Yra mažiausiai 6 visai padorios priežastys, kodėl Lietuva turėtų paminėti J. Piłsudskio 150-ąsias gimimo metines.
1. Todėl, kad Piłsudskis – viena didžiausių XX a. Europos figūrų. Ir dar todėl, kad ši figūra yra ir mūsų istorija. Ne Lenkijos istorija, o Lietuvos. Lenkijai Piłsudskis priklausė gal net trumpiau nei Lietuvai. Na, jei ne moderniai Lietuvai, tai Lietuvos didžiajai kunigaikštijai – be jokių ten bet.
Ir net tuomet, kai Piłsudskis jau neabejotinai priklausė tik Lenkijai, jis vis dar svajojo apie LDK ir Lenkijos federaciją. Nepaisant to, kad ne tik lietuviai, kurie nenorėjo nė girdėti apie unijos, kurioje būtų visaip dominavusi didesnė Lenkija, atkūrimą, bet ir Piłsudskio artimiausia aplinka laikė tokias jo svajones svaičiojimais.
Kad ir kaip nerimtai atrodė tie svaičiojimai ir jų padariniai, Sovietų Rusijai palengvinę įvaryti pleištą į Vidurio Europos gynybą nuo bolševizmo, lygindami maršalą su šių dienų politikais, galėtume pripažinti: tai buvo metas, kai buvo politikų, mokančių svajoti.
2. Todėl, kad Piłsudskių giminė – LDK bajorai. Piłsudskio šeima priklausė vienai seniausių žemaičių giminių. Kildinamai iš XV a. minimo Ginioto. Su maršalu kovoję lenkų politikai kirsdavo jam ir pikantiška tiek lenkams, tiek mums kryžiuočių korta. Po Krėvos unijos 1385 m. Giniotai vis rezgė sąmokslus prieš karalių Jogailą. Kaip ir Vytautas, po to bėgdavo pas kryžiuočius.
Piłsudskio motina M. Billewiczowna – taip pat Žemaitijos bajorė. Gimė Adomave netoli Tenenių (Šilalės r.). Būsimasis maršalas – Zalavo dvare (Švenčionių r.) 1867 m. gruodžio 5-ąją.
3. Todėl, kad Piłsudskis, nors ir kitaip, nei mes, bet mylėjo Lietuvą. Gali būti, kad tai darė netgi romantiškiau už mūsų Atgimimo romantikus, net per daug romantiškai vertino LDK praeitį, bet mylėjo. Mažai lietuvių tai žino, bet Piłsudskis apie Lietuvą kalbėdavo tik su meile ir pagarba.
Kad ir kaip keistai mums šiandien tai skambėtų, Piłsudskis buvo lenkiško nacionalizmo ir šovinizmo priešas. Ir jau visiškai dviprasmiškai skamba faktas, kad pats Pilsudskis laikė save lietuviu. Visada sakė, kad yra lietuvis. Į Varšuvą, Poznanę žiūrėjo kaip į svetimą šalį.
Dėl to nebuvo suprastas nei Lietuvoje, nei Lenkijoje. Abiejų tautų tautininkai jo XIX a. romantizmu sulaistytas jo svajones atmetė. Federalistinės maršalo idėjos nesulaukė palaikymo net artimiausioje jo aplinkoje. Todėl mirdamas jautėsi pralaimėjęs, kad pagrindinio gyvenimo tikslo nepasiekė.
Kaip Vilniuje paskaitoje apie maršalą šį rudenį kalbėjo A. Michnikas, Piłsudskiui Lenkija be Vilniaus buvo tarsi žydams Izraelis be Jeruzalės. Tai buvo už jo vaizduotės ribų. Maršalas negalėjo suprasti, kad lygiai tą patį Vilnius reiškia ir lietuviams. Todėl ginčas dėl Vilniaus buvo tiesiog neišsprendžiamas, nes miestas buvo šventa vieta ir lenkams, ir lietuviams.
Bet koks bandymas 1920 m. rasti kompromisą tarp kelis šimtmečius į karus petys petin ėjusių, į tris sukilimus dėl laisvės broliškai kilusių dviejų tautų buvo pasmerktas.
Kai kurie lenkų istorikai (P. Zychowiczius) sako, kad valstybių kūrimasis etniniu pagrindu lėmė 1939–1940 m. katastrofą, nusinešusią Lenkiją ir Baltijos valstybes. „Ši situacija iš dalies kartojasi ir dabar, o stebėdamos Putino beprotybes pavienės valstybės turėtų suvokti, kad tik bendri veiksmai atitinka jų interesus“, – neseniai Vilniuje kalbėjo Zychowiczius.
4. Todėl, kad jeigu ne Piłsudskio sukurtas stebuklas prie Vyslos, nebūtų buvę ne tik smetoninės, bet galbūt ir dabartinės Lietuvos. Sovietai būtų Lietuvą užgrobę ir sovietizavę iškart, jei tik 1920 m. rugpjūtį nebūtų patyrę triuškinamo pralaimėjimo prie Varšuvos.
5. Piłsudskio 150-ųjų gimimo metinių paminėjimas būtų gražus gestas. Užglaistantis net mūsų istorikų vis dar patyliukais apeinamą faktą, kad 1920 m. Lenkijos kare su Sovietų Rusija mūsų kariuomenė de facto kariavo Tuchačevskio ir Stalino vadovaujamos Raudonosios armijos pusėje.
Apakinti bolševikų tariamo palankumo grąžinant Lietuvai Vilnių tuometės Lietuvos politikai nesuvokė, kaip netoliaregiška dėtis su bolševikais prieš lenkus, kurie yra paskutinė jų kliūtis nešant kruviną pasaulinės revoliucijos vėliavą į Vakarų Europą.
Siųsti savo pulkus prieš nuo raudonųjų besitraukiančią Lenkijos kariuomenę buvo dar ir nelabai dora. Už tai teko skaudžiai mokėti. Po Vyslos stebuklo lenkai prie Augustavo ir Seinų apsupo ir sutriuškino Lietuvos kariuomenę, kurią laikė Sovietų Rusijos sąjungininke.
6. Todėl, kad nuo Vilniaus atgavimo jau praėjo 78 metai. Net ir karščiausiose galvose vis tiek kada nors baigsis karai, kuriuos kariavom prieš šimtą metų. Tai kodėl to nepdarius dabar? Juolab, kad Lenkija, kad ir kokia komplikuota yra pastarojo šimtmečio ir net pastarojo dešimtmečio mūsų santykių istorija, yra svarbiausia po JAV mūsų karinė sąjungininkė.
Antra, reikėtų sutikti su Michniku, sakiusiu, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiuose negalima vadovautis istorija. Ir net Zychowicziumi, teigiančiu, kad išvis negali būti istorinės politikos: „Nes kaip žmogus negali būti tuo pat metu aukštas ir žemas, storas ir liesas, taip negali būti ir istorinės politikos, nes istorija yra bandymas nustatyti, kaip buvo iš tiesų, o politika yra melo menas siekiant surinkti kuo daugiau balsų, todėl istorijos ir politikos derinys yra iš esmės ydingas.“
Kas buvo Piłsudskis?
Romantikas, deklamuojantis J. Slowackį? Brutalus kariškis, paminantis demokratiją ir tampantis diktatoriumi? Maršalas, žeminantis savo priešus? Valdingai ir be ceremonijų su tauta besielgiantis vadas? Seno kirpimo lietuvis, pagarbiai kalbantis apie lietuvius ir Lietuvą, ir čia pat – lenkas, atimantis Vilnių iš lietuvių, bet romantiškai svaičiojantis, kad užgrobta lietuvių sostinė padės priartinti Lietuvą prie Lenkijos?
Viskas viename. Sudėtingas bajoriškos XVIII-XIX a. Lietuvos produktas, bandęs moderniems nacionalizmų laikams pritaikyti sunešiotą ir priešų apdegintą Abiejų Tautų Respublikos pompastiškumą ir sukilimų heroiką.
„Piłsudskis man nepatiko – gal truputį ir dėl to, kad buvo kairysis, o mano aplinka konservatyvi, nepasitikinti „masonu“, kaip jis buvo vadinamas, be to, 1905 m. revoliucijos metu organizavo pašto kasų užpuolimus! Man rėžė klausą jam daroma propaganda, prisegami pompastiški būdvardžiai, visos tos perdėtos ir kartu naivios jo šalininkų kalbos – penktadienį lietuviškai išleistoje knygoje „Lenkiški prisiminimai“ rašo W. Gombrowiczius.
Anot jo, Piłsudskis buvo pirmoji savo legendos auka, nes niekam jis neimponavo labiau nei pačiam Piłsudskiui.
Piłsudskis niekada nebus Lietuvos didvyris. Ir to tikrai niekam nereikia. Ko tada reikia? Labai nedaug. Suprasti ir ramiai priimti faktą, kodėl lenkams, įskaitant ir Lietuvos lenkus, Piłsudskis buvo ir bus didvyris. Praplėsti savo pačių istorinio matymo lauką. Kuris, tas laukas, toks platus, kad kartais net baugu: kiek daug kitų valstybių istorinių vyrų ir moterų išaugo iš Lietuvos dirvožemio.
Čia tenka sutikti su Piłsudskiu: ypatinga žemė. Neturinti virsti lakiuoju smėliu, išgirdus raginimą paminėti J. Piłsudskio 150-ąsias gimimo metines. Įtraukiančiu į buitines rietenas panašiai, kaip tarp žirgo ir partizanų kalvelės šalininkų. Krauju pasruvusiomis akimis.
„Ši žemė davė žmonių, kurių Lietuvoje nėra daug. Ir neverta vaizduoti užpykusių. Lietuviai vis dar vaduoja Vilnių, ir tai lietuviškumui nėra gerai. Tie lietuviai, kurie lygina Piłsudskį su Hitleriu ir Stalinu, patys nežino, ką sako“, – atidengiant paminklą Piłsudskiams Zalave kažkada labai gražiai pasakė istorikas A. Kulakauskas.