Apie Lietuvos lenko pasikalbėjimą Abu Dabyje su arabų šeichu XXI a. Lietuvos istorijoje liks mažiau žinių nei apie lenko pasikalbėjimą su lietuviu XVI a. Kad ir kaip būtų keista.
Mokslo žinios čia tokios pat skurdžios, kaip ir apie didžią pagonių baltų civilizaciją. Profesionalų Vyriausybės narys Narkevičius su viceministru ir panele Ina Irens nuskrido į Abu Dabį. Dalyvauti Pasauliniame kelių kongrese. Čia ministras turėjo skaityti pranešimą. Bet neskaitė. Pamatė arabų šeichą, metė visus reikalus ir ėmė su juo kalbėtis.
Kiek truko ministro ir šeicho bazaras – visas keturias vizito dienas ar tik vieną? Apie ką jiedu kalbėjosi? Kuria kalba? Koks šeicho vardas? Istorijai liko tik tiek, kad ministras kažkur Abu Dabyje turėjo gerą laiką už Lietuvos automobilių kelių direkcijos pinigus.
Kanonus laužantys jauni ateities istorikai, tiesa, gali iškelti hipotezių. Tarkim, arabų šeichas pasikalbėjimo metu galėjęs taip užhipnotizuoti ministrą, kad anas dar ilgai rašinėjo keistus įsakymus „Lietuvos pašto“ valdybai, kurią pats seniausiai buvo atleidęs.
Ministrų, Seimo narių ir aukštų valdininkų turizmas visada buvo gerai išvystytas valdžios verslo sektorius. Bet iki žalvalstiečių tai dar buvo palyginti rizikinga komandiruotpinigių ėmimo šaka.
Ministrai lėkdavo iš postų už niekus. Pakso ministras Maldeikis – dėl poros naktų viešbutyje ne už savus. Butkevičiaus Vėsaitė (kuriai ministerijai ponia vadovavo, dar ir šiandien turbūt pati nežino), – už tai, kad oficialaus vizito skrido privačios bendrovės lėktuvu.
Kuo tolyn į šaunią Nemuno šalies praeitį, tuo greičiau lėkdavo ministrai už tuščius paskraidymus. Antai susisiekimo ministras konservatorius Žvaliauskas iš Vagnoriaus kabineto išspirtas dar nė neatsigavęs po medžioklės Švedijoje, į kurią skrido valdišku lėktuvu.
Profesionalų kūdikystė. Valstiečių profesionalai subrendo iki tikrų bebrų. Žalių kryžių stadijoje net kvailiausia ministro kelionė į Abu Dabį gauna carte blanche. „Visos ministerijos turi tam skirtų pinigų, tegu sau skraido“, taip ar panašiai Narkevičiaus ir kompanijos turizmą už valdiškus pinigus įvertino lizinginis „Agrokoncerno“ premjeras.
Ir skraido. Žemės ūkio ministerijos žuvininkystės valdininkai skrido į konferenciją Čilėje. Nepaisant to, kad buvo žinoma, jog visoms ES šalims ten atstovaus Europos Komisijos žmonės.
Prieš tapdama vidaus reikalų ministre per klaidą Seimo narė Tamašunienė skrido į Tongą ir Fidžį pusiau tikėjimo reikalais, kur juokino garbiąją publiką „dailiuoju“ skaitymu anglų kalba. Tik už kokius 4 000 EUR.
Ar tai reiškia, kad ministrai, Seimo nariai ir aukšti valdininkai apskritai neturėtų skraidyti į užsienį, susitikti su užsienio kolegomis?
Priešingai, jei nenorim atsidurti Europos politikos užribyje, jie privalo dar dažniau bendrauti su užsienio kolegomis. Bet kurios Prezidento, premjero, ministro ar Seimo nario kelionės tikslas ir matas gali būti tik koks – kiek draugų įsigijai toje šalyje ir ar oficiali draugystė gali peraugti į asmeninę? Būtent to reikia valstybei.
Taigi klausimas – ne kodėl, ne kam, o ką siunčiame į misijas? Kokia prasmė siųsti Tamašunienę į Tongą ir Fidžį, jei ji ten su niekuo net dorai pasikalbėti negali? Kam siųsti Narkevičių į Jungtinius Arabų Emyratus, jei ministras savarankiškai net vakarienės nesugeba užsisakyti?
Protingas kaip šuo – viską supranta, tik pasakyti nieko negali, sako patarlė. Kai kalbame apie nemažą dalį mūsų politikų ir aukštų valdininkų vizitų, yra blogiau. Klausimas, ar jie bent supranta, koks yra tikrasis parlamentarų kelionių į užsienį tikslas?
Tai gal paklauskim: kuris iš Seimo narių, pastarąjį dešimtmetį nuolat skraidžiusių į Prancūziją, gali pasigirti savo pažintimis Macrono aplinkoje? Kuris Seimo daugumos narys po šio tikrai neeilinio Macrono interviu nuskrido į Paryžių? Susitiko ten su savo bičiuliais iš Nacionalinės Asamblėjos, išgėrė su jais vyno ta proga, pavartė politikos kortas?
Apskritai, ar Seimo nariai turi su kuo iš prancūzų išrinktųjų pasikalbėti iš širdies? Bent bandė pazonduoti, ar tai – neišvengiama artimiausio dešimtmečio kryptis, kuria judės Prancūzijos politika, ar tik prezidento bravūra? Tam, kad ir savąją galėtume keisti, jei prireiks.
O kiek dabartinės ir buvusių Seimo daugumų atstovų turi bičiulių Latvijos Saeimoje? Kiek iš jų sveikina kolegas su gimtadieniais, kviečia į vaikų vestuves? Su kuo nuolat susitinka Liepojoje ar Palangoje prie vaišių stalo, šakočių dovanoja, bandydami neoficialioje aplinkojee latvių Saeimos nariams sukelti abejonių dėl pasiryžimo pirkti Astravo jėgainės elektrą?
Kiek Seimo narių, net turinčių rimtą parlamentinį stažą, turi artimų draugų Lenkijos Seime ir Senate? Čekijos parlamente? Slovakijos, Vengrijos? Tokių, kurie galėtų padėti Lietuvai gauti balsą ES, o mes savo ruožtu – jiems?
Ar reikia tęsti aiškinant, koks būtų atsakymas į šiuos klausimus? Pusė mūsų europarlamentarų, ir tie neįgarsinti metų metais sėdi Briuselyje.
Jauniausia valstietė Rūta Miliūtė per trejus metus Seime bene 30 kartų vyko į užsienį. Kone kas mėnesį. Ar kas nors jos bent paklausė: mieloji, o kiek įsigijote tokių draugų, į kuriuos galėtumėte kreiptis pagalbos iškilus krizinei situacijai tarp dviejų šalių ar to paties Astravo atveju?
Dauguma klausėjų tradiciškai kabinėjasi prie Zingerio, kad tas kelionėms išleido daugiausia pinigų, nors Emanuelis, po to, kai į Europarlamentą dirbti išvyko Kubilius ir Juknevičienė, Seime liko turbūt vienintelis, kuris dar mezga nematomą, bet svarbų mažai šaliai draugų tinklą.
O jei tokio tinklo Seimo nariai nesugeba megzti dėl to, kad kitos kalbos, išskyrus rusų, nemoka, kam juos siųsti į užsienį kankintis? Parodyti, kokių tik stuobrių mūsų tauta neišrenka į Seimą?
Eina vienuolikti metai, kai net aukščiausio lygio mūsų užsienio vizitai – lyg pato ėjimai šachmatų lentoje. Beveidžiai ritualai kartojant tuščias frazes. Tušti ėjimai, neperaugantys į tokio lygio draugystes, kuriomis su daugybe ES ir pasaulio lyderių galėjo pasigirti Prezidentas Adamkus. Išdidžiai nevažiavom susitikti su JAV prezidentu. Nedraugavom net su tuo Lenkijos prezidentu, kuris turi Rokiškio grafo titulą.
Prisigyvenom iki to, kad į Vilnių neseniai atskridusi Norvegijos premjerė Erna Solberg Vilniuje nerado net su kuo kavos išgerti. Premjero tądien darbe būdingai nebuvo, o Prezidentas leido sau šnektelėti su ja telefonu. Su aukščiausiu Norvegijos politiku!
Bet štai Seimo nariai piktinasi, kaip mažai norvegų politikai žino apie Astravą ir apskritai jie mus laiko tik kiek aukštesnio politinio išsivystymo lygio nei Moldova. O ko jūs norėjote?
Gal valstybė, ketvirtį amžiaus nereformuodama švietimo, universitetų ir sveikatos apsaugos, ir į užsienio politiką negali žvelgti reformatoriškai? Jums vis dar nuoširdžiai atrodo, kad pagarbos yra verti tik tie, kur šakes ir kastuvą valdo, o ne tie, kurie dirba galva.
Išgertumėte geriau pradžiai su tais norvegais. Ką jau kalbėti apie lenkus, kuriuos bandot kvailai kopijuoti. Bet kai kurie iš jūsų negeria net kavos. Paskaitytumėte Mikę Pūkuotuką prieš miegą, gal suprastumėt, kad „tu negali visada sėdėti savo miško kampelyje ir laukti, kol kiti ateis pas tave. Kartais verta ir pačiam nueiti pas juos“. Bet dauguma nieko neskaitot. Bent kartais paklausytumėt savo kritikų. Bet išdidžiai neinate net į jų laidas. O ir nuėję, užuot atsakę į klausimą, arogantiškai komentuojat: „Čia jūsų televizijos nuomonė.“
Užmestumėt akį bent į savo tragiškai puolusius reitingus. Bet Karbauskis didžiuodamasis atšauna, kad jis pats nusiperka sau gerų reitingų. Todėl nė nesuabejoję paliekate susisiekimo ministrą per klaidą feilinti valstybės ir savo pačių reikalus.
Perfrazuodami XVI a. „Lenko pasikalbėjimą su lietuviu“, galėtume sakyti, kad Lietuvos lenko pasikalbėjime su arabų šeichu, pastarasis, jei tik toks buvo, galėjo pasiūlyti ministru per klaidą tapusiam Narkevičiui pirmiau išmokti kokią kalbą, o tik po to eiti į rozmową su arabų šeichais.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.