Gal kam įdomesnė pasirodė netradicinė sueitis tarp dar sykį Rubikoną peržengti bandančio eksliberalo ir buvusio generalinio prokuroro, sakiusio, kad visi nusipelnėme gyventi geriau, bei buvusio Pakso valdinio ir Karbauskio sąjungininko, bandant užmegzti konservatyvaus liberalizmo vaisių?
Vienas už visus, visi už Lietuvą! Burkuoja vyrai kaip Gražulis gėjų eitynėse, trūksta tik žodžio „vyrai“.
Tik ar nebus kiek perlenkę? Sako, kad jiems tiks ir tautininkai, ir krikščionys, ir rubikonai, ir individualios veiklos smulkmė. Per ryškiai jauninasi vyrai, kad ta dirbtine jaunyste tauta patikėtų. Tai kaži, ar padės jiems ta graudulinė grabnyčių žvakė nuo rinkimų perkūnijų.
Jauninosi ir visų rajonų, o ypač Kauno jaunikis. Prieš pat grabnyčias, kurią pagonys vadina Perkūno, o žemaičiai, kaip yra užrašęs Žemaitės mokytojas P.Višinskis, Sukos diena, valstiečių Pirminykas pystelėjo taip, kad net jo lizinginis tarnas Ministro Pirmininko kėdėje atsilošė.
Karbauskis 100 procentų absoliučiai paliko Seimo valstiečių frakcijos pirmininko ir Kultūros komiteto Pirminyko postus.
Taip ir nenupirkęs nei Seimui fortepijono, nei kiekvienam mūsų vaikui čempių su žiponu, eiliniu patapęs Pirminykas kaip XIX a. rusų narodnikas išeina į liaudį. Tik ne batų taisyti ir naginių raukti.
Kabindamas ant ausų tą pačią stebuklinę Pijaus pasakaitę apie Naisių vasarą bandys su liaudimi kryžmintis kvadratiniu lizdiniu būdu antrai kadencijai.
Taip vieną ir tą pačią dieną britai liko be Briuselio, ES – be D. Britanijos, o vargšė Lietuvos kultūra – ir be britų pinigų, ir be savo gerojo agronomo. Ką galėjo bičas, tą padarė, o dabar nebetrukdykit – dauginimosi instinktas šaukia.
Visa kita Lietuvoje buvo po senovei.
Karbauskis sudarinėjo tremiamųjų sąrašus, į kuriuos įtraukė visus, dirbusius su jo paties partijos paskirtu ministru, ir pridavinėjo juos lietuviškai NKVD. Jo „Agrokoncernas“ po senovei nemokėjo antidempingo muitų. Bylinėjosi su valstybe.
Pašto, kuris iki 100 proc. absoliučiai gerai dirbančio susisiekimo ministro, jau buvo pradėjęs dirbti pelningai, prigėrė Narkevičiaus pėdoje ir avinuku pavirto. Jo valdybą užbanino prokuratūra, nes 100 proc. absoliučiai gerai dirbantis susisiekimo ministras ją paskyrė pažeisdamas įstatymus.
Vidaus reikalų ministrė ramino lietuvius dėl koronaviruso pandemijos, sakydama, kad Lietuva vienintelė pasaulyje yra pasiruošusi ją atremti, tai daug kam pirmąkart kilo įtarimas, kad mums, kaip ir trims seniems a la muškietininkams, nebepadės ir graudulinė žvakė.
Net jei vasario 5-ąją apneši ją triskart aplink stalą, po to visiems namiškiams kryžmai padeginsi plaukus ties kakta, pakaušiu ir paausiuose, su koronavirusu gali išeiti kaip su Alytaus gaisru.
Kad epidemijas ir pandemijas atremtume dar stipriau, Veryga uždraudė daktarams kalbėti apie gripą ir jo pavojus. Kepenis mosavo pagaliu prieš skiepus, o Vyriausybė tam iš esmės pritarė.
Premjeras melavo toliau. Kaip buvo įpratęs ilgus metus dirbdamas tėvynės labui. Bandė nugvelbti policijos priesaikos šūkį „Tėvynės labui“. Gavo per nosį. Tada melavo, kad toks ir buvęs jo tikslas. Gauti per nosį.
Pavargęs į kadencijos galą, susiraukšlėjęs tas premjero melas. Ir kažkur jau labai girdėtas. Taip melavo Karbauskis dėl Gretos automobilio ir „Agrokoncerno“ lizingo visiems. Kasdien keisdamas melo kryptį.
Prieš trejus metus su uodega, kai nejaukiai net saviškiams melavo Karbauskis ir jo pavaduotoja viskam, vištiškai gynybai prikėlusi net kadaise žuvusį brolį, Prancūzijos svetimšalių legiono karį, Skvernelis nuo tokio melo dar gebėdavo atsiriboti. Naivuoliai kėlė nykštį, sakydami, kad štai, pamatysit, Skvernelis tuoj nutrauks ryšius su Karbauskiu.
Vis dėlto yra geležinė logika, kodėl Karbauskis ir Skvernelis susitiko ir sulipo. Toks tokį pažino ir alaus pavadino, tik negėrė net kavos. Abu valstiečių melagiai, nors labai skirtingai kilo visuomenės laiptais, drėbti iš to paties molio.
Abiem atrodo, kad tik jie vieni kieti, o visi kiti – pirštu daryti. Molis, kurį gali minkyti, kaip nori. Kaip nori gali karpyti žmones, ir, jei tik gerai čirkštelėsi per gerklę, nieko tau už tai nebus.
Kad apkvailintų rinkėjus, žadėjo tai, kas ant seilės užėjo ir ką pakišo po ranka avantiūristai ir apie bet kurią naują valdžią kaip katinai apie lašinius šmirinėjantys prisiplakėliai ar svaičiotojai.
Abu melagiai, pasiskelbę dar ir Žodžių Žmogais, darniai prižadėjo tiek, kiek penkios valdžios nebūtų panešusios. Bet juk ir neplanavo nieko, išskyrus, keletą idiotiškų draudimų, vykdyti.
Melagiai ilgalaikės strategijos neturi. Melagiai stiprūs taktika.
Svarbu kuo greičiau išsirauti į priekį ir kad juos šlovintų iškart. O kas po to? Po to lieka paskutinis planas – įsitikinimas (nevisai tuščias), kad konkurentai yra tokie pat melagiai, kaip ir jie, o jei ir nėra, tai gal pavyks juos tokiais apšaukti. Tada, žiūrėk, atsiranda antras šansas Žodžių Žmogams.
Valstybinės vaistinės ir bankas. Universitetų sujungimas į penkis. Visos kultūros suklestėjimas. Profesionalų valdžia. Dujinė elektrinė baltarusiams vietoj atominės Astrave. Vaučeriai vargšams. Dešimt užsienio prekybos centrų sistemų kaip atsvara esamiems. Vienais metais mokesčių reforma „melejonas melejardui“, kitąmet – mokesčių reformos reforma pakeliui į „gerovės valstybės“ iliuzijas.
Rezultatas? Toks pat, kaip premjero prezidentinė estakada Rusnėje. Pusiau skusta, pusiau lupta styro. Gerai, kad potvynio šįmet nebus. O jei bus, tai pasakys, kad konservatoriai dėl visko kalti.
Menkiausia kritika abiem – asmeninis įžeidimas. Kurį būtina nuplauti su visa valstybės galia.
Kvailiai valdo? Valstiečių melagiai nėra kvaili. Tik labai riboti. Ypač riboti politikoje. Jei būtų likę ten, kur gyvenimas juos ir taip buvo aukštai užkėlęs, niekam tas ribotumas nedraskytų akių. Bet jie užlipo taip aukštai ir atsistojo prieš tokius teleskopus, kad dabar jų ribotumas – kaip ant delno. Jis neleido tapti tikrais valstybininkais.
Iš pono padaryt ubagą lengva, iš ubago poną – beveik neįmanoma. Todėl jau ketvirtus metus žiūrim tai, ką jie turi arčiausiai – pyktį ir pagiežą, skirtą tiems, kurie ne su jais. O valstybė toliau juda taip, kaip pijoko vežimas, – arklys pats kelią žino.
Kaip suktis rinkėjui, kad tiek su jais, tiek su kitais per 2020-ųjų morčių pradėta valdžia neišsimestų, ar – viltis juk miršta paskutinė – geresnė už buvusiąją išeitų?
Senovėje suvalkiečiai grauduline žvake net aitvarą, visokią naudą jų klėtin nešantį, mokėdavę prisivilioti. Tada nekrikščioniškai tikėta, kad aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė, ir lieka tik lininę skepetą užmesti.
O jei mes vis dėlto esam šiokie tokie krikščionys? Apie melagių grabnyčias teks skaityti iš naujo.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.