Sąjunga tokia, kokios nuo 1410-ųjų liepos 15-osios neturėjom. Petys petin Karbauskis ir Landsbergis Sr., Nausėda ir Skvernelis, Zuokas, Gražulis ir Gentvilas Sr. O paskui juos – ir visa jų dangaus kareivija.
Ką galima pasakyti apie valstybę, kurioje Tautos atstovybė, Prezidentas, Vyriausybė ir prisiplakęs Vyriausiosios lietuviškų raidžių gynimo policijos komisaras, kvykiantis „Įžeista, įžeista, mūs brangi lietuvių kalba įžeista“, kalasi dėl vaikų darželio „Gudrutis“ smėlio dėžės? O, gerasis Dieve, jie tikrai žada priimti įstatymą dėl smėlio buvusioj turgaus aikštėj?
Kad visiems jiems toje valstybėje su galva negerai.
Ar mintis papilti Lukiškių aikštėj smėlio yra gera? Aš to nebūčiau daręs. Sumanymas papilti ant žolės smėlio ir vaizduoti paplūdimį, kai iki artimiausio tikro – keli kilometrai, man atrodo juokingas ir kvailas, nors pastarasis žodis gal kiek per stiprus. Gal geriau sakyti neracionalus?
Tas, kuris bent kartą buvo Berlyne ar kitam vokiečių mieste, galėjo prieiti prie ūkiškos išvados, kad miestiečiai karštą vasaros dieną pliažą susiorganizuoja ant pirmos žalios vejos, nelaukdami malonės iš Laisvės partijos mero su smėlio maišeliais.
Bet aš nesu Vilniaus meras. Tai nesu ir joks rodiklis. Meras aukščiau, jam gal geriau matyti. Tarkim, smėlis – geriau už žolę, nes Vilnius yra erkių epideminės zonos centre? Maža ką.
Iš crazy idėjos su galva nesusipykę žmonės pasijuoktų. Pertrauktų merą per dantį. Sukurtų keletą memų, senesni – anekdotų, ir tiek žinių.
Protingesni taip ir reagavo. Bet Lietuvos paviršiuose, panašu, liko tik turbinis davatkizmas, kuris baigia pakeisti visų partijų ideologijas ir kurio neima nė per pandemiją gausiai laistytas dezinfekcinis skystis. Pranckietis Liberalų sąjūdžio sąraše – jo konstanta.
Davatkizmu pasikaustęs politinis lietuvis visur, kur tik jo akis aprėpia, įžvelgia vertybių išniekinimą, o jis pats su rožiniu dešinėje ir Vyčio skulptūra, kaip vienintele Vilnių galinčia įmatijošaitinti idėja galvoje, stovi paskutiniame karo už vertibes apkase.
Jei smėlis Lukiškių aikštėje yra crazy, kas panašu į tiesą, tai reakcija į smėlį yra crazy 30-uoju laipsniu. Tai Čechovo žmogaus futliare, mokytojo Belikovo, nuolat kartojusio, „kad tik kas neatsitiktų“, reakcija. Tokia neadekvati, kad net juoktis iš jos nebeišeina. Būtų lyg iš ligonio.
„Birželio 30 d. Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdyje bus svarstomas klausimas dėl memorialinių reikalavimų ir higienos normų laikymosi įrengiant paplūdimį Lukiškių aikštėje“, rašo ne kokia nupušusi mokytoja, dažais atakavusi paminklo maketą, o pats Seimo atminties komisijos pirmininkas Gumuliauskas.
Čia juk sugalvoti dar reikia – Seimo istorinės atminties komisija posėdyje svarstys buvusios turgaus aikštės higienos normas.
Kas yra iš arti matęs komisijos Pirmininką, apsigynusį istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos Komunistų Partijos veikla vystant teatrinį meną respublikoje (1966-1980 m.), to galva vargiai susidoros su vaizdu, kiek žmogus turėjo prakaituoti, kol sukurpė tokią nesąmonę. Franzas Kafka keliasi iš grabo norėdamas tai pamatyti – geriausią savo „Proceso“ ekranizaciją.
Iš visų pašalių skamba karo šūkiai: išniekino aikštę! Bet ar tikrai?
Nuo vaikystės žinom, ką reiškia išniekinti kapines, bažnyčią (su sinagoga, mečete ar kinesa - sunkiau), paminklą. Bet ar kas nors aiškina vaikams apie gatvių, aikščių, kelių išniekinimą? Net premjeras, nubėgęs į policiją rašyti pareiškimo dėl aprašinėto keliuko, nesakė, kad buvęs jo ministerio patarėjas išniekino asfaltą. Sakė, kad jį įžeidė konkretus užrašas – Vagių namas.
Ar pliažas gali įžeisti miesto aikštę, čia nužudytų žmonių atminimą?
Kaimiečiams neretai sunku suprasti, kad Vilnius yra toks senas, jog senųjų aikščių ir gatvių, kuriose kas nors nebūtų miręs kankinio mirtimi, nėra. Lukiškių aikštė nėra Sierakowskio ir kitų nužudytų 1863-iųjų sukilėlių kapas. Daugiau kaip 150 metų jų kapas buvo Vilniaus pilies kalnas.
Bent jau iki tol, kol Lukiškių aikštėje nebus partizanų įamžinimui skirto paminklo, ji nėra sakralinė vieta. Gal ir ateity nebus. Na, bent jau tokia, kurią galėtų išniekinti pliažo smėlis ir merginos su maudymukais. Miestų aikštės nėra gedėjimui. Nepaisant to, kad daugumoje mūsų miestų aikščių gulėjo NKVD išniekinti partizanų kūnai, tai netrukdo jose žmonėms švęsti.
Praėjus kiek daugiau nei trims dešimtmečiams po Muravjovo-Koriko egzekucijų Lukiškių aikštėje įsikūrė ir ilgai čia veikė gero lygio cirkas. Pakaitomis su teatro spektakliais. Į juos ėjo net ir tie, kurie ne iš tėvų pasakojimų girdėjo apie caro budelių niekšybes. Niekam iki šiol neužkliuvo ir Kaziuko mugės tryptynės aikštėje, anei prekyba kiču jų metu.
Šaukiantieji gvoltų dėl išniekintos aikštės yra kažkuo panašūs į tuos, kurie savo artimųjų žūties vietose greitkelyje atkakliai deda vainikus ir gėles. Bet juk ne mirties vietą reikia garbinti, o žmogų prisiminti.
Daug svarbiau nei adoruoti Lukiškių aikštę, ir mums būtų nuolat prisiminti tokius vyrus kaip Kalinowski, Sierakowski ar sukilėlių kapelionas Iszora. O kaip dauguma Lukiškių aikštės vaduotojų juos prisimena? Jūs net sukilėlių vardų ir pavardžių net istorijos vadovėliuose neleidžiate rašyti jų prieš tai neiškraipę.
Jų gimimo liudijimuose nebuvo jokių Sierakauskų, Kalinauskų ar Išorų, o buvo įrašyta: Zygmunt Sierakowski, Konstantin Kalinowski, Stanislaw Iszora, Władysław Nikolai.
Prezidentas piktinosi smėliu Lukiškių aikštėje. O juk Vilniuje ir šalia jo gyvena dešimtys Sierakowskio ir Kalinowskio bendražygių provaikaičių. Prezidentas ir lietuviškų raidžių saugojimo žandarmerijos vadas nori amžiams įteisinti mūsų jiems sugalvotas pravardes, o pavardes leisti rašyti tik antrajame paso puslapyje.
Ar tai nėra didesnis Sierakowskio ir Iszoros, kaip kovotojų už mūsų ir jų laisvę, išniekinimas ir įžeidimas nei saule ir laisve Lukiškių aikštėje besidžiaugiantys jauni linksmi žmonės?
Vilniuje yra tiek išniekintų ir toliau niekinamų sakralinių vietų, kad, ne pirmame Seime šokant nesibaigiantį kankaną dėl Lukiškių aikštės, derėtų jau bent iš mandagumo nusistebėti, kodėl Civilinės metrikacijos biuras tebestovi ant išgriautų ir išdraskytų evangelikų liuteronų kapinių. O silikatinis vaikų darželis virš Didžiosios sinagogos – čia ką, geriau nei pliažas Lukiškių aikštėj?
Net istorinę atmintį higienos normomis matuojantis Gumuliauskas su kalbą nuo įžeidimų ginančiu Antanaičiu apie tai tyli. Gal kad ne tos raidės antkapiuose?
Jei jau galima kažkaip įžeisti lietuvių kalbą kaip tokią, tai lengviau įžeisti Karbauskio karvę, medį, aktinidiją ir nasturtą prie Seimo rūmų. Kuriuose Antanaitį lietuviškų raidžių žandaru paskyrusieji nariai per posėdžius dažniausiai kalba taip prastai, tarsi būtų Karbauskio „eskalade“ pervažiuoti.
Bet apskritai tai Gumuliauskas su Širinskienės parama turėtų patraukti raidžių policininką baudžiamojon atsakomybėn. Už tai, kad prišnekėjo istorinių nesąmonių. Kaip antai „pradėdamas okupaciją priešas pirmiausia nusitaikydavo į kalbą“. Kalba priešui nerūpėjo nei prieš 1654 m. okupaciją, nei Šiaurės karo metu, nei 1794-aisiais ar 1940-ųjų invaziją, 1991-ųjų Sausio 13-ąją.
Bet kuris užkariautojas, net tas, kuris sapalioja panašiai kaip Antanaitis, pirmiausia žvalgo tavo kariuomenės pajėgumus. Lietuvos pastarųjų 300 metų istorija primena, kad, prieš pradėdamas okupaciją, priešas mūsų valdžios viršūnėse pirmiausia ieško naudingų idiotų ir išdavikų.
Ieško turgaus aikščių higienistų ir nešvaros rusiškos salietros stumdytojų. Kurie vaikams norėtų pupudėdiškai porinti Lukiškių aikštės XIX a. istoriją, bet kruviną šimtų naisinių kolchozų istoriją po 1948-ųjų ir žemgrobystę po Nepriklausomybės atkūrimo mielai paliktų XXII amžiui.
Kaip čia taip pas išeina, kad gali, būdamas premjeru, nusitiesti asfaltą į savo namą, arba, kaip susisiekimo ministeris, per pasaulinę krizę pasidėti į banką 1,5 milijono, ir nei Prezidentas, nei Gražulis nė kriukt. Net lietuviškų raidžių ganytojas, matydamas kaip susisiekimo ministeris iš Seimo tribūnos gvaltavoja lietuvių kalbą, saulei žeme ridinėjantis užmiega meškos miegu.
Bet tik užvežei biškį smėlio į buvusią turgaus aikštę, visai karaliaus kariaunai jau ne tik aikštės skaistybė defloruota – valstybė patvarkyta: išnieeekinooo!
Mes negalim be karo. Bet mūsų pilių komtūrams ir magistrams per sunku perskaityti net savo pačių su Latvija ir Estija pasirašytą sutartį dėl Astravo elektros nepirkimo, todėl vengiame tikrų karų. Mes mylim paprastą ir aiškų namų karą. Kaip vaikystėje: tu – kurucas, o aš – labancas (vokietis – rusas).
Dėl kolchozų, kuriuos sugriovė. Dėl to, kad Landsbergis nebuvo valstybės vadovas 1990-1992 m. Dėl Seimo viešbučio pernuomojimo tretiems asmenims. Skiepų. Keliuko. Kubyyyyliaus.
Paminklo. Alaus pliažo kavinėse. Ir būtinai iki paskutinio kareivio, su įstatymų vėzdais. Valstybė gali eiti šunims šėko pjauti, bet mano pergalė arba visiems mirtis! O ypač dėl smėlio.
Tai laikykitės ten. Smėlio dėžėje.