Ar tikrai turėtum žmogus didžiuotis, kad esi lietuvis?
Teisingas atsakymas – taip, žinoma, be abejo. Privalai. Nes juk mums taip reikia patriotizmo. To pasididžiavimo mums labai trūksta, kai šitiek emigrantų, vatnikų ir keli iš Maskvos šeriami menininkai varo ant Lietuvos.
Atsakymas geras, kol bėgi minioje bliaudamas su visais. O jei taip sustoji? Pamąstai?
Tai tas pats, kas didžiuotis, kad esi. Džiaugtis, kad esi, galima ir net patartina. Kaip ir ginti savo valstybę, nes tai savo laisvę gini. O didžiuotis savimi senu lietuvių papratimu – nei šis, nei tas. Kuo aš čia toks ypatingas, kad mano tėvų chromosomos susidūrė Sibiro tremtyje, o ne Farerų salose ar Amazonės džiunglėse?
Gali didžiuotis savo tėvais, gimine, kuri pirmoji iš kaimo išleido vaikus į universitetus, krepšinio rinktine ar eksportuojančia pramone, Lietuva nuo jūros iki jūros, cepelinais kaip kalorijų bomba ir netgi karaliumi Mindaugu ar Onos bažnyčia.
Bet ir vėl kažkokia šizofrenija. Kaip galiu didžiuotis karaliumi Mindaugu, kuris su žmona ir vaikais apsikrikštijo, bandė krikštyti, tiesa, nesėkmingai, Lietuvą, darė gešeftą su Livonijos ordinu, Kulmo vyskupu Heidenreichu ir popiežiumi Inocentu IV, kai Dainų šventės pranešėjas sovietų radijo Levitano balsu būbnija man apie kryžiuočių iškirstas ąžuolų giraites?
Dar jis varo tiesiai į ausį, kad esu praradęs ryšį su gamta ir žeme, ir, o Dieve, net norą dainuoti.
Kaip Perkūno griausmas tamsumas prašalina: nebūtų Mindaugas, Jogaila ir Vytautas krikštijęsi, tai dar ir dabar nosimi visi žemę artume ir „duotume garo“ iki smerties, užuot po mobilkas naršę.
Tai arba Mindaugas mums nėra priimtinas kaip toks ir tada šalin Karūnavimo dieną, nes jis buvo krikščionis, kuris turėjo kirsti ąžuolų giraites ir statyti iš jų bažnyčias, o paskui ir rašto mokyklas? Arba šalin tokią Dainų šventę, kurioje Naisių kultūros kolchozo Pirmininkas varo antieuropinę propagandą? Kuria norint didžiuotis reikia būti be vieno šulo kaip minimum.
Šitie du viename neišeina, nors užmušk. Bet ir tai – tik įžanga į valstybinio naratyvo šizofreniją.
Tarkim, jei Respublikos šimtmečiui skirtoje Dainų šventėje valstybės vardu su ašarų upeliais prisimename prieš 650 m. kryžiuočių iškirstą ąžuolų giraitę, kas šiaip turbūt yra istorinis nonsensas, nebent savo valdovus Jogailą ir Vytautą Didįjį laikysime kryžiuočiais, bet nenorime prisiminti vos prieš kelis dešimtmečius sovietų okupantų brutaliai atimtos Klaipėdos bažnyčios, Vilniaus Arkikatedros ir grūdų sandėliais paverstų evangelikų liuteronų bažnyčių, tai ar tai nereiškia, kad tas šventės Levitanas nori mane įtikinti, jog sovietų okupacija buvusi ne tokia jau bloga?
Jei taip, tai kaip tuo gali didžiuotis lietuvis krikščionis?
Nėra ko painioti Dainų šventėje su religija? Kitas ginčytųsi. Paklauskim taip: o kokioje padėtyje Dainų šventėje atsidurdavo laicistas? Kai pasaulietinėje valstybėje, kurioje dauguma piliečių – krikščionys arba netikintys, valstybinis renginys pradedamas neopagonių ugnies apeiga? Kodėl neopagonių, kurių yra tik 0,07 proc. gyventojų, religinė propaganda už valstybės pinigus kemšama?
Sakote, tai – lietuvybė? Gerai pagalvojote? Tai kodėl tada lietuvybė nėra tai, ką sukūrėme XVI ar XVIII a., o tik tai, kas buvo iki Mindaugo ir po jo nužudymo? Kodėl sustojame tame civilizacijos taške, kur anei rašto, anei plytos? Gal brendame dar giliau? Tarkim, į laiką, kai tik išlipom iš medžių, o mūsų į sankritą panaši indoeuropiečių ištarmė susivedė tik į uch uch uch?
Kaip galima didžiuotis XXI a. valstybės pinigais brukama barbarybe? Galiu didžiuotis kunigu Mažvydu, sukūrusiu mūsų raštą. Kunigu Donelaičiu, kuris parašė „Metus“. Didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu, pasirašiusiu 1563 m. visų LDK konfesijų teisių sulyginimo aktą. Bet versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a?
Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną. Ar Dainų šventėje skambėjo lietuvių, žemaičių ir kalnėnų karo dainos? Tai, kuo iš tikrųjų galėčiau kaip lietuvis ir žemaitis didžiuotis. Ne. Kaip sovietai išcenzūravo jas iš Dainų šventės, taip pseudolietuvybės puoselėtojai jų negrąžino. Sovietinių kompozitorių aranžuotės ir tokie pat kičiniai tautiniai kostiumai.
Kodėl okupantai, kurie atėmė iš lietuvių viską – vėliavą, herbą, istoriją, žemę ir laisvę – leido mums dainų šventes? Gal todėl, kad su Lietuvos valstybingumu jos nedaug ką bendro turėjo? O tokios masuotės, paremtos kariniu muštru, iš principo atitiko sovietinio žmogaus kūrimo dvasią?
Eretiška mintis?
Jei privalai didžiuotis, kad esi lietuvis, taip. Bet mes gyvename laisvoje valstybėje ir neturėtume apeiti jokio klausimo. Ar dainų šventės nešlovino Komunistų partijos, okupantų, „sovietų Lietuvos, kurią liaudis sukūrė“? Ar jos nebuvo rengiamos liepos 21-ąją – „liaudies“ seimo, likvidavusio Lietuvos valstybingumo likučius, garbei?
Liepos 21-ąją pakeitėme į liepos 6-ąją, ir OK? Nes juk ir sovietinėse dainų šventėse skambėjo Maironio „Lietuva brangi“?
Kaip pasakytų Voltaire‘o Kandidas, viskas su tomis dainų šventėmis buvo labai gerai – Lietuvą atėmė, bet užtat vieną dainą apie Lietuvą kas ketverius metus leisdavo užtraukti.
Arba štai toks klausimas: ar man kaip lietuviui labiau padėjo išlikti lietuviu pseudolietuviškos sovietinės dainų šventės, ar laisvas rokas, kurio klausiausi per Liuksemburgo radiją?
Taip jau sutapo, kad tuo metu, kai Vilniuje diktorius sovietų radijo trubadūro balsu kaltino dėl prieš septynis amžius iškirstos ąžuolų giraites, Berlyne koncertavo „Rolling Stones“.
Kodėl toks palyginimas? Pvz., bilietų kainos buvo panašios. Jei neskaičiuosime valstybės ir rėmėjų sukištų milijonų, žinoma. Antra, M. Jaggeris, K. Richardsas ir Ko padėjo sugriauti blogio imperiją. Dainų šventės padėjo saugoti sovietų imperiją. Padėjo lietuvį išlaikyti nuolankų už tai, kad kartą per ketverius metus Vingio parke jam leidžia sudainuoti „Lietuva brangi“.
Blogio imperiją sugriovė rokas, amerikiniai džinsai ir naftos kainos. Kai kalbame apie Sąjūdį, priduriame – prisikelti mums padėjo krepšinis ir teatras. A. Sabonio „Žalgiris“, E. Nekrošiaus ir J. Vaitkaus teatrai. Ir okupanto ujama Bažnyčia.
Dainų švenčių niekas neminėjo. Turbūt pamiršo.
Ar galima didžiuotis tuo, kad lietuvis, baigiantis trečiajam atgautos laisvės dešimtmečiui, maitinamas sovietiniu kanonu paremta Dainų švente, kurioje Bažnyčia vaizduojama kaip blogis, o sovietų okupantai nutylimi? Nors tai jie atėmė iš Lietuvos Respublikos Šimtmečio lygiai pusę.
Ar galiu didžiuotis, kad Dainų šventės dalyvius XXI a. antrajame dešimtmetyje šeria kotletais be atpažinimo ženklų, maistą gamina taip, lyg vyktų karas? Kai ant verslininkų, nusprendusių dykai pamaitinti vaikus, visųmaitintojaiužvaldiškuspinigus užsiundo Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, o ta kimba į labdarių gaudymo darbą kaip pasamdyta?
Pseudolietuvybė tapo patogi šėrykla tipams, įvaldžiusiems patriotinį falcetą ir praradusiems bet kokį gėdos jausmą konvertuojant fasadinį patriotizmą į banko ženklus. Pabandyk apie tai tik prasižioti. Šventojoje ugnyje supleškins.
Tai ar galiu didžiuotis būdamas lietuviu, kai lietuvių kalbos valdininkai, klykdami gvoltų, kad mūsų kalba nyksta, lobsta visų kitų socialinių ir humanitarinių mokslų sąskaita?
Ačiū R. Miliūtei, kuri pirmąkart istorijoje parodė lietuvių kalbos fariziejų mafijos veidą. Per 2008-2015 m. laikotarpį lituanistikos projektams skirta 84 proc. visų socialiniams ir humanitariniams mokslams skirtų pinigų. Tai – 92 mln. litų.
Kas už tiek padaryta? Gal lietuvių kalba išganyta amžiams? Technologijose jau vaidina pagrindinę rolę, dėl ko tiek ašarų išlieta ir tiek milijonų išrauta?
„Ką tik baigėsi pasaulinis sociolingvistikos simpoziumas. Klausiausi įvairių kraštų kolegų pranešimų ir pavydėjau jų duomenynų, automatinių teksto apdorojimo programų, milžiniškų kiekių skaitmeninės kalbos medžiagos, kurią jie gali naudoti tyrimams. O kur mūsų programos? Kur mūsų big data? Šitoks finansavimas, o vietoj proveržio ir tyrimų – tos pačios raudos su tuo pačiu refrenu, kad lietuvių kalba išnyks, jei jos „saugotojų“ nepašersim“, – sako kalbininkė ne prie lovio L. Vaicekauskienė.
Kur dingo milijonai, skirti kalbai nuo kryžiuočių technologijų gelbėt?
Jei trumpai, tai Lietuvių kalbos institute ir jį aplipusiuose versluose. Jei kas ir buvo išgelbėta, tai ne kalba, o instituto direktorė J. Zabarskaitė. Ji ir algą gavo, ir individualia veikla kalbą gelbėjo, ir giminaičiams kliuvo.
Ar tai reiškia, kad neturėtume rūpintis lietuvių kalba? Nereikia Dainų šventės? Turėtume. Reikia. Tik dainų šventes reikėtų atskirti nuo pseudolietuvybės kunigų. Kaip ir lietuvių kalbą – nuo mūsų milijonais šeriamų juodųjų kalbos pulkininkų.
Bet Lietuva eina į priešingą pusę. „Svarbu bus ne tiek išsaugoti Lietuvos valstybę, kiek tautiškumą“, su padėtį kontroliuojančio prižiūrėtojo atvirumu sakė R. Karbauskis per LRT radiją. Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Pseudolietuvybė tampa svarbiau ir už nepriklausomą Lietuvą. Visų panaisių vagys ir sovietinių kanonų sergėtojai, vienykitės!