Tą kolchozą, o gal taborą valdė niekada nemeluojanti, 100 proc. viskuo užtikrinta Naisių šv. dvasia. Bet ne taip kad tiesiogiai, o per didįjį savo vizirį, kuris buvęs lizinginis. Tas didysis viziris buvęs toks išmintingas, kad visus vyno ir alaus pirkėjus išvijęs į Lenkiją ir Latviją, o paskui juos ten su savo vynotekom išsikraustė ir vyno bei alaus pardavėjai.
Kadangi tose vietose būta tradicijos, jog prie vyno ir alaus reikia užkąsti, paskui vyno ir alaus pirkėjus ten pat nurailiojo mėsos, dešros, sūrio, kruopų, makaronų ir net žaliųjų žirnelių konservų pirkėjai.
Kolchozo, o gal taboro „Karbauskio keliu“ didžiajam viziriui greitai pritrūko auksinų auksiniams pažadams vykdyti. Kažkur prašapo žadėti vaučeriai, į purvą paniro Rusnės estakada, o iš už devynių jūrų devynių marių žadėti dešimt prekybos brolių taip ir nepasirodė.
Bet tas didysis viziris buvęs nepėsčias. Drauge su karaliumi, kuris tam kolchoze ar tai tabore bebuvęs tik dėl kvapo, jie prigalvojo daug naujų mokesčių ir padidino senuosius. O kad būtų linksmiau, visoms kolchozo brigadoms sukūrė žvalų kitų biudžetinių metų socialistinio lenktyniavimo šūkį „Duodi Gerovės valstybę tik už 100 mln. papildomų auksinų!“
Tas šūkis, tiesa, net ir įvertintas didžiuoju Kanų liūtu, patikęs ne visiems. Vis daugiau kolchozninkų buvo linkę murmėti, Naisių šv. dvasios reitingai krito.
Laimė, seneliai ir sengalvėlės beigi pašalpiniai dievino Naisių šv. dvasią ir jos didįjį vizirį kaip išganytojus ir apsaugą nuo pikto. Sengalvėlės dieną naktį meldėsi už tai, kad niekas kolchoze ar tai tabore nebegertų nė kavos. Dar jos prašė, kad didysis lizinginis viziris uždraustų viską.
Kolchozo „Karbauskio keliu“ valdyboje jų maldos aptartos su reta čia empatija. Tą pačią dieną, kai zickaralius ir didysis viziris nunešė į Seimą krūvą naujų mokesčių, televizija iškilmingai informavo, kad „Karbauskio keliu“ teritorijoje uždrausta gaminti nealkoholinę netrauktinę.
Kad ko neatsitiktų, reporterei paaiškino moteriškosios giminės paša iš didžiojo vizirio rūmų. Kažkur girdėjusi, kad dar burtininkas Čechovas perspėjo dėl to galint nutikti negerų dalykų.
Kolchozo, o gal taboro „Karbauskio keliu“ valdyba žada svarstyti, ar nereikėtų uždrausti ir nealkoholinį šampūną bei žemės traukos dėsnį. Kuris, Karbauskio keliu sėkmingai žengiančiai tautai oficialiai išblaivėjus (jų išgertas alkoholis mirtina nuodėme dabar jau krenta ant lenkų ir latvių galvų), praktiškai tapo nereikalingas.
Dėl to tenais gyventi turėjo tapti dar lengviau ir linksmiau. Net be vyno, alaus, midaus ir netrauktinės jie tenais būtų ilgai ir laimingai gyvenę, darbo dienomis šauniai vykdę socialistinius įsipareigojimus ir gerovės valstybės kūrimo penkmečio planą, o sekmadieniais šlovinę Pizių, Gužę, Giltinę, Magylą ir Naisių šv. dvasią.
Jei ne tas P.Ranckietis. Tas, kuris buvo antrasis didysis viziris, tik ne toks svarbus.
Kurį laiką atrodė žmogus kaip žmogus. Nuomojo žemę Naisių šv. dvasiai, demaskuodavo doros kolchozo gyvensenos priešus ir kitus buržuazinius elitistus, per radiją paauklėdavo vis dar pasitaikančius demokratijos iškrypėlius, taikliai suniekindamas juos argumentu, kad „Karbauskio keliu“ demokratija remiasi tuo, jog visokia smulkmė besąlygiškai turinti paklusti daugumai.
Bet vieną dieną P.Ranckietį bus apsėdęs šėtonas. Staiga nei iš šio, nei iš to pareiškė, kad jam gėda dėl Naisių šv. dvasios veikimo. Paskui visai dėjo ant Naisių šv. dvasios.
Tai praeidamas ant „Karbauskio keliu“ garbės lentos nusispjauna, šv. Agnietės portretą apteršia. Tai morką ar runkelį kokį išrauna ir ant kelio numeta tiesiai priešais atvažiuojančią Naisių šv. dvasios kelionšluotę eskaladę. Ne kartą ir ne du P.Ranckietis pastebėtas pridirbęs mažą į Naisių šv. dvasios aruodų miltus. O kartą – baisu žmogui pasakyti – ir didelį ant Naisių šv. miltų suraitė.
Ką bedarė Naisių šv. dvasia, nieko padaryti negali. Spjaudosi tas P.Ranckietis kaip slibinas, šmeižtus apie kolchozą „Karbauskio keliu“ skleidžia. Ištaikęs progą pasišaipo, kad Naisių šv. dvasia nieko jam nepadarys, nes tos dvasnelės nemirtingumo garantija pasibaigusi.
Stojo tada labai negeri laikai ant viso to kolchozo, o gal taboro „Karbauskio keliu“. Naisių šv. dvasia per virtuvės radiją skelbia, kad laimėjo trečias, ketvirtas ir penktas socialistines lenktynes iš eilės, vis priduria, kad dabar kolchozas „Karbauskio keliu“ eis kitu keliu. Bet realybė buvo baisesnė už visas buvusias kolchozninkų pagirias jas sudėjus.
Antrą ketvirtį iš eilės kolchozas „Karbauskio keliu“ neįvykdė socialistinių įsipareigojimų juodajam bebrų burtininkui Kirkilui. Primilžiai krito. Paršeliai gaišo. Paršavedės vedė negyvus. Traktorininkai, kerdžiai ir brigadininkai slapta maukė iš lenkų ir latvių parsivežtus gėrimus.
Lenkijoje, prie vynotekos, įrengtos keli metrai nuo „Karbauskio keliu“, per patį darbymetį rikiavosi automobiliai su šio kolchozo numeriais. Kolchozninkai niekingai balsavo prieš dar didesnius akcizus vynui, alui ir kitiems svaigiesiems gėrimams.
Girtų brigadininkų neprižiūrėti dar keli valdybos veršiai nugyliavo į Mišriųjų grupės karalystę. Tvarka ir teisingumas išnyko, tik keli kamblevičiai ir andrikiai ant lauko pliko liko.
Visuotiniame narių susirinkime šakalas Aižauskas pasiuto loti ant didžiojo vizirio. Jis mus pakišo, šaukė pamiršęs bet kokį dėkingumą. Iš paskos skalijo Ovaiša. „Tas lojimas automatiškai yra kylantis, jis yra didėjantis. Jei mes matome, kad treji metai esame užstrigę tose pačiose vietose, natūralu, kad žmonės yra nelaimingi“, apibendrino tą lojimą kažkoks Žuolas.
Lenkai stovėjo nuošaliau. Būdami katalikais šaipėsi iš pagonių dvaselės. Net bebrų burtininkas Kirkilas niekuo Naisių šv. dvasiai nebegalėjo padėti. Tik kaip papūga kartojo dvasios ištaras: „Rrranckietis – ne demokratas, Rrranckietis – kolchozinės demokratijos išdavikas.“
Ir dar kažkodėl tai – taborrrras žengia į dangų.
Kai tokia transcendencija, ar gali kolchozo valdyba diskutuoti apie naujus mokesčius, jų įvedimo ir senųjų mokesčių didinimo prasmę? O mes, būdami tolimi nuo „Karbauskio keliu“ tikrųjų narių gilios išminties, kokią turim teisę bliuznyti, kad štai prie Seimo vieni piketuoja vėžiu sergantieji?
Pernai ten vieni piketavo gydytojai. Paskui vieni streikavo mokytojai. Ir dabar žada streikuoti. Taip pat vienui vieni.
Neseniai čia kolchoze „Karbauskio keliu“ buvo surengtos pratybos. Kaip valdžia viską sklandžiai darys, jodą dalins, jei rusiškas černobylinis reaktorius Astrave šaibom išeis. Astravas dar laukia, bet štai Alytuje užsidegė padangų fabrikėlis. Nė pratybų jokių nereikia, kaip ir realybė tokia negera, tiesa, be jodo dalijimo, bet vis tiek reikia kažką veikti.
Iš pradžių kolchozo vadai aiškino, kad viskas gerai, normų per daug tarša neviršija, o gal ir visai neviršija. Kariai, tiesa, senolius iš reabilitacijos centro evakavo. Bet šiaip tai viskas čiki piki. Iki vakar. Staiga sveikatos viziris Veryga ėmė ir pragydo nesavu balsu. Niekur neikit, to nedarykit ir ano, viskas tragiška. Lyg ir apie evakuaciją Alytuje kalbama?
Tai gal ir gerai, kad Vilnius anas pratybas dėl Astravo ignoravo. Jei su padangų fabrikėliu taip, driokstelėjus Astrave atomui, kolchozo „Karbauskio keliu“ valdybos stabligė garantuota – su pratybomis ar be jų, koks skirtumas?
Bet šiaip tai dūmai, pasaulio ekonomikos lėtėjimas, prekybos karai, oro ir vandens užterštumas – viskas yra š… Kas tėra svarbu kolchoze, o gal tabore „Karbauskio keliu“? Svarbiausia čia trūks plyš yra nuversti P.Ranckietį. Jo kabinetas turi būti laisvas antradienio vakarą. Tai naujas soclenktynių įsipareigojimas. Priimtas per pačią Naisių šv. dvasią.
O socįsipareigojimus privalu vykdyti ir dar kažkiek ten procentų viršyti. Atsispyręs nuo didžiojo vizirio pusiau luptos, pusiau skustos estakados, lengvai įveikdamas panaikintą Gravitacijos dėsnį kolchozas, o gal taboras „Karbauskio keliu“ žengia į dangų. Paskui jį, nesulaukę žadamo antrojo didžiojo Tvano, išskrisim, blia…, greitai į kosmosą ir mes.
Ir aš ten buvau, nealų nemidų gėriau, nieko burnoj neturėjau.