Bet štai ką sako Izraelio skaičiai. Kiek rezervistų pašaukta į karą su „Hamas“? Per 48 val. – 300 tūkst. Kiek ginkluotų teroristų? Kur tai 40 tūkst. Oho persvara. Neskaitant absoliučios karo aviacijos persvaros.
Avdijivka gali būti apsupta. O tai, kad ir kaip nemalonu būtų pripažinti, reikštų, jog Ukraina paliktų dar vieną savo miestą, kurį sėkmingai gynė nuo pat 2014 metų.
Negali būti? O jei gali, tai kodėl taip? Tiek lūkesčių sudėta į Ukrainos puolimą. Kurio kelinta savaitė nebesigirdi. O štai Avdijivką rusai smaugia negailėdami mėsos. Kuopos varomos kaip į skerdyklą. Gali pasmaugti. Kaip Severodonecką. Lisičanską. Kaip Soledarą. Kaip Bachmutą. Keturi miestai krito po to, kai Ukraina jau buvo pradėjusi vyti okupantus lauk.
Tiesa, šie miestai krito dar tada, kai rusų artilerija per dieną iššaudavo dešimteriopai daugiau sviedinių nei Ukrainos kariuomenė. Kodėl taip gali atsitikti (duok Dieve, neatsitiks) dabar, kai Vakarų tiekimų dėka rusai prarado artilerijos persvarą?
Išminuotojas R.Armaitis, vienas iš negausių lietuvių legionierių, kovojančių už Ukrainos laisvę, atsako niūriai: „Todėl, kad motyvuoti kariai, mylintys savo tėvynę ir žemę, eina į pabaigą, dauguma jų jau Valhaloje. Mobilizuotieji nėra tokie motyvuoti, o dar pridėkim 3-6 mėnesius gyvenimo apkasuose su nuolatiniais apšaudymais. Užsieniečiai irgi eina į pabaigą. Čia tik agitprope ir telegramkanaluose viskas gražu, mes jau beveik laimime. Bet realybė visai kitokia“.
Aiškėja, kad karui užsitęsus masė tebėra tokia pat svarbi kaip ir senuosiuose karuose. Kareivių skaičius – labai svarbus. Ukrainos pergalei reikia ne tik vakarietiškų naikintuvų ir ATACMS. Daug motyvuotų karių. O jie eina į pabaigą.
Taip, rusų jau žuvo 299 080. Bet tikrai ne pačių geriausių. Dešimtys tūkstančių kalinių, teistų už sunkius nusikaltimus. Stagnuojančių regionų bedarbių. Į karą pasiųstų vienu tikslu – sudalyvauti vienoje ar poroje atakų. Tapti Ukrainos patrankų mėsa.
Bet ukrainiečiai irgi žūsta. Žūsta geriausieji. Ukrainos orumo revoliucijos karta, kuri neraginama išėjo ginti tėvynės nuo rusofašistų.
Kiek žuvo ukrainiečių? Nežinom. Galime tik spėlioti. Taip, mažiau nei rusų, sako karo analitikai. Gal net gerokai mažiau. Bet per daug Ukrainai. Geriausi kariai eina į pabaigą, karčiai sako legionierius R.Armaitis. Ukrainos miestai, infrastruktūra, gamyklos griaunami dieną naktį. Priešingai nei Rusijos, kuri ramiai stato naujus karo fabrikus.
Tokia karo, kuriam greit dveji metai, kaina. Kiek iš mūsų, Ukrainos kraujo sąskaita galinčių gyventi nuo vienos smulkios buitinės problemos iki dar smulkesnės, bent kartais pagalvoja, ką jau metus daro Ukrainos gynėjai?
Brutaliai kalbant, ukrainiečiai utilizuoja Putino reicho reguliariai tiekiamą patrankų mėsą. Panašu į Sizifo darbą. Per mėnesį Ukrainos kariai sunaikina arti 20 000 okupantų. Kiekvieną mėnesį nuo pat „dalinės“ mobilizacijos pradžios Rusija į karą pašaukia maždaug po 25 000 vyrų.
Vietoj sunaikintos orkų partijos ateina tokio pat dydžio orda. Joms galo nematyti. Kaip pasakoje apie drakoną. Orkų ordos eis mirti tol, kol fuhreris lieps. Karo aritmetika paprasta: ir parengtam karo vilkui, ir žaliai patrankų mėsai sunaikinti reikia karių, vamzdžių, sprogmenų ir laiko.
Jei ATACMS raketos Ukrainai būtų suteiktos ne šį spalį, o praėjusių metų vasarą, Sizifo mito atkartojimo galėjo nebūti. Kol Rusijos reichas nebuvo pradėjęs mobilizacijos ir jo išgirtoji profesionalų armija ėjo į pabaigą, F-16 naikintuvai ir „Leopard“ galėjo persverti karo svarstykles Ukrainos naudai.
Leopardai pasirodė tik šįmet, jų per mažai, o F-16 išvis tik kitąmet. Vakarai nepadėjo Ukrainai taip, kai galėjo. Nepadėjo laiku taip, kaip galėjo. O Rusijos reichas nuo profesionalios kariuomenės grįžo prie mėsos batalionų. Jei mėsa nugalės, mums teks kariauti patiems su Rusija. Taip kaip dabar Ukraina. Smarkiai nukraujuojant.
Masė turi reikšmės, rašo Skoukrofto strateginių ir saugumo iniciatyvų centro direktorius A.Michta. Pagrindinė Rusijos karo prieš Ukrainą pamoka yra tai, kad aukšto tikslumo smūgiai ir gera logistika gali nenulemti karo baigties, kaip iki šiol manyta JAV štabuose. Pasirodo, masė tebėra svarbi karo korta.
Pasak analitiko, be JAV, nė viena NATO narė neturi tiek šarvuočių, tankų ir šaudmenų, kad galėtų bent keletą mėnesių kariauti tokį karą, koks teko Ukrainai: „Šitas karas atkreipė dėmesį į amžiną karo tiesą, kad konfliktuose tarp valstybių masė pirmauja prieš tikslumą.“
Gyvosios jėgos persvara fronte išryškėja labai greitai, o tikslūs smūgiai į priešo teritorijos gilumą vaisių atneša tik praėjus nemažai laiko.
Čia būtina pridurti, kad Ukrainai uždrausta iš Vakarų gautais ginklais apšaudyti Rusijos teritoriją – smogti aerodromams, karo bazėms ir karo pramonei, pvz., gamykloms, iš vakarietiškų detalių(!) surinkinėjančioms Ukrainą griaunančias „Kalibr“ raketas. Taigi ir po šimto metų Ukraina neturės progos džiaugtis tikslių smūgių priešo teritorijai rezultatais.
Išeitų, kad geriausią laiką, kada Ukraina galėjo laimėti, NATO blokas dėl susitaikėliškos pozicijos praleido?
A.Michta sako, kad Amerikai būtina sugrįžti prie senųjų masiškumo principų, kurie leido nugalėti tiek Antrajame pasauliniame, tiek Šaltajame kare.
Žinoma, galima numoti ranka, pasakius, kad karo analitikų priviso tiek, jog perlipti per juos nebeįmanoma. Kur besi pirštu, ten karo analitikas.
Bet štai ką sako Izraelio skaičiai. Kiek rezervistų pašaukta į karą su „Hamas“? Per 48 val. – 300 tūkst. Kiek ginkluotų teroristų? Kur tai 40 tūkst. Oho persvara. Neskaitant absoliučios karo aviacijos persvaros.
Kaip Ukrainai laimėti karą utilizuojant maždaug tiek orkų, kiek fuhreris mobilizuoja? Kitas klausimas – kiek prie ginklų galėtų pašaukti Lietuva? Klausimas, kurio mūsų karo vadų geriau neklausti? Ko dar negalima klausti garsiai?
R.Armaitis atkreipia dėmesį į dar vieną karo pamoką: „Mūšių patirtis rodo, kad požeminiai tuneliai, kaip šiuolaikinių įtvirtinimų elementai, yra itin veiksmingi. Prisiminkime „Azovstal“ su požeminėmis struktūromis ir perėjomis, kurios aiškiai pasirodė veiksmingos. Tuneliais buvo naudojamasi ginant Donecko oro uostą, ten irgi okupantai ilgai nieko negalėjo padaryti. O prisiminkime Islamo valstybę ir Mosulo apgultį, ji tesėsi net 17 mėnesių, ir niekas nieko negalėjo padaryti. Priežastis ta pati – požeminiai labirintai. Okupantai taip pat atskiruose Ukrainos frontuose negalėdami išlaikyti pozicijų pradėjo kasti ir naudoti požeminius tunelius – labirintus.“
Remiantis šia patirtimi, rašo karys, statant pramoninius ir gyvenamuosius objektus būtina sukurti požeminių komunikacijų tinklą, jungiantį visą miestą, sujungti požeminius parkingus ir apgalvoti kaip greitai blokuoti jų įėjimus ir įvažiavimus.
Ar svarstė tai Valstybės gynimo taryba? Bent mintyse? Karas vyksta metus ir 8 mėnesius. Kiek namų per tą laiką pastatyta po senovei, tarsi karu nė nekvepėtų? Ar Gynybos štabo generolai ir pulkininkai jau buvo pasikvietę išklausyti Ukrainą ginančių lietuvių savanorių patirties?
Regis, vis dar retoriniai klausimai.