Jei nebus dialogo, bus šakės ir šitai valdžiai, ir šitai valstybei, paskui juos isterikuoja ir adekvatūs, protingi žmonės.
Leiskit paklausti, o su kuo dialoguoti? Kokio dialogo jums reikia?
Tokio „dialogo“, kaip VDU „Rasos“ gimnazijoje, kur teisiamas dėl mokesčių nemokėjimo stambiu mastu maršistas Celofanas sako programinę kalbą abiturientams? Dialogo, po kurio moralinis reliatyvizmas apsemia gimnaziją taip, kad nė vienas abiturientas ir net nė vienas mokytojas neatsistoja ir neišeina protestuodamas prieš absoliutų gėrio ir blogio ribų išplovimą?
Visi turi teisę į nuomonę, ania?
Ar apskritai įmanomas dialogas su teroristu Lukašenka? Na, gerai, su juo ne, bet su jam ir Putinui naudingais idiotais Lietuvoje – tai jau taip?
Vienintelis šitų dialoguotojų tikslas – priversti Lietuvą klauptis ant kelių prieš teroristą, išsižadėti Sąjūdžio ir Atgimimo idealų. Miela malonu: ponai, kurie nori valstybei žūtbūt primesti dialogą su teroristu, siūlo išsižadėti vertybėmis grįstos užsienio politikos, kažkodėl tai nuolat visiems po nosimi kaišioja krikščioniškas vertybes ir kaltina oponentus jų išdavyste.
Ką gi, turbūt nuodėmklausiai bus atleidę juos nuo Dievo žodžio: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. Lietuvos Respublikos nuo to niekas neatleido – arba, arba.
Vienintelis atvejis, kai valstybė gali derėtis su teroristu, yra pavojus įkaitų gyvybei. Tai ne tas atvejis. Visais kitais atvejais įsivelti į dialogą su teroristu ir jam tarnaujančiais naudingais idiotais reiškia išplauti ribas tarp gėrio ir blogio, tiesos ir melo. To ir siekia teroristas už sienos, kurio gera valia ragina tikėti prijaukinti vietiniai paukšteliai.
Koks gali būti dialogas su šunimis, kurie įsikibo tau į kojas, rankas ir taikosi perkąsti gerklę? Čia gintis reikia, o ne burną aušinti. Bet gal su savais žmonėmis, tegu ir talkinančiais Lukašenkai, dialogas būtinas?
Madinga ir politkorektiška atsakyti „taip“. Bet ar taip neapgaudinėjame savęs?
Jei norime matyti abi svarstyklių puses, sakydami „taip“ privalome ištarti ir kitą klausimą: koks tokiu metu, kai tau taikosi perkąsti gerklę, gali būti dialogas su šalia urzgiančiais, padangas deginančiais, lazdomis ginkluotais protestuotojais? Tais, kurie neslepia, kad Putiną ir Lukašenką jie myli, o Lietuvos piliečių daugumos demokratiniu būdu išrinktos valdžios nekenčia visa esybe.
Bjaurus, nepopuliarus ir politiškai nekorektiškas klausimas, bet vis dėlto?
Dialogas įmanomas ir būtinas tada, kai abi pusės bent dėl kokio mažmožio sutaria. Su tuo, kuris į tave tik ultimatumais, dialogas vargiai įmanomas. Pabandykit padialoguoti apie skiepų naudą su ta kvaiša popdainininke, kuri paskelbė išsižadėsianti net artimiausių giminaičių, jei tik jie pasiskiepys nuo koronaviruso.
Prezidentas pabandė dialoguoti Dieveniškėse. Koks rezultatas? Nepalabinęs šįkart nė vienos močiutės ir net nepasišnekėjęs su kokių 9-10 m. berniuku spruko pabrukęs uodegą į šarvuotą automobilį. Prieš tai paleidęs dar vieną nesąmonę – mums sektiną palyginimą su XVI a. Vilniaus siena. Kaip žinoma, vilniečiai ją statė beveik du dešimtmečius.
Dialogas su tais, kurie reikalauja dialogo su Lukašenka, neturi būti nė svarstomas. Vyriausybė privalo tokio dialogo reikalaujančius veikėjus įvardyti kaip kenkiančius valstybės laisvei ir demokratinei tvarkai.
Prezidentas ir Vyriausybė turėtų kasdien priminti, kad valstybė su teroristais nesidera. Antra, privalo nuolat pabrėžti, kad valstybė netoleruos tų, kurie sąmoningai ar nesąmoningai talkina teroristui Lukašenkai, kolaboruoja su juo, trukdydami valstybinės sienos ir nelegalų apsaugai.
Laikas pripažinti, kad tokių turime ir nebijoti jų įvardyti.
Ar tai reiškia, kad dialogas atmetamas? Priešingai, tai reiškia, kad Prezidentas, Seimo dauguma ir visi Lietuvai dirbantys Seimo nariai bei Vyriausybė privalo dieną naktį aiškinti žmonėms susidariusią padėtį. Ypač tiems, kurie yra suklaidinti veikėjų, arba atvirai dirbančių priešui, arba norinčių pasinaudoti nelegalų sukelta sumaištimi anksčiau numatyto laiko perimant valdžią.
Kalbėtis reikia su tais, kurie klausosi ir kurie abejoja. Kaip būdavo daroma 1990-1991 metais. Tai – ministrų, Seimo narių pareiga, bet vien jų pastangų per maža. O kur Vyriausybės ir Seimo daugumos sudaryta mobili viešųjų ryšių grupė, įtraukiant į aiškinimo darbą miestuose ir miesteliuose rašytojus, aktorius, dainininkus, sporto žvaigždes ir kitus gerbiamus žmones?
To reikėjo ne vakar – jau užvakar. Premjerės ir vidaus reikalų ministrės (kuri pati dažniausiai sunkiai slepia išgąstį) kelių sekundžių į kameras neužtenka. Rusijos ir Baltarusijos bei vietos naudingų idiotų propagandai paliekamas žalias koridorius.
Tarkim, kiek net Lietuvai lojalių piliečių žino, į kokią Prokrusto lovą Vyriausybę yra įspraudusi daug sykių „tobulinta“ Ženevos pabėgėlių konvencija po 2012 m. Europos Žmogaus Teisių Teismo verdikto prieš Italiją? Vienas, du procentai, o gal ir dar mažiau.
Tai pasakokit. Aiškinkit. Daug, visur, ilgai ir geriau nenuobodžiai. Kad priešiška propaganda ir neatsakingi radikalai neprimestų valstybei savo „dialogo“ su melagingu naratyvu, jog galima pabėgėlių kažkaip tai neįleisti, tik šita valdžia to nenorinti daryti.
Paraleliai reikia rimto kalbėjimo su Europos Komisija, ES šalimis narėmis. Ieškoti sąjungininkų grąžinti europietišką pabėgėlių konvenciją jei ne prie pokarinių ištakų, tai bent į 2006-uosius.
Migracijos srautai ateityje augs geometrine progresija. Nepriklausomai nuo plačios europinės širdies, kuri visų norinčių juk vis tiek nepriglaus. Nepriklausomai nuo to, kiek ilgai dar valdys paskutiniai du Europos teroristai Putinas ir Lukašenka.
Kai pitbulis taikosi perkąsti gerklę, reikia veiksmo, o ne dialoguoti pilstant iš tuščio į kiaurą su tais, kurių tikslas – toks pat, kaip ir to pitbulio.