dar neseniai buvęs šios Vyriausybės patarėjas. Kitas leidimų investuoti laukia 18 metų.
Advokatūra tris mėnesius laukė, kol patalpų pardavėjas gaus valstybinės žemės valdytojo sutikimą parduoti namą. Po to devynis mėnesius, kol leis pasirašyti naują valstybinės žemės nuomos sutartį. Kitas būtų laukęs dar ilgiau, bet čia advokatų elitas – paėmė profesionalumu. Dabar laukia Nacionalinės žemės tarnybos (ne)sutikimo su savivaldybės sandoriu. Po to dar reikės gauti statybos leidimą.
Laikas – tai pinigai. Kiek tūkstančių valandų taip kasdien praranda Lietuva? Kiek negautų milijardų, nevirstančių didesnėmis algomis ir pensijomis? Tempti gumą vardan tos Lietuvos?
Prieš ketvirtį amžiaus premjeras Kubilius sugalvojo biurokratijos Saulėlydžio ir verslo Saulėtekio komisijas. Tai buvo vizionieriška. Vienas biurokratijos langelis. Jei per mėnesį Šraškino kontora neišduoda leidimo, leidimas laikomas gautu.
Galėjo būti proveržis. Nužudytas negimęs. Ši Vyriausybė neprisiminė Saulėlydžio ir Saulėtekio. Net ir Kubilius per antrąjį atėjimą suprato, kad tai utopija. Dabinosi kunigauti, o išėjo ubagauti.
Bet gal tikrai „Teltonikai“ užtrauktas rankinis stabdis – kerštas už Paukščio 18 tūkst. eurų Nausėdos rinkimų kampanijai? Taip sako Paukštys. Norėdamas gali atrėžti, kad čia verslininko kerštas už kerštą jam. Argumentas – toks sutapimas, kad pranešta tada, kai ši Vyriausybė jau nebenubaus, o naujajai bus naudinga pasirodyti iš gerosios pusės. Gal išties?
Eik ir patikrink, kad nori. Prieš Paukščio žodį gali pateikti tik konservatorių žodį. Po to bus Nausėdos žodis, ir taip be galo. Kuriuo žodžiu bus tikima? Būsimasis laikas jau nelabai.
Faktas – statyba sustabdyta. Rinkoms pasiųsta labai bloga žinia apie Lietuvą. Neįvykusi politika nesibaigia blogu sprendimu. Muša ir muš dar ilgai pačius blogos politikos vystytojus. Jau gulinti konservatorių ir liberalų Vyriausybė papildomai spardoma ir svetimų, ir savų. Kaulų lūžiai ir gautos mėlynės dar ilgai trukdys atgauti politinį darbingumą. Gresia ilgesnis ligonlapis.
Norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada. Kiti atėjo sąmoningai skelbdami, kad žvakių fabrikėlių ir krabo lazdelių Lietuva yra geriau nei lustų Lietuva.
„Teltonikos“ stabdymas kelia ir daugiau klausimų. O kas, jeigu karas? Biurokratija iki antros paskutinės vasaros keps draudimus, atsirašinės, rūpinsis pingvinų teisėmis. Kam rūpi, ar kareiviai, savanoriai ir šauliai turi maisto, šaudmenų, dronų, rąstų ir cemento?
O, jei biurokratija taip pat kietai stotų ant kelio tiems, kurie užstatė gražiausias paežeres ir nacparkus. Šimtai neteisėtų statybų ir tvorų, pastatytų be delsimo ir vilkinimo. Tikras saulėtekis.
Net jei Paluckas su Žemaitaičiu iš maskoliškų pacifistų it pasakoj pavirstų Rusijos reicho priešais, biurokratija su per visus seimus ir vyriausybes prasuktais (ne)leidimais bei poįstatyminiais aktais šalies gynybą paralyžiuotų greičiau už priešo specnazą.
Biurokratijos saulėlydis neįvyko. Saulėtekis be saulėlydžio neįmanomas. Čia dieną naktį šviečia poliarinė biurokratijos saulė, žemę paverčianti dykra, kurioje auga tik skurdi tundros augmenija, permušama tarpstančiais valdininkų tepėjų ir pateptųjų juodalksniais.
Biurokratijos saulėlydis neįvyko. Saulėtekis be saulėlydžio neįmanomas. Čia dieną naktį šviečia poliarinė biurokratijos saulė, žemę paverčianti dykra, kurioje auga tik skurdi tundros augmenija, permušama tarpstančiais valdininkų tepėjų ir pateptųjų juodalksniais.
Vis dėlto nurašyti visą brudą biurokratijai būtų veidmainiška. Biurokratas yra tik prisitaikęs išgyventi žinduolis. Jaučia viešąjį interesą. Kurį formuluoja pavydo nestokojanti visuomenės dauguma. Jo bijo politikai. Darai bloga verslui – darai gera politinei karjerai. Tai ir biurokrato nugaros smegenyse įrašyta: padėsi verslui galva – kojas ištiesi. Na, nebent verslas atseikės eurų.
Toks viešasis interesas – valstybės tragedija. Erozija. Už šleivą viešąjį interesą valstybė moka milijardines reparacijas. Gal taip sutapo, bet simboliška, kad pranešdamas apie 3,5 mlrd. eurų investicijų stabdymą Paukštys atsiprašė ne visų lietuvių, o tik visų „Teltonikos“ darbuotojų.
„Gal pavyks kitur“, užbaigė. Skamba kaip nuosprendis. Kaip reparacijų suma po karo. Viena jau permanentėmis tapusių reparacijų pasekmė – vis bjauresni zimagorai Seimo daugumoje, nebespjaunantys jau ir į žmogžudžių palikimo garbinimą. Tik kam tai dar rūpi?