Rimvydas Valatka. Naisiai tiki Skvernelio ašaromis krokodilo

Prieš 4 metus Naisiai ir prie jų prisišliejusieji patikėjo kelių policininko entuziazmu. Štai nusileis jis, pakrūmių feno profesionalas, ant Lietuvos ir išganys šią ašarų pakalnę. Bus skaidresnis už Butkevičių, Kubilių, Kirkilą, Brazauską, Paksą ir dar kažkurį. Metai ėjo, entuziazmo kerų kaip nebūta.

Premjeras tik šast ir pakeitė plokštelę. Krokodilo ašaras lieja taip, kad net silpnesnio sudėjimo konservatoriui turbūt prieš miegą spazmai širdį maigo. Kaip politiniai ir kiti nevidonai apdirbo premjero spec. keliuką už 300 + 143K. Kurio jis nei matęs, nei regėjęs.

Verkšlendamas rūstauja. Ant tų, kurie neatsiprašo jo išskirtinės, „Orlen Lietuva“ pagerbtos, nevidonų puolimo privargintos šeimos.

Įsivirkavo taip, lyg būtų visai kitas Skvernelis. Ne tas šaunus kelių policininkas, ne arogantiškas vidaus reikalų ministras, ramiai sau miegojęs, kai Igariokas po sostinę šlaistėsi su iš policininkų atimtu automatu. Ne Ministras Pirmininkas, kuris dar arogantiškiau toli pasiuntė jaunus gydytojus. Lyg kokia kokotė iš XIX a. sentimentalaus romano.

Bliūvis lizingu porino, kad štai jis išteisintas. Nors iš tiesų tai VTEK jį paliko pakabintą. Kaip toj pasakoj krūmų pilkį – pusę lupto, pusę skusto.

Galų gale net jei ir išteisino, kaip dabar galima patikėti VTEK, apie kurią tavo paties Naisių ponas ką tik bylojo daugiau nei aiškiai: „Kad ir kokia būtų VTEK išvada, mes į tai žiūrėsim kaip į šališką sprendimą. Tai netaps argumentu, kad mes staiga nuleisime galvas ir pasakysime: matote, ši institucija turi didžiulį autoritetą, kurios sprendimais mes neabejojame.“

Tai taip ir žiūrim – kaip Karbauskis liepė.

Kelių policininkui neprireikė nė ketverių metų, kad įrodytų, jog yra lygiai toks pat, kaip ir jo pirmtakai, tik prastesnis. Liedamas krokodilo ašaras ir tankiai pameluodamas nebeslepia, kad skaidrumas buvo tik dar vienas krūmas, kuriame prieš anuos rinkimus slėpėsi su politiniu fenu.

Priverkit, premjere, ir man upę asfalto. Kažkas taikliai sueiliavo.

Negali sakyti – gražiai verkia premjeras. Daro įspūdį. Bet ašaros skirtos ne visai Lietuvai. Specialiai Naisiams. O, kad Skvernelis būtų tik vienas toks.

Dauguma politikų jau suprato, kad nėra reikalo įtikinėti ir įtikinti visos Lietuvos, kaip būdavo anksčiau. Tarkim, 1990-aisiais, 1992-aisiais, 1996-aisiais ir 2000-aisiais reikėjo įtikinėti visus rinkėjus. Nebereikėjo, bet politikams vis dar atrodė, kad kažkiek reikia, 2016-aisiais.

Būtent anie rinkimai įrodė, kad nebereikia kalbėti visiems. Per didelė prabanga. Kaip ir brėžti valstybės ateities vizijas, kalbėti apie užsienio politiką, sveikatos, mokslo ir švietimo reformas.

Tie rinkimai parodė, kad užtenka įtikti tiems, kurie tave myli paskutine blėstančios jaunystės rudens meile. Kurie laikina ir tada, kai smerki mitingą prieš rasizmą, nes ten kabėjo plakatas, raginantis iškru… policiją, ir tada, kai giri tą mitingą, nes jis už žmogaus teises. Geriau savas!

Prezidentas neima į plaučius, kai STT suima jo korešą. Išlaiko olimpinę ramybę su tuščia dienos darbotvarke ir Mikimauzo ambicija: jei didžioji žmonių dalis supras tai, ką jis daro, tai savo didįjį uždavinį bus atlikęs iki galo.

Pavojingas, politiką, o drauge ir valstybę iš vidaus draskantis supratimas. Kalbėjimas tiktai saviems, pūkais apsivėlusi vilnonė politika be ambicijų – peilis bet kuriai šaliai. O valstybei su tokiu kaimynu kaip Putino Rusija, išvis tiesus kelias į kapines.

Lietuvos politikams iš principo nebegėda. Ašaromis ir buitiniu pliurpimu politikai atvirai demonstruoja, kad jie nebėra atsakingi politinei tautai. Tik savai ištikimų šakalų gaujai.

Gėda būna nebent tada, kai niekas už tave nebebalsuoja. Panašiai kaip Žemaitaičiui, Zuokui ir Paulauskui. Bet tada irgi nebegėda, nes kai tavo ašaromis niekas nebetiki, tai į pabaigą galima ir muškietininkus pažaisti. Kaip kokiems Paulausko vaikystės trečiokams.

Politika ir iki 2016-ųjų nebuvo kosmosas. Skirtumas toks, kad per šitą naisią kadenciją politika iš kosmoso suskilo į galybę virusų. Nuo atviros visuomenės apsitraukusių apsaugine plėvele.

Tuo metu rinkėjai, reporteriai ir redaktoriai, į buitinį politikos komentavimą keistai įsitraukę politikos mokslininkai, prokurorai ir STT agentai rankų su muilu po 20 sekundžių neplauna ir kaukių nedėvi. Nors nuo to politinio kovido reikėtų saugotis reanimacijos medikų skafandrais.

Valstybei pavojingas virusas plinta politikams kalbant, net kvėpuojant.

Per kilometrą skleisdamas aerozolius Seimo pirmininkas ragina Seimą nepolitikuoti. Su tokia pat sėkme tas aktinidijų genėjimo profesorius būtų galėjęs raginti chirurgus neoperuoti, mokytojus nemokyti abėcėlės ir daugybos lentelės, ūkininkus – nemelžti karvių ir nesėti javų.

Kam eiti į politiką, jei atėjęs ne tik pats nedirbi, bet ragini nedirbti ir kitus tai dirbti pasamdytus? Maža dar, kad aktoriai nevaidina, dainininkai nedainuoja, o krepšininkai nemėto į kašę?

Nepolitikavimas baigiasi tuo, kad politikas, kuriuo labiausiai pasitiki Naisių liaudis, dabar yra Veryga. Tipas, kurį nuo sveikatos apsaugos sistemos ta pati liaudis savo pačios sveikatos labui turėtų laikyti per vokiškos savaeigės haubicos „PZH 2000“ šūvį, kas lygu 30 km.

Politinės klasės išsiskirstymas į mikrokosmosus su apvalkalėliais ir nepolitikavimas baigėsi tuo, kad nekaltumo prezumcija yra pakeista sulaikymo prezumcija, ir nė viena partija tam neprieštarauja.

Lobizmas imtas kildinti nuo žodžio lobti. Bet Rusijos žvalgybų lobistė Seime Rozova saugiai posėdžiauja premjero dešinėje. STT ir VSD tokių neliečia. Nekalta ji. Iš pat prasidėjimo, nes nešvarios rusiškos salietros reikalui – visada pasiryžusi.

Černobylinis Astravas nuteisintas. Energetikos ministras su Latvija rašosi po atomine „Maišiagala-2“. Per Latviją imsim Astravo elektrą kaip dideli. Prezidentas pastebi ir įvertina išdavystės anatomiją, siūlydamas Vaičiūną skirti ūkio ir inovacijų ministru.

„Kitą kadenciją šis Astravo blokados farsas turės būti užbaigtas“, nei rinkėjų, nei Dievo nebodamas skelia socialistų bosas. Tas pats, kurį net konservatoriai ką tik titulavo „tikru“ socialdemokratu.

Pabrėžtinas nepolitikavimas – tiesioginė pasekmė to, kad čia niekada nėra iš kur imti pinigų mokytojų, gydytojų, bibliotekininkių ir jaunų mokslininkų orioms algoms, bet visada yra biudžeto pinigų, pvz., jausmomačiui kurti.

Arba koks politinis nugeibėlis paternalistiškai paragins padėti jauniems mokslininkams įsigyti būstą, užuot leidus uždirbti tiek, kad gabus žmogus galėtų banke gauti paskolą būstui.

Bet geriausiai mikrokosmosų politikoje sueina užmojis šiaip sau pamėtyti pinigų prieš rinkimus, kaip sugalvojo Karbauskis ir Skvernelis, kurio ašaromis Naisių liaudis dabar tiki lygiai taip pat, kaip prieš ketverius metus tikėjo jo entuziazmu pagerinti valdžią. Net opozicija abiem „už“.

Svarbiausi dalykai į virusinius mikrokosmosus netelpa, metami už borto.

Teisingumo ministerija užsimušdama ieško kandidato į ES Bendrojo Teismo teisėjus. To, kurį turėjo paskirti dar praeitą vasarą. Prezidentui nepatiko teisėjas, kuris jau dirbo: „Mums pasirodė, kad ten yra daugiau kandidatų, kiti kandidatai Mums pasirodė priimtinesni.“

Priimtesnio neranda 10 mėnesių. Per skelbimus ieško. Vieno! Už nerealią alga. Bebras Bernatonis eitų, bet kad prancūziškai nelabai. Jam ir Konstitucinio užtektų. Kurio narių ieškosim iki Paskutiniojo teismo. Jei tik nesusiprotės bebro pasiūlyt.

Taip ir gyvenam. Su prezidentine ambicija apie pašalpas. Ir asfaltą, kaip aukščiausią naisizmo stadiją. Verkit, premjere, nesidrovėkit. Naisiai krokodilo ašaromis tiki. Gal priverksit ir antrą upę asfalto.