Nėr čia ko miestėti! Tegu augina bulves ir krapus. Kaip kompartija ir vyriausybė liepė.
Šalis laidojo komunistų režimo padugnių nukankintą didvyrį. Valstiečių didmoterės gelbėjo tų pačių padugnių sukurtą kolektyvinių sodų sistemą nuo įsiliejimo į laisvąjį miestą. Nepavyko nuo Landsbergio išgelbėti kolchozų, tai nors kolektyvinį sodą išsaugos.
Kreiva, išvirkščia logika. Liejosi per kraštus. Blaivas iki Karbauskio žemės graibymo alkoholio ministras paskundė policijai pilietišką ekspertą D. Povilaitį. Už tai, kad žmogus parodė saugumo spragą 40 mln. eurų kainavusioje ir dar balažin kiek mums kainuosiančioje valdiškoje e-sveikatoje.
Tai jei jau esi ministras, tegu ir per klaidą, ir vadovauji sistemai, kuri Lietuvai pakišo kiaulę, pasikviestum dorą žmogų, visaip kaip padėkotum, 69 foto su juo į feisbuką, – ir pilietinė visuomenė, ir populiarumas tik aukštyn.
Alkoholio ministras ne toks. Jo troškulys – įkišti dorą žmogų porai metų į Pravieniškes. Kad žinotų. Kad visi žinotumėt. Kas bus, jei perbėgsit kelią valstiečiui su antpečiais.
Bet OK, Povilaitis, nors ir su muzikalia pavarde, – tai ne koks Minedas. Neišgėręs to ministro nesuprasi. Palikim alkoholio ministrą, kuris pats sau problema, ramybėj. Turime gi Ministrą Pirmininką. Ne kokį Butkevičių. Nepasiskelbusį pagrindinį kandidatą į Prezidentus. Ką jis į tai?
Premjeras pats davė logikai tokių kruopų, kad blusos bendrabučiuose iš urvelių išlįsti bijo. Iš pradžių – tarsi mankštindamasis – pakrovė logikai malkų pareiškimu, kad sumažinus PVM malkoms, jos atpigs. Prieš tai sakė, kad, sumažinus PVM mėsai ir bulvėms, tos neatpigs niekada.
Bet OK, ekonomika – kaip ir matematika. Ne kiekvienam premjerui duota. O ir malkos – tokia smulkmena. Juolab, kad niekas su PVM malkų juk nepirko. Tai kuriam MP nepasitaiko?
Tada, matyt, rūpindamasis tuo, kad mums nebekiltų klausimų dėl pačios išvirkščiausios logikos, premjeras pareiškia, kad žurnalistų jokiu būdu negalima prileisti prie Registrų centro duomenų. Mat redakcijos galinčios perduoti duomenis savininkams, o šie – panaudoti piktam.
Todėl politikams ir advokatams tie duomenys tebūnie už dyką, o redakcijos lai susimoka, nes jos, rupūžės, privačios.
Kas daugiau turi pinigų nusipirkti Registrų centruo duomenims? Nemalonius Karbauskio-Skvernelio klikai žurnalistinius tyrimus pagal Registrų centro duomenis skelbianti portalo redakcija, kurios metinė apyvarta neviršija 7 mln. eurų, ar verslininkai, kurių apyvarta siekia 100 mln., 500 mln. ar milijardą?
Premjeras teigia, kad daugiau pinigų tam turi tie, kurie pinigų uždirba dešimt ar šimtą kartų mažiau už verslo ryklius. Dar premjeras teigia, kad advokatai ir politikai duomenų piktam nepanaudos, o vat žurnalistai tai panaudos garantuotai.
Čia su MP logika galima ir sutikti – juk tikrai panaudos, rupūžiokai. Aiškindamiesi, pvz., kas vienam šauniam policininkui padėjo gražiai įsirengti namą.
Dar turite klausimų dėl kreivos premjero logikos?
Pačiam premjerui atrodo, kad dar ne visi suprato, kokia kreiva jo logika. Todėl jis pats ir jo gizeliai pučia blėnis visą ketvirtadienį ir visą penktadienį.
Premjeras sako, kad įstatymų pataisos, kurios būtų atvėrusios Registrų centro duomenis žurnalistams, pasitarime buvo atmestos dėl daugybės teisininkų pastabų. Kai žurnalistai paprašo jų pastabų, paaiškėja, kad iš „daugybės teisininkų pastabų“ neliko nei teisininko, nei pastabos.
Premjere, duokit Vyriausybės posėdžio įrašą. „Nepriklauso, nes tai buvo tik pasitarimas!“ Teisininkai išaiškina, kad pasitarimo įrašas tautai priklauso taip pat, kaip posėdžio. „Prašo visi be išimties. Koordinuota akcija“, atsako premjero gizelis, vertas proletarinės poemos „Marija Melnikaitė“ lyrinio herojaus: „Akmuo teprakalba verčiau, Skvernelio jums neišduosiu!“
Tada kažkas ima logiškai lyginti, kaip čia dabar taip dėl tokio mažmožio tokia „Mein Kamph“, kai prieš porą savaičių per tuos pačius Vyriausybės gizelius „nutekėjo“ kito Vyriausybės pasitarimo protokolai, iš kurių smulkiai sužinojome, kaip MP supermarketus lauš?
Nekiškite į tą skylę logikos. O visokie plunksnagraužiai, nesipiktinkite, kad premjeras jus laiko į Karbauskį panašiais tipais, kurie, kaip ir tas ponas, iš savo veiklos nuolat siekia kokios nors šešėlinės naudos. Kurios viena tik VRK nemato.
Kai tikslas – nulaužti ir užvaldyti Lietuvą, viską darai ir sakai taip, tik atvirkščiai.
Valstiečio Nekrošiaus vadovaujama LRT komisija skelbia verdiktą, kad tokia tvarka, kai Seimo dauguma negali pakeisti visuomeninio transliuotojo vadovų, yra „baisiai politizuota“.
Kaip anas siūlo depolitizuoti LRT valdymą? Pagal išvirkščią valstiečio logiką tarp LRT tarybos ir vadovybės būtina įkišti savo valdybą, kurios narius, kaip ir valstybinėms įmonėms, parinktų... Vyriausybė, o ši galėtų pakeisti LRT generalinį direktorių. Dar ponas valstietis nemirksėdamas sako, kad taip esą visoje Europoje.
Taip meluoja aplinkos inžinerijos daktaro disertaciją apgynęs valstietis. Viena iš dviejų – arba turime dar vieną baršauskinį daktaratą, ką žurnalistai galėtų ir patikrinti, arba valstietis trokšta perspjauti patį Naisių poną, kurį iš kolchozo jau išmestas Džiugelis pavadino patologiniu melagiu?
Bet OK, ką tu iš jų paimsi. Kas balsavo už „depolitizuotą“ grįžimą prie valstybinio radijo ir televizijos komiteto, kurį tvirta ranka valdytų partijos Ministru Pirmininku paskirtas policininkas? Tik politiškai „neutralūs“ – valstiečiai Nekrošius, Širinskienė, Poderys, Mažeika ir du satelitai – Andrikis bei Kravčionok.
Ir jau visai mišiugeniška logika šokdina keturių Seimo valstiečių ir vienos socialistės įstatymo projekto kepurinę dėl kolektyvinių sodų išsaugojimo: „Sodininkų bendrijos steigėsi ir kūrėsi daug dešimtmečių. Šio reiškinio tikslas: teisingai ir naudingai organizuoti laisvalaikį, keisti kraštovaizdį, užsiauginti vaisių, daržovių.“
Ėjo 2018-ieji metai nuo Viešpaties gimimo, 1,5 mln. lietuvių naudojosi išmaniaisiais telefonais, darželinukai mokėsi programuoti, pasaulyje vyko ketvirtoji pramonės revoliucija, šimtas milijonų žmonių maistą, batus ir sukneles pirko internetu, Silicio slėnyje mašinikės lakstė be vairuotojų, o tuo metu mūsų Seimo kaimietės rimtais kaip pati mirtis veidais siūlė nustatyti, koks laisvalaikis yra teisingas ir kad kolektyvinio sodas vis dar yra tam, kad būrai XXI a. užsiaugintų daržovių ir vaisių.
Žinoma, galima sakyti, kad maža ko tos Seimo ponios dar prisigalvos, supratusios, kad per pusę kadencijos nepateikė nė vienos įstatymo pataisos. Galima numanyti ir tai, kad nė viena iš jų, matyt, nežino, jog kolektyvinių sodų idėją Stalino imperija perėmė iš Hitlerio nacių Vokietijos.
Bet sutikite, kad ir tai – stačiai graudu: koks žemas Seimo narių išprusimo lygis. Dar graudžiau yra tai, kad jos nesupranta net to, ką seniai suprato dauguma kolektyvinių sodų savininkų, kurie beveik jau inkorporavo komunistų-nacių sistemos atgyveną į miestą.
XXI a. II dešimtmečio realijas atitinkantis Seimo sprendimas būtų panaikinti kolektyvinių sodų bendrijas, pakeisti jų žemės paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitą ir priskirti jų teritorijas miestams.
Kodėl šito nesiūlo Seimo narės?
Kodėl jas lyg kas magnetu trauktų į praeitį? Iš kur tas noras viską sukolchozinti – pradedant siekiu išsaugoti kolektyvinius sodus ir baigiant Registrų centro duomenimis, kurie turėtų būti laisvai prieinami ne tik žurnalistams, o visiems piliečiams?
Jie bijo laisvo miesto. Miesto, kurio esmė yra laisvas privačios nuosavybės judėjimas ir valdžios nesikišimas. Privati nuosavybė be visokiausių durnų apribojimų jiems – lyg nusikaltimo sudėtis. Tokia pat, kaip stalinistams buvo buržuazinė kilmė. O kolektyvinis sodas – generolą Vanagą žiauriai nukankinusios sistemos paskutinis reliktas, teisiškai beveik nepakitęs po Kovo 11-osios.
Kolektyvinis sodas vardu Lietuva – kaip simbolis ir svajonė. Išraiška jų nelogiškai susipynusio gyvenimėlio iš to, kas buvo sovietiška ir sovietų dozuotai leisto tautinio, patriarchalinio ir kolchozinio, pagoniško ir klerikalinio. Gins jį nuo miesto iki paskutinio lietuvio. Sin City pro Naisius nepraeis.