Sėkmingiems profesionalams ir protams bebrų ir gandrų profesionalų karalystėje – ne vieta. Lietuva skirta nešvarios rusiškos salietros prekeiviams, mokesčių vengėjams, kontrabandininkams, Seimo viešbučio turėtojams, išvis tiems, kurie prieina prie biudžeto lovio.
Tiems sekasi. Ir seksis toliau. Ir nebandykite jų stabdyti. Tai buvo žodis iš gandrų ir bebrų Seimo altoriaus.
Kas teisybė, tai ne melas. Kelias premjerui buvo išasfaltuotas. Agrokoncernų privilegijos išsaugotos. Vynotekos išmestos į Latvijos ir Lenkijos teritoriją prie sienos su Lietuva. Blaivybe apsinešę biudžeto asignavimų valdytojai nuo mūsų stalo siuntė kaimynų stalui. Butelius su akcizais.
Gama peilis veikė. O vaistai buvo generiniai. Automobilių registracija ir vilniečiai už savo butus buvo nubausti mokesčiais. Burtininkių ir šarlatanų gydymo paslaugos bus įteisintos. Politikos šarlatanams šlagbaumas į Seimą nuimtas. Liko suvesti sąskaitas su prekybos centrais ir bankais.
Seimo Teisės departamento teisininkai bandė priminti, kad ne tik bankų aktyvų mokestis, bet ir 5 proc. padidintas pelno mokestis gali prieštarauti Konstitucijai. Nes jo nemokės kiti paskolų teikėjai, kaip antai greitųjų kreditų įmonės. Todėl negalima taip skubėti. Reikėtų Lietuvos banko atsiklausti, palyginti su ES teise.
Finansų ministeris bravūriškai atšovė, kad tai, ar didesnis pelno mokestis, iš kurio valstybė sukrapštytų kokius 20 mln. per metus, nepažeidžia Konstitucijos, gaali išaiškinti tik Konstitucinis Teismas. Bet, net ir suprasdamas tai, finansų ministeris ir toliau su širinskienėmis ir tomilinais stumia galimai antikonstitucinį įstatymą.
Ar ne protingiau tada kreiptis į Konstitucinį teismą išaiškinimo prieš tokio įstatymo priėmimą?
Juolab, kad buvęs Konstitucinio teismo teisėjas, vienas rimčiausių mūsų teisininkų E. Šileikis tą patį sako apie stambiosios prekybos mokestį: „Įstatymo projektas nėra grindžiamas ypatingomis aplinkybėmis ir jų nulemtu skubos būtinumu, todėl galimai nukrypsta nuo Konstitucijos pagal įsigaliojimo tvarką.“
Šileikis dar primena, kad prekybos skirstymas į „stambią“ ir „nestambi“, jei nekalbam apie monopoliją, yra neobjektyvus, nes Konstitucijos 29 str. įtvirtino visų asmenų lygiateisiškumą. Pravartu prisiminti kiekvienam: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo ar pažiūrų pagrindu”.
Buvęs KT teisėjas mini dar kelis Konstitucijos straipnius, kuriuos galimai pažeistų Stambios prekybos mokesčio įstatymas. Tai kodėl finansų ministeris, šiaip jau sveiko proto žmogus, lipa ant Konstitucijos grėblio už rankų su širinskienėmis? Kodėl elgiasi taip, tarsi trejus metus būtų mynęs ant kamščio, kaip kažkada darė Pakso kabineto finansų ministeris?
Lietuvoje nebėra vietos nei protingiems, nei protui. Čia garbina minedus, ir kručinskienes. Priima visus plumpročius, kurie vienas po kito ateina biškį pavaldyti valstybės. Protingu būdamas finansų ministeriu ilgai nebūsi. Tai ministeris ir klijuoja durnių.
Kodėl paskui Šapoką tą patį durnių klijuoja ir Prezidentas?
Tiesa, dėl stambiosios prekybos mokesčio Prezidentas dar laužosi. Betdėl bankų mokesčio buvęs bankininkas Nausėda, nelyg kokia lietuviška škudė, fatališkai kinkuoja paskui Seimo avinus bliaudamas, kad 20 proc. bankų pelno mokestis gali būtų įvestas nedelsiant.
Kodėl Prezidentas žada minti ant Konstitucijos? Kodėl tokio mokesčio mums nesiūlė tada, kai garbingai tarnavo SEB prezidentui kaip patarėjas? Kokia Naisių burtininkė staiga jį suvalstietino?
Prezidentas frustruoja. Išgyvena tariamus sunkumus. Tirta iš baimės. Kad tik kas neprimintų jo sąžiningos tarnystės SEB bankui ir Švedijos bankų reikalui apskritai. Sekant rusų klasiku Čechovu, turim atvejį, „kad tik kas nors neatsitiktų“. Su Prezidento reitingais.
Apsakymo „Žmogus futliare“ herojus, graikų kalbos mokytojas Belikovas jaučiasi toks nesaugus, kad visko bijo. Lietaus, skersvėjų. „Taip, tai taip, bet kad tik kas nors neatsitiktų“, svarsto Belikovas, kai atidaro arbatinę ar, neduok Dieve, pamato moterį, važiuojančią dviračiu.
Jūs turite su pagarba žiūrėti į valdžią, šaukia žmogus futliare, bandantis žūtbūt susikurti aplink save saugų kiautą. Akistatoje su Karbauskio ir Skvernelio klikos nesąmonių kaskada Prezidentas būtent taip ir atrodo. Kaip Čechovo herojus. Prezidentas futliare.
Ar garbinga Prezidento 19 m. tarnystė SEB bankui tokia smerktina, kad jis dabar turėtų taip belikoviškai gąsdintis? Apsaugok, Viešpatie. Ar Prezidento pareiga – demonizuoti bankus, kurių ir taip Lietuvoje greit gali nebelikti? Tai nėra nei Seimo narių, nei juolab Prezidento misija.
Tai ar ne Prezidento, mokslų daktaro, turinčio ekonominį išsilavinimą, pareiga yra aiškinti tautai, kad visi piliečiai ir jų verslai prieš įstatymą lygūs?
Ar ne Prezidento ekonomisto misija priminti, kad ekonomikoje, jei tik visų corbynų ir tomilinų nelaikysim ekonomistais, nėra tokios kategorijos kaip viršpelnis? Arba tu dirbi pelningai ir džiugini Dievą tokiu savo triūsu, arba patiri nuostolių ir bankrutuoji, padarydamas didelę žalą ne tik sau, bet ir tau dirbusiems žmonėms bei valstybei.
Advento laiku net ir koloradiniams Seimo krikščionims būtų pravartu susikaupti ir pamąstyti apie tai, kad Dievo išrinktieji turi galimybę uždirbti ir jie privalo tai daryti, o kiekvienas naudą gaunantysis yra vertas visiško etinio pritarimo.
Tai kodėl Prezidentas elgiasi kaip tas žmogus futliare? Kodėl paskui Seimą ir finansų ministerį bei premjerą, niekieno neverčiamas ir net neatsiklausęs Konstitucinio teismo, žada dėti skersą ant Konstitucijos?
Kad tik kas nors neatsitiktų. Prezidentas bijo politinių skersvėjų. Bijo jakeliūnų, širinskienių ir kitų Seimo menkystų. Mano, kad nuolankiai sutikdamas su Konstitucijoje įtvirtinto lygiateisiškumo pamynimu, išvengs tolesnių atakų ir jam nebereikės bijoti dėl savo sočios praeities SEB.
Loti ant bankų – kaip ir ant bet kurio sėkmingo verslo, išskyrus prekybą nešvaria rusiška salietra, grūdais ir rusiškais kombainais bei Skardžiaus verslą su gazpromų bankais, – Lietuvoje tapo madinga. Reitinginga. Štai ir blaškosi Prezidentas futliare. Kad tik kas nors neatsitiktų su jo reitingu.
Kaip sakydavo Pirminykas Mao, daug knygų skaitysi, protingą vaizduosi, antrą kadenciją imperatorium (Prezidentu) netapsi.
Visi Čechovo personažai yra nelaimingi. Bet jie ir nesistengia ką nors pakeisti. Net nesuvokia pokyčių būtinybės. Apsėstiems rutinos herojams nenormalumas yra tapusi norma. Dėl to išnyksta skirtis tarp tragedijos ir komedijos. Kaip, beje, ir realioj Lietuvoj.
Visus dėl savo atsargumo užknisęs Belikovas dėl patirto siaubo galiausiai patenka į futliarą, iš kurio nebeišlipsi. Apie Prezidentą futliare čia? Apie mus visus. Kuriuos žmonės valdžios kiaute baigia uždaryti į tą patį paskutinį futliarą. Iš kurio kaip bendruomenė galim ir nebeišlipti.