Daug ko nepadarėm. Per daug. 1926 m. gruodžio 17-ąją negynėme demokratijos po karinio pučo. Džiaugėmės, kad nuvertė cicilikus, kad tvarka bus. 1940 m. birželio 15-ąją jau negynėm ir Lietuvos.
Džiaugėmės, kad rusų tankai nuvertė Smetoną. Net ministrai krikščionys demokratai džiūgavo. Sovietų tankams žlegsint Kauno gatvėmis! Šaulių vadas Prezidentui neleido į užsienį tiltu pereiti. Žemino tautos vadą, kuriam ką tik lankstėsi.
1941-ųjų birželį negynėme piliečių žydų. Mūsų išgamos juos varė ir žudė, o mes tylėjome. Gal irgi klausinėjome savęs ko nors tyliai? Kaip dabar. Tuo metu per radiofoną sveikino Hitlerio atėjimą. Tikėdamiesi pro forma antižydišku nusistatymu išmelsti protektoratą.
Treti, žiūrėdami į Karbauskio Levutę, operetiniu balsu sušunka: ir už ką mus baudžia?
Kai 1948 m. gegužės 22-osios rytą tempėme į savo namus išvežtų kaimynų drabužius, laikrodžius ir kitą gerą, akių taip nevartėm. Po 10 ar 15 metų, kai ištremtieji grįžo, raminomės, kad tie daiktai vis tiek būtų pražuvę. Arba būtų atitekę stribams, rusams.
Psichoterapinomės, kad ir tada, kai vogėme iš kolchozų ir fabrikų, dirbome Lietuvai. Veždami dešras į Maskvą ir girdamiesi suomiškose pirtelėse, ką už tai gavom, kūrėme ir nešėme doro kyšininko mitą į ateitį.
Kartais būdavo gėda turbūt. O kad kirminas negraužtų, kartojome mantrą, kad jei į CK ir rajonų pirmuosius sekretorius nebūtų ėję lietuviai, tai būtų rusų atvežę, ir oi, kaip tada būtų blogai.
Sunku ginčytis. Tuo metu būtų buvę blogiau. Bet užtat dabar būtų geriau. Kas buvo gerai okupacijos metu, niekam netinka laisvėje.
Okupacijai ypač tinka lanksti nugara. Okupacijos formulė – kaip dukart du: nori kriuksėti aukščiau, bučiuok okupantui ranką, o geriau – sėdimąją. Laisvėje reikia stuburo. Laisvė – tai lygtis su daug nežinomųjų. Kas buvo gerai nežmoniškoje sistemoje, perėjus į žmonišką, tampa girnapuse ant kojų.
Kai kurie dar pamena: Jugoslavija buvo soclagerio rojus. Kone kapitalizmas. Kuo virto rojus po komunizmo žlugimo? Pragaru. Kruvinais karais. Ūkio atsilikimu. Štai ir mes už tą santykinį gėrį nuolatiniais vakarykščiais valdžioje mokam.
Kodėl Estija eina geriau? Vienu sakiniu nenusakysi, bet faktas, kad kompartijoje estų buvo tiek pat mažai kaip ir importinių batų to meto krautuvėse.
Su importiniais komunistais estai atsisveikino be ašarų. O Lietuvoje komunistai buvo savi. Tai mes ne tik kad 1992 m. metėmės į kojas Brazauskui, bet ir po 28 metų tebeieškom, kad bent su tuo pačiu kvapu būtų. Bent kolchozų pirmininkų atžalos.
Kas buvo Karbauskio tėvas? Kolchozo pirmininkas. O Druskininkų caro? Arba Basčio? Jūs tuo nepatikėsite, kaip skelbia 30 proc. jus erzinančių portalų antraščių, bet ne tik jų, o ir Guogos tėvas buvo kolchozo pirmininkas.
Ką baigė trečdalis Seimo valstiečių? Žemkę. Graužinienė? Žemkę. O Pranckietis? Žemkę. Du Seimo pirmininkai iš eilės – iš Žemkės. Kodėl taip? Mes negalim be Žemkės. Vakarietiškas agronomas Stulginskis kiek valdė? Šešerius metus. Sovietiniai agronomai mūsų kaimą valdė pusę to laiko, kurį vadinam Šimtmečiu.
Estai atmetė medinių rublių pavertimo konvertuojama krona alchemiją. Už komunistinę savo esme alchemiją 1996 m. referendume balsavo per milijoną lietuvių. Konservatorių referendumas. Nepraėjo. Ne problema. Kairieji medinius rublius konvertavo į litus. Keli milijardai litų!
Ėmėme realius pinigus vietoj beverčių okupacinių popiergalių ir raminomės, kad bus bent anūkams. O iš tikrųjų tai apvogėme anūkų ateitį – jų studijas, būsimus profesorius ir darbo vietas. Po kelis tūkstančius ištaškyti litai valstybės ateičiai kaišiojo špygas. Jaunimas masiškai balsavo kojomis.
Štai už tai ir baudžia. Už politinę ir finansinę alchemiją. Už tai, kad nebuvo gėda rinkti Paksą su Borisovo pinigine. Už svieto perėjūną Uspaskichą, savu laikomą. Norą gauti viską nieko nedavus.
Neapsigaudinėkite: nedings jie. Kai sakom, kad ieškom naujų veidų, realiai tai reiškia tik tai, kad ieškom mutantų. Kailį keičiantiems po kiekvieno valdžios pasikeitimo politinis pastovumas – kaip priekaištas. Yda. Todėl jie ir mutuoja. Šitie dings, ateis iš kitų partijų.
Iš kur atėjo Skuodo Levutė? Ta, kuri žavisi „poezija“ apie žurnalistų kekšyną ir kaifuoja nuo patyčių iš glaukoma sergančių senių. Jūs nepatikėsite, kaip skelbia antraštės, bet ji – iš Tėvynės sąjungos. Konservatoriaus Razmos ekspadėjėja. Ir jų Vareikis iš ten. Ir Puteikis. Ir dar keli.
O iš kur į Darbo partiją atėjo kita Skuodo pažiba, kuri „ačiū“ rašydavo su „ų“? Iš Centro sąjungos. Buvo tokia Ozolo partija. O, kiek daug iš ten atėjo. Dar ateis. Kaip Šedžius ir Pinskuvienė su Kirkilo 2D. Tai jau yr paskutinė, sprendžiamoji kova? Reikės, bus ir 3D, ir 4D. Kai bet kurį Šedžių bet kuriame rajone printeriu bus galima atsispausdinti.
Daug kas pamiršta, bet jie seniai neturi daugumos Seime. Net su Kirkilo 2D. De jure neturi. Bet de facto jų – daugiau nei proto. Liberalai Varkalys, Liesis ir Baublys ateina, kai jiems prireikia balsų. Kaip padieniai darbininkai. Nuravėti daržą, bulves nukasti.
Konservatoriai Dagys, Kasčiūnas, o kartais ir Pavilionis irgi tokie valstietiški. Kai prireikia ko nors retrogradiško. Prieš moteris, dirbtinį apvaisinimą, vaikus. Abortus uždrausti. Kai argumentas – Vingių Jono „mauči, boba!“ Ar balsų prieš „w“ pasuose. Piliečiams lenkams pakiršinti.
Jūs nepatikėsite, bet tomaševskininkai dėl to nepyksta. Nes jie irgi ateina jiems į talką. Kai skelbiamas Naisių bulviakasis, Širinskienė, Kasčiūnas, Ažubalis ir Kremliaus propaganda FB besidalijantis Jedinskis stoja petys petin.
O kiek iš tų, kuriems šitai nepatinka, atėjo į mitingą prie Seimo? Taigi. Užtat jie ir juokiasi. Teisėtai juokiasi. Kada nustotų žvengti? Kai vyktų šimtatūkstantiniai mitingai, kas savaitę. Bet mums jie tinka. Svarstom kiekvienas sau: vienam gerai, kad alaus pirkimą perkėlė į Latviją, kitas turi pažįstamų tarp jų, trečias mano, kad gali nupirkti arba šiaip išsisukti.
Gerai vejai išpuoselėti ir tai reikia šimto metų. O laisvai tautai rastis? Dar daugiau. Ypač, jei 50 iš tų metų tauta skyrė ne stuburui stiprinti, o jo lankstymo pratimams.
Tai logiškiau būtų klausti, ko jie dar nepadarė, kad liko tokių klausinėtojų, ko mes nepadarėme? Klausti, kada jie dings, apskritai gali tie, kurie tiki stebuklais. Šitie dings, ateis dar prastesni. Kodėl?
Skaitom iš naujo. Bet geriau pakrykštaukim, kaip bus gražu, kai šalia Seimo jie pastatys geležinį 17 m aukščio koplytstulpį. Rūpintojėlis ašaras sugers.