Rimvydas Valatka. Kaip mes vėl ne tuos rinkom

Nervai atsileido. Litanijos apie piliečio pareigą nuslopo. Daugiau kaip pusė Seimo išrinkta. Miškais ateina miglotas supratimas, kad vėl ne tuos rinkom. Tik Karbauskis gal pasakytų, ir šįkart negalėtum su juo labai ginčytis, kad jis laimėjo dar vienus rinkimus. Visai galimas daiktas, kad po mėnesio ir nesužinosim, jog buvusi valdžia obščiaką (bendrą kasą) pragėrė.

Pasiskolinsim dar. Tiems, kurie labai norėjo pokyčių šalyje, po pirmojo turo tenka prilaikyti arklius.

Tai, tai tiesa, kad į antrą turą pateko per 40 konservatorių, arti 20 abiejų partijų liberalų. Tuo metu valstiečių tik per 30, o galimų jų sąjungininkų – irgi apie 20. Vadinasi, išskirtinės konservatorių ir liberalų sėkmės atveju pokyčių gali būti? Galim sužinoti, kad obščiakas pragertas ir teks vis dėlto veržtis diržus?

Taip, tai tiesa, neprigijo Naisių aktinidijos Vilniuje, Kaune ir kitur. Gausus Naisuvos kolchozo desantas po ketverių metų baimingo dairymosi sostinėje išmėžtas iš senojo Vilniaus. Sostinė vėl švari nuo politinio blūdo. Gal tik Šiauliuose dar gali kabintis.

Taip, konservatoriai kaip partija gavo truputį daugiau mandatų kaip prieš ketverius metus. Taip, vienmandatėse konservatoriams šviečiasi laimėti kiek daugiau nei prieš ketverius metus. Taip, dvi liberalų partijos gavo daugiau mandatų bendrai sudėjus, ir dar jų nuskins antrajame ture.

Taip, valstiečiai kaip partija gavo mažiau mandatų nei prieš ketverius metus. Karbauskininkai turėtų prarasti beveik visas didžiųjų miestų apygardas ir daug kur bus nušluoti mažuose miestuose. Tauta rodo špygas vienmandatėse Kepeniui ir Širinskienei. Net Skverneliui su Veryga vienmandatės šįkart kaip ašarų pakalnės.

Tačiau bent kol kas valstiečiai prarado ne tiek daug, o konservatoriai ir liberalai gavo ne tiek daug, kad jau dabar būtų galima sakyti, kad susidarė kritinė masė pokyčiams.

Jei pokyčiai vis dėlto įmanomi, jie kybo ir ant plono Mašos iš Urdomos plaukelio. Jei Uspaskichas patirtų antrą nušvitimą, Naisių dvaras gali būti nustumtas nuo valdžios lovio net ir tuo atveju, jei konservatoriai ir liberalai antrajame ture nebūtų tokie sėkmingi.

Jei antro nušvitimo ir dešiniųjų sėkmės nebus, artimiausius ketverius metus šviečiasi štai tokia naisi valdžios koalicija: apipešiotas Karbauskis ir Skvernelis + nušvitęs Uspaskichas + apipešiota Palucko LSDP + Tomaševskio akcija.

Bet jei taip pozityviai, ką galima pasakyti apie šituos Seimo rinkimus?

Gerai, kad šitie Seimo rinkimai įvyko. Niekas jų nepavogė, nesuklastojo. Kai palygini su Rusija, Baltąja Rusia, Moldova, Gruzija, Azerbaidžanu ir visa Vidurine Azija, tikra palaima. Ketverius artimiausius metus žiūrėdami į Seimą vėl galėsim drąsiai sakyti, kad štai toks yra vidutinio statistinio lietuvio atvaizdas.

O jei matyti tokį vaizdelį kam pasirodys per atgrasu, tokiam galima čia pat priminti – geriau Seime matyti savo kreivą vaizdelį, negu išvis nieko per bananus nematyti. Kad būtų akivaizdžiau, patartina įdėmiau įsiklausyti į Skvernelio žodžius, kad tokius rinkimus turėjom pirmą ir paskutinį kartą.

Ką gali žinoti, kas jam ten liko minty?

Gerai, kad Lietuva yra vienintelė valstybė Europoje, kurioje žmogus, vos tik įmetęs biuletenį į balsadėžę, tuoj bėga rašyti į feisbuką, kad jis jau balsavo. „Aš jau balsavau!“, rašė šimtai įtikėjusiųjų, kad ta jo žinia yra svarbi ir įdomi miestui ir pasauliui.

Skamba beveik taip pat juokingai, kaip šalia su tokia pat aistra laikinami traktorininko Vacio Maslionkos seksualiniai nuotykiai. Bet tai, ko nesupranta šveicaras, prancūzas, italas, vokietis ir koks už balos pasislėpęs žuvėdas, mūsų nestebina. Įpratom į rinkimus eiti kaip kiti eina į karą.

Į šiuos Seimo rinkimus jau visai tiesiogiai buvom genami kaip į karą – pavojų skelbiančiais SMS įspėjimais. Tai irgi yra į gera. Pravarinėja per ketverius metus užsistovėjusį kraują.

Ragintojų eiti balsuoti šį gražų rudenį buvo kokius tris kartus daugiau nei prieš ketverius metus. Balsuoti atėjo kaip visada. Ir netgi šmotu mažiau nei prieš ketverius metus. Tai leidžia daryti atsargią prielaidą, jog balsuoti raginančių agitatorių balsas į balsavimo dangų neina.

Akivaizdus įrodymas, kad Lietuva yra sausumos vikingų šalis. Čia kiekvienas potencialus rinkėjas savo rolę, nepriklausomai nuo to, ar ji teigiama, ar neigiama, atlieka kaip misiją. Vieni gali susideginti, kaip Margiris, ragindami kitus eiti balsuoti. Kiti – rėkdami, kad neis prie balsadėžių, nes visi jie vagys, todėl gali balsuoti nebent už Harį Poterį. Kurio kaip ir kitų kandidatų iš matymo nepažįsta.

Adrenalinas šįkart buvo sukilęs taip, kad pirmą kartą istorijoje rinkimų komisijų narius policija alkotesteriais ėmė nuiminėti dar gerokai iki rinkimų. Pirmąją dar neišmušus dvylikos, kitą – paryčiais. A la guerre comme a la guerre. Kare kaip kare. Išskyrus tai, kad šitas mūsų namų karas neša vien tik pozityvą.

Gerai, kad Lietuva nepasekė Lenkijos pavyzdžiu ir neatidavė valdžios davatkiškai dievotiems vertybių sargams, o iš tikrųjų tai tiems, kurių vienintelis Dievas yra absoliuti, niekieno nekontroliuojama valdžia.

Perfrazuojant vieno tokio ekskonservatoriaus (čia reikia sugalvoti prieš pensiją mesti ramų ir saugų Tėvynės sąjungos užutekį ir bandyti išgimdyti nelaikšę vienadienę partiją) plakatą, skelbusį, kad krikščionys demokratai ateina, o liberalizmas išeina.

Dagys, Radžvilas, Juozaitis ir Puteikis su Krivicku ėjo ėjo, bet niekur neatėjo, o liberalizmas niekur neišėjo. Tas kartas, kai buvimas paskutiniais Europos pagonimis duoda šiokių tokių dividendų.

Gerai, kad nueinančiam Seimui taip ir nepavyko užvaldyti LRT. Kaip ir dar ankstesniems seimams nepavyko. Gal nepavyks ir šitam.

Gerai, kad kandidatų į Seimą buvo ketvirtadaliu daugiau nei prieš ketverius metus. Bet dar geriau, kad VRK sudarytas statistinis kandidato portretas rodo, kaip smarkiai pagerėjo gyvenimas Lietuvoje per pastaruosius tris dešimtmečius.

Dar daugiau optimizmo priduoda tai, kad, nepaisant to, kas bus kitas Seimo Kultūros komiteto Pirminykas ir nepaisant netgi to, jei kartais profesionalų komisaras Skvernelis dėl kokių nors priežasčių atsisakytų vesti jo gerokai praskolintą Lietuvos laivą audringais XXI a. III dešimtmčio vandenimis, visi jų priimti draudimai išliks amžiams.

Vidutinis kandidatas – aukštąjį išsilavinimą turintis 50-metis vyras vardu Vytautas, kurio turtas, vertybiniai popieriai ir piniginės lėšos siekia beveik 147 tūkst. eurų. Palyginti su 1990 m. kandidatais, kurių dauguma iš arti nebuvo net matę, kaip atrodo JAV doleris, šiandien vidutinis kandidatas į Seimą jau yra europietis, disponuojantis laisvai konvertuojamomis vertybėmis.

Dar daugiau optimizmo priduoda tai, kad, nepaisant to, kas bus kitas Seimo Kultūros komiteto Pirminykas ir kitas premjeras, visi buvusios Naisių valdžios priimti draudimai išliks. Leisti – tai ne drausti.

Gerai, kad išlaikom tradicijas. Ypač skaičiuodami balsus. Balsų skaičiavimas Lietuvoje visada užtrukdavo ilgiau nei kitose ES šalyse. Šįkart sulaukėme pažado (kuris, regis, jau įvykdytas), balsus skaičiuoti dar ilgiiau nei buvo įprasta.

Kad ir kas benutiktų II rinkimų ture, savo viltis, kad šita Uspaskicho darbiečiais ir tikraisiais socialdemokratais praskiesta valdžia bus geresnė, protingiau būtų nukišti į skrynią. Taip, kaip po vestuvių ir krikštynų padedama iškilmingai progai naudojama skara ar išeiginė kepurė.

Bet, žinoma, visada, gavus dar vieną štangą, galima prisiminti politinio lietuvio, kalnėno ir žemaičio klasiką: mes ir vėl ne tuos išrinkom.