Nesvaikit. Nebus tas mūsų pasaulis kitoks. Pasaulis bus toks, koks ir buvo. Kaip netapo tas geriausias iš geriausiųjų kitokiu po 1918-1920 m. gripo pandemijos, taip netaps ir po koronos, kuri, palyginti su ano viruso aukų skaičiumi, tėra kūdikio pasispardymas motinos įsčiose.
Po anos gripo pandemijos Stalinas sukūrė Gulagą. Jo kacetus žmonėms žudyti kūrybiškai pritaikė naciai. Komunistai sunaikino valstietiją kaip klasę (vien Holodomoras ką reiškia) ir intelektualus. Naciai – 6 mln. žydų kaip rasę ir jidiš kultūrą. Pirminykas Mao sumąstė kultūrinę revoliuciją, kurią užviršavo 40 mln. kinų lavonų, bet jei iš tikrųjų, tai nė pats Mao nežinojo, kiek jo chunveibinai nugalabijo žmonių.
Prieš tai dar buvo Antrasis pasaulinis. Tąkart SSRS „išvaduotojai“ išprievartavo 4 mln. vokiečių, vengrių ir kitų tautų moterų, anglai nušlavė nuo žemės paviršiaus Drezdeną, o amerikiečiai šiaip, pasibandymui, numetė porą atominių bombų, kurios per porą minučių sunaikino 130 tūkst. japonų civilių, o paskui nuo radiacijos skausmuose mirė gerokai daugiau.
Nepaisydami viso to siaubo, žmonės dauginosi geometrine progresija, garbino aukso veršį, turtėjo ir žudė vieni kitus dėl pinigų. Asmeniškai ir samdydami kilerius. Broliai melavo tėvams ir seserims bei atvirkščiai, nesilaikė žodžio, išdavinėjo tikėjimą ir partinius įsitikinimus.
Ne kitaip bus ir dabar.
Rusija – su Putinu ar be jo – tęs pergalės šėtoniją. Seks makabrišką pasaką apie tai, kad tai kapitalistai kėlė grėsmę darbo žmonių tėvynei, o pirmoji darbininkų ir valstiečių valstybė su raudonuoju teroru, valymais, trojkomis vietoj teismų, lageriais ir bendru su naciais pergalės paradu Breste buvo nekalta kaip Naisių vaidilutė.
Galinga Suomija anuomet užpuolusi karui nepasirengusią vargšę sovietų šalį. Rusai niekada nieko nepuolė, o tik visus nesavanaudiškai vadavo nuo laisvės, lašinių, žemių ir viso kito dekadentinio brudo.
Karą pradėjo Vokietija, kuri užpuolė tokią pat nedorą Lenkiją. Tą patį padariusi SSRS tapusi dar doresne, mat tik atsiėmė jai nepriklausiusias ukrainiečių ir baltarusių žemes, o paskui kaip brolius dar priglaudė lietuvius, estus, latvius ir kelis rumunus, kurie kentė buržujų priespaudą.
Ar pasaulis galėtų taip pasikeisti, kad Rusija pati sau pripažintų XX a. sugriovusi gyvenimą pusei Europos ir bando jį toliau gadinti Ukrainai?
Ar gali taip pasikeisti pasaulis, kad Andriukaitis nebegirtų batkos Lukašenkos „išsaugotos“ sveikatos apsaugos? Skvernelis griežtai atsisakytų gabenti medikų apsaugos priemones Rusijos karo mašinai priklausančiu lėktuvu, o Prezidentas nebekrūpčiotų, išgirdęs Taivano vardą? Lietuva nutiestų raudoną kilimą Dalai Lamai?
Ne ir dar kartą ne. Pandemija dar nesibaigė, o Kinija dar ryžtingiau bando paimti į savo nagą skystablauzdžius Lietuvos ir kitų ES šalių politikus bei žemažiūrius verslininkus, kuriems žiauriai nepatinka plumprotį neretai primenantis Trumpas, bet Kinijos diktatorius Xi tuo pat metu atrodo visai nieko bičas. Ir paims. Ko nepaėmė mažais pinigais ir pažadais, paims dideliais.
Kad ir ką rašytų susentimentalėję žurnalistai, rašytojai ar intelektualai, pasaulis, kai tik galės, tą pat akimirką pamirš pandemiją ir gyvens taip, kaip gyveno iki jos. Nepaisydamas šylančių vandenynų ir įkaitusios iki raudonumo žemės.
Taip, žinoma, kažkas iš pandemijos išeis nusilpęs, o kažkas įgis dar didesnę galią, diktuos ją kaimynams. Bet ar kada nors būdavo kitaip?
Žmonės Lietuvoje eis į kašę, o Ispanijoje ir Italijoje – į futbolą. Sporto žvaigždės uždirbs dar daugiau milijonų. Priešingai nei entuziastingai svaičiojo kairiosios intelektualės ar vylėsi net rimti mokslininkai virusologai.
Verslininkai kaip rizikavo iki pandemijos, taip ir rizikuos. Jie ir dabar rizikuoja.
Užteko atleisti karantino varžtus, o restoranų savininkai jau išnešę stalus į lauką, nors verslas su pora stalų dviem poroms lankytojų – grynas nuobiznis. Vieną dieną Konarskio turgelyje buvo tik kelios vietinės rožės, o kitą – jau pilna olandiškų, nors joms atvežti reikia daryti stambius pavedimus, užsakyti lėktuvą, ir tikrai buvo rizikos, ar tas skrydis bent padengs išlaidas.
Valdžia kaip tyčiojosi iš gydytojų, mokytojų ir profesūros, taip varys ir toliau. Kaip švaistė pinigus tiems, kurie turi daugiausia balsų, taigi dalijo žuviai, o ne meškerėms išsaugoti, taip ir švaistys. Biurokratija kaip sabotavo paramą verslui, taip ir sabotuos.
Kaip politikai Seimo kadencijos pabaigoje bėgiodavo iš vienos partijos į kitą, taip bėgios ir po pandemijos. Seimo opozicija kaip vaizdavo didvyrius feisbuke, taip vaizduos ir po balsavimo, kuriame ji, išskyrus 8 veikėjus, tėškėsi į balą, pritardama valstiečių planui paimti vieną kitą papildomą senjoro balsą už 200 mokesčių mokėtojų pinigų.
Medžiotojai toliau šaudys savo malonumui stumbrus. Su lankais ar be jų. Socializmo gerbėjų skaičius, kaip ir antivakserių, augs geometrine progresija. Kuriančių ir norinčių dirbti vardan tos su kiekviena diena bus vis mažiau, o tinginių jemelių, svajojančių apie pragėrovės valstybę su pustrečios nedarbo dienos, – vis daugiau.
Žmogus yra silpnas. Jis pats savęs dažnai nesupranta. Todėl amžinų poveikių nebūna. Amžini būna tik interesai. Daugumai ką nors gauti už dyką – tai ne užsidirbti.
Žmogus yra ir labai gajus. Tad nei karai ir revoliucijos, nei juolab pandemijos jo negali pakeisti. Na, gal tik rankas kurį laiką plausim 5 sek. ilgiau ir glėbesčiuotis bučiuotis nepulsim su kiekvienu.
O, bet, tačiau protekcionizmo tai bus tikrai daugiau, demokratijos – mažiau, nepasiduoda sentimentalus reporteris ir dar lyriškesnis nuomonės formuotojas?
Ko gero, taip, tik kuo čia dėta pandemija? Ar Lietuvoje ir iki pandemijos nebuvo STT, kuri didžiojo brolio būdais ir tempais nelipo ant laisvės sprando?
Jei tik dabar pamatėte, kad už tai, ką atsileidęs sau leido agentas Martišius, kitas būtų tris mėnesius tampomas po nešvariausias šalies areštines, ir kurio veikla, kaip draugiškai nustatė kiti STT agentai, yra „vsio zakonno“, tai jūsų okulistas verkia dėl jūsų po karantino.
Iki pandemijos nebuvo Naisių Karbauskio ir veryginių draudimų? Pasaulis nežinojo Orbano, Zemano, Trumpo ir Kaczynskio? Nebuvo nacionalistinių bandymų torpeduoti ES, tai šen, tai ten – demokratijos ir PPO susitarimų dėl laisvos prekybos?
Nieko tokio, ko jau nebūtume matę. Nacionalizmas + protekcionizmas = karas. Visada. Žmonija per visą savo istoriją kaip koks akrobatas balansuoja ant ištempto lyno tarp prekybos ir karo. Ir būtų keista, jei būtų kitaip.
Nes tai žmonių – savanaudžių, pilnų ydų ir čia pat galinčių apsiverkti dėl kokio filmo herojaus, atiduoti paskutinius marškinius, nešioti seneliams maistą, kaip krepšininkas Kalnietis ir daugybė kitų milijonierių ir ne milijonierių daro per pandemiją – pasaulis.
Tai ši, o ne ana karalystė. Ir ačiū Dievui. Jei koks virusas galėtų kardinaliai pakeisti šitą pasaulį, ir jis iškart taptų kitoks, tai reikštų, kad mūsų pasaulio nebėra. Kad jis tik pasivaideno. Kaip sakytų Mikė Pūkuotukas, uodega arba būna, arba nebūna, čia apsirikti neįmanoma.