Bet tai turėtų būti menka paguoda tikriems lietuviams patriotams. Kovojusiems Kauno teisėjos N. pulkuose su pedofilų ordomis. Žinantiems, ko nori Mergaitė. Ir kad kitai mergaitei geriau bus likti Kauno vaikų namuose, o ne turėti mamą ir tėtį Naujojoje Zelandijoje.
Tiems, kurie yra šventai įtikėję, kad visas blogis mūsų vaikams pareina tik iš Briuselio liberastų, Norvegijos vaikų teisių apsaugos „Barnevernet“ ar N. Zelandijos įvaikintojų, Biržų Latvygalos gatvės miestiečių neapykanta vaikams turėjo kirsti per savimonę taip, kad tos neliktų nė aigaro. Jei tik jie leistų sau tarp tų dviejų taškų nubrėžti tiesę.
To sau neleis. Paskelbs kokį nors moratoriumą tuo klausimu pagal Prezidento Nausėdos naująją madą. Todėl mes, lietuviai, ir toliau tikėsim, kad taip mylim savo vaikus, taip norim jiems gero, jog iki paskutinio kraujo lašo būsim pagatavi ginti juos nuo visų kryžiuočių. Bet tik iki tol, kol tie vaikai neateis į mūsų gatvę, ar, neduok, Dieve, į mūsų kiemą.
Vos tik sužinoję, kad jų gatvėje bus statomas namas aštuonių mažamečių šeimynai, Biržų Latvygalos gatvėje meilė vaikams išgaravo kaip kamparas iš atdaro buteliuko.
Surinkta 150 parašų prieš vaikus. Epitetai, kuriais XXI a. Erodas, regis, tai vietos alubario „Biržų gildija“ savininkas, ir jo vienminčiai apdalijo bedalius vaikus, pranoko ir biblinio Erodo tiradas.
Lietuviška „meilė“ vaikams Latvygalos g. liejosi išties laisvai: „Globos namams numatytos penkios vietos, tai iš tų visų sugalvojo įkurdinti pačioje gražiausioje!“. „Tai rami, puiki vieta prie ežero, ateis vaikai ir prasidės košmaras! Mes už vaikus, bet tik ne mūsų gatvėje!“. „Šitiek metų gražinom aplinką, o dabar gražiausią kampelį norite atiduoti vaikams“. „Pas mane gražios gėlės auga, agurkai, pomidorai, tai pavogs“. „Mes ne prieš vaikus, mes prieš tai, kad vaikus atkeltumėte čia, į gražiausią vietą prie ežero“, – taip ir panašiai š… malė erodai iš Biržų.
„Argi tam biržiečiai, pirkę sklypus ant ežero kranto, mokėjo už juos didžiulius pinigus, kad po to šalia išdygtų kažkokie vaikų namai?“ – retoriškai klausė pagrindinis iš jų.
Atviriau apie „meilę“ vaikams dar niekas pas mus nebuvo pasisakęs. Bet gal pasisakys ir dar atviriau. Juk ir apie moteris valdžios vyrai niekada nebuvo taip pasakę, kad „jų kandidatūrų į eurokomisarus nesvarstėm ir nesvarstysim“, o Karbauskis ėmė ir pavarė.
Bet grįžkim prie vaikų. Iš tiesų, kaip išvis galima buvo net pagalvoti apie tai, kad kažkokie vaikai mūsų erodams maišytųsi po kojomis?
Žodžiai „maišysis po kojomis“ netrukus dar aiškiau nuskambėjo Žiežmariuose. Ten 40 Lauko gatvės gyventojų protestavo šalia statybvietės, kur turėtų iškilti namas 10 protinę negalią turinčių žmonių. Rasinio grynumo teorijos apsėstieji grasino, kad jie neleis čia apsigyventi neįgaliesiems kaip pavojingam elementui.
„Reikės, tai su buldozeriu nugriausim“, gąsdino vienas Lauko gatvės budulis ir net Vijūnėlės dvaro istorija pasirėmė. Bet tai buvo turbūt švelniausias Žiežmarių dvasios ubagų epitetas apie žmones, kurie yra tokie pat lietuviai, kaip ir protestuotojai, tik likimo nuskriausti.
Jokie patikinimai, kad tie dešimt žmonių nekelia pavojaus aplinkiniams, o su jais nuolat gyvens socialiniai darbuotojai, dvasios ubagų, žinoma, neįtikino. Tik viena žurnalistų pakalbinta senyva moteris krikščioniškai gailėjosi šių žmonių, nes čia jiems teks gyventi jaučiant tokią neapykantą.
Mažuma. Kaip visada tokiais atvejais pas mus.
„Kirbėjo viena mintis: kokioje gatvėje aš gyvenu? Viduramžiais pakvipo“, liūdnai lingavo galva Pačeriaukštės seniūnas Frankas, pats gyvenantis Biržų Latvygalos gatvėje.
Tai dabar jau kaip ir nėra ko stebėtis, kad iš pradžių į Seimą, o po to ir Biržų meru buvo išrinktas toks Valkiūnas.
Kaip žinoma, būdamas meru jis uždraudė išleisti Biržų knygą su garsiausio pasaulyje biržiečio Jono Meko tekstais. Merui jie pasirodė šizofreniški. Tas pats Valkiūnas neįleido į Biržus Švedijos ambasados parodos, mat Švedija pirma turinti jam atiduoti kažkokias patrankas.
Ufonautus išrenka tik kiti ufonautai.
Kur pagal Biržų erodus, jei tik būtų jų valia, turėtų būti įkurdinti vaikai? Parašais prieš vaikus mojavęs Erodas iš Biržų paežerės išaiškino, kad bedalius vaikus reikėtų nugrūsti į kaimą. Žiežmarių budulių nuomonė tuo klausimu neskelbiama, bet, matyt, jie taip pat išbogintų į kaimą ir žmones su proto negalia.
Toliau nuo savęs ir savo akių šviesos. Kad nesimaišytų po kojomis. Bet ar kaimo reakcija būtų kitokia?
Tai, kad skambėtų tie patys šūkiai, įkurdinus kaime beglobius vaikus ir neįgaliuosius, tik parašų būtų kiek mažiau, rodo permanentinė mūsų kaimų kova su kiaulių kompleksais.
Kaimas bliauna dėl darbo vietų stygiaus, uždaromos mokyklos ar pašto ir tuo pat metu kariauja su kiaulių kompleksais, kurie tų darbo vietų galėtų suteikti, be to, juk dar ir kiauliena „maximose“ būtų „lietuviška“, o ne „fe-lenkiška“, kaip dabar.
Kur apskritai auginti kiaules, jei ne kaime? Toks klausimas tikram lietuviui sukelia alergijos ir pykčio priepuolių dublį, nes, matote, kiaulių kompleksas sumažins jo kaimo sodybos komercinį patrauklumą.
Seniesiems europiečiams danams, kurie per metus užaugina 25 mln. kiaulių, deglosios nesmirdi, o štai opiems ir itin higienos tupyklose besilaikantiems lietuviams, kurie per metus išaugina jau tik 0,5 mln. kiaulių, ir tos likusios smirdi už visas Danijos kiaules smarkiau.
Kaip galima lyginti vaikus ir kiaules, sakysit? Lyginti galima viską. Ypač, kai turime reikalą su šimtais Biržų ir Žiežmarių kiaulių, gyvenančių gražiuose moderniuose namuose, bet neturinčių net gėdos jausmo mazgelio. Ir tūkstančiais toms kiaulėms prie bokalo ir feisbuke pritariamai kriuksinčių.
Kas tik neošia dėl to, kad priklausomybės ligų daugėja. Bet tik kunigas ar kitas pasišventėlis pabando atidaryti kokį reabilitacijos centrą ligoniams – protestai, nes mano NT vertė kris. Visi piktinasi, kad vaikams nėra vasarą ką veikti. Bet tik valdžia pabando įrengti futbolo ar krepšinio aikšteles tarp namų – protestai: o tai kiek triukšmo bus ir kur mes savo mašinas statysim?
Mieste daugėja benamių ir elgetaujančių – kur žiūri valdžia? Tik valdžia pabando įsteigti nakvynės namus – visa gatvė piestu. Tegu rengia, kur tik nori, kad ir miesto pakrašty, bet ne šalia manęs. O tai skųsim TV, Seimui ir Prezidentui. Kad tas visus vienijantį moratoriumą paskelbtų.
Mūsų tautinis kredo: „Mes už vaikus, bet tik ne mūsų gatvėje!“
Šiukšlių kalnai auga aplink visus miestus, šimtai žalių hektarų atgula po šiukšlėmis. Bet tu pabandyk pastatyti jėgainę šiukšlėms deginti ir energiją iš šiukšlių gaminti. Pats Ministras Pirmininkas rėks gvoltų, kad jam po nosim smirdi, iš pradžių iš Vilniaus jėgainę kels į Kauną, o paskui pažadės ir Kaune nieko papildomai nebedaryt.
Šiukšlinkim toliau. O bedalius vaikus ir neįgaliuosius – į getus. Kaip prie vokiečio.
Keista tik viena – kaip žmonės dabar Vokietijoje, kur gyventojų tankis – 232 kv. kilometre, vienas kitam gerklių dėl šiukšles deginančių jėgainių ir reabilitacijos centrų dar neperkando, kai mes, lietuviai, kurių kv. kilometre liko vos 41, net išretėjusiuose Biržuose ir Žiežmariuose iš neapykantos galime čia pat vaikų ir neįgaliųjų genocidą surengti?
O kai surengę pamatysim, ką pridirbę, apkaltinsim dėl to kitus – sovietų okupaciją, Briuselio komisarus, ES, kuri mums, vargšams, primetė tą tūkstančių mūsų tėvų paliktų vaikų ir neįgaliųjų integraciją. Kaip esam įpratę šaukti, kad žydai mums nenurodinės, ką garbinti ir ko ne.
Mes, kaip tos Vrublevskio bibliotekos bibliotekininkės, pasijuntame itin nesaugūs, kai merija nukabina nuo sienos kokią abejotinos prabos lentą. Užtat kokie saugūs esam, kai Biržų erodai ir Žiežmarių buduliai prigąsdina senutes vaikais ar likimo nuskriaustais žmonėmis. Ir kylam į karą, kad vaikai ir neįgalieji nesimaišytų mums po kojomis.
Išvijai bedalius vaikus iš Latvygalos gatvės – kaip dar vieną Žalgirį būtum laimėjęs. Lietuva – sveikiems, „normaliems“ ir tik suaugusiems lietuviams! Į sveikatą!