Žiūrint į Seimą, klausantis Seimo agronomų, skaitant Seimą nebeįmanoma atitraukti piršto nuo smilkinio.
Valstiečiai ir socialdemokratai, o paskui juos ir jaunųjų mičiurininkų būrelis iš krikdemiškojo konservatorių sparno, visi tie „nauji ir jauni“, kurių taip troško tauta, be atodairos stačia galva nuo bokšto šokinėja į baseiną be vandens. O kad būtų dar durniau, nušokę ir prasiskėlę galvą, kurioje vietoje smegenų – tik pernykščio derliaus šiaudai, ima vaidinti patyrusius plaukikus.
Nauji batai – ne visada geriau už senuosius. Kad ir kokie anie buvo išklaipyti. Spaudžia ne tik kojas, bet ir smegenis. O kas blogiausia – aišku, kad jau ir neprasitampys. Teks išmesti. Ir vėl dairytis „naujų ir jaunų“.
Iš ko aišku? Iš visko. Iš balsavimų. Kurie rodo pilką piktų miltų košę be regimos opozicijos durnumui. Iš kalbėjimo. Tapusiu norma ir mada nusišnekėti. Iš įstatymų leidybos chaoso.
Kaip kolchoze. Kaip ruduo, taip nėra kam nuimti derliaus. Iš pelių spiromis nusėtų įstatymų projektų, kuriuos „nauji ir jauni“ traukia iš atgyvenusių rakandų kampo Seimo palėpėje. Iš net neišsiblaivantiems postmodernistams į galvą nešaunančių užmačių. Plumprotiškų melų. Iš bandymų Seimo komisijomis pakeisti prokuratūrą, teismą.
Net iš to, po kuo jie pasirašinėja. Pora Seimo tvarkiečių nusprendė sužlugdyti Žemės ūkio rūmus atimant iš ūkininkų organizacijos nevyriausybininkų lengvatas. Ir ką? Po tuo tekstu pasirašė visi Seimo ūkininkai, rūmų nariai. Įskaitant buvusį Žemės ūkio rūmų pirmininką!
Kodėl pasirašei? Pažiūras pakeitei, o gal pagiringas buvai? Supranti, teisinasi buvęs rūmų vadas, ką čia pakiša, po tuo ir pasirašom.
Neskaitę? Matai, čia taip reikia: kai kitąkart man reikės parašų, tai ir po mano tekstu neskaitę pasirašys tie, kuriems aš prieš tai pasirašiau.
Negali būti? Dar ne taip gali būti, lumzdeliu virpina orą šios kadencijos politskiauterių keitimo čempionė. Kuri per metus daugiau kartų keitė frakcijas, nei šukuoseną ir plaukų spalvą.
Šakalienė pasirašė po 40-ies reikalavimu nubausti žurnalistą Tapiną (ir sugalvok gi tokią mišugenystę). Vos tik Tapinas iš jų išsišaipė, iš Seimo durnyno pasklido Šakalienės rauda: „Nekaltaaaa aššš! Aš, aš aš... neskaičiusi pasirašiau. Bet aš taip negalvoju, chmu chmu chmu.“
Ne durnanamis? Patentuotas. Psichbaris ir vištidė viename.
Tuo metu, kai Seimo simuliantas Pūkas su paslaugiai jam atsiųsta „Greitąja“ už sveikatos apsaugai skirtus pinigus patogiai vyko į ligoninę, iš kurios Seimui ir rinkėjui geriau matyti jo riebus vidurinis pirštas, Karbauskio naisiečiai perkėlė Pūką „dirbti“ į Karbauskio sukurtą ir vadovaujamą komitetą.
Kultūros komitete Pūkas pakeis iš jo išmestą šešias kalbas mokantį buvusį šalies ambasadorių prie UNESCO, buvusį kultūros ministrą Gelūną.
Pagoniškoji Naisių kultūra Seimo durnyne sušvito visom kolchozo srutų duobės spalvom. Filosofijos daktaras, vienas kultūringiausių Seimo narių kultūros politikai netinka. Teistas, tik mechanikų proftechninę baigęs Pūkas, kuriam kybo apkalta už priekabiavimą – Seimo kultūros simbolis.
Tada Seimo teologė paskelbė, kad Seimo nariui, operos baritonui Juozapaičiui bus apkalta. Už tai, kad šis sudainavo porą arijų Rygoje.
Iš tikro tai tik pinokiškas kerštas už tai, kad kandžiai ir taikliai išjuokia karbauskinę kultūros antipolitiką.
Net ne kolchozo pirmininko, o fermos vedėjos lygio manipuliacija. Labiau pažeminti aukščiausio parlamentinio veikimo instrumento apkaltos turbūt nebeįmanoma?
Seimo durnyne – viskas įmanoma. Nepraėjo savaitė, o šitaip teisiškai durnai pasirodžiusi Širinskienė permesta vadovauti Teisės ir teisėtvarkos komitetui. Per maža mat dar teisinė kochma.
Perkelti šunbeždžiones ir žmogbeždžiones iš Zoologijos sodo į M.K.Čiurlionio muziejų, optimizuojant valstybės finansus, ar iki Respublikos šimtmečio įgyvendinti antino idėją atstatyti ant griūvančio kalno Aukštutinę pilį būtų mažiau pavojinga.
O jei Seimas gali būti durnynu, tai kodėl jis negalėtų tapti stribynu? Kaip tarė, taip padarė.
Kepenis išplatino, kaip madinga dabar rašyti, jautrią filmuotą žinutę apie tai, kaip banditai arba miškiniai, kuriuos kažkodėl tai vadina partizanais, sušaudė tris stribus. Negerai degioti Vėlinių žvakeles ant banditų kapų, jautrioje žinutėje sako istorijos ir kt. mokslų guru.
Reikia bendro paminklo budeliams ir jų aukoms. Bet okupantų pakalikams – biški labiau.
Belsk ir bus atidaryta. Putininę propagandą tiksliai atbeldęs Kepenis, kažkada skiepuose atradęs abortų liekanų ir pasturgalio šaldymo ant ledo lyties naudą smegenų suminkštėjimui, buvo perkeltas į Seimo Švietimo ir mokslo komitetą.
Čia jau metus mokslus aria akėja šokėja ant stalų Staniuvienė. Dar yra nekalta Šakalienė ir grumtynių federacijos įkūrėjas Smirnovas. Į Švietimo ir mokslo ministeriją perkeltą profesionalų sportą Seimo durnynas sunaikins iškart po Naujųjų. Sutraukysim į gabalus ir tuos universitetų vabalus?
Visa Lietuva aptaria gydytojų peticiją, tik Seimo durnynas, premjeras ir Sveikatos apsaugos ministerija – ramūs kaip belgai.
Tuo metu, kai gydytojams, per dieną priimantiems po 30 pacientų, valdžia padidino krūvį iki ribos „priimti visus“, Verygos ministerija dar pakėlė socialistinio lenktyniavimo kartelę su šūkiu „Nė vieno medikamento – be gydytojo recepto!“
Vaistinėse – masinė psichozė. Gydytojų skiriamas laikas sergantiems trumpėja dar kokia valanda. Žmonės, mokęsi po 22 metus, tą laiką skiria receptams žuvų taukams ir klizmutėms išrašinėti.
Tik todėl, kad Seimo durnyne tą dieną, kai buvo balsuojama dėl Farmacijos įstatymo pakeitimų, buvo eilinė visada pasiryžusių pionierių šventė. Už masinę psichozę vaistinėse balsavo ne tik Seimo valstiečiai ir socialdemokratai. Konservatorių futbolo vienuolikė su prie jų prisiplakusiu atsarginiu vartininku liberalu kaip kaimo ciūciai amsėjo į taktą valstiečiams.
Užuot sąžiningai pripažinęs, kad yra dangiškasis Dievo mulkis, ministras Veryga šauniojo kareivio Šveiko maniera ėmė postringauti, kad masinė psichozė dėl vaistų kilusi ir todėl, jog žmonės neišmoko planuoti vizitų pas gydytojus.
Žmonės planuoja vestuves, ypač griežtai – šeimos pagausėjimą, ir tai, žiūrėk, kiek nesantuokinių ir netyčiukų laksto. Bet sveikatos ministras Šveiko feisu siūlo žmonėms numatyti, kada jiems tiksliai išlįs podagra, susuks nugarą, nutįs snarglys ar paties gripas, o sūnus susirgs vėjauraupiais.
Dar kvailiau atrodo ministras, kai patempęs lūputes sako nesitikėjęs tokio rezultato. Ką jūs sakot?
Tai močiutė, perkanti širdies lašus, gali nesitikėti. Kaip ir lašus jai parduodanti vaistininkė. O ministras, prieš įvesdamas naują tvarką, turi ne laukų ramunėlę pašyti murmėdamas tikiu-netikiu, o būti šventai įsitikinęs, kad naujoji tvarka bus geresnė nei senoji. Geriau jau nieko nedaryti, nei padaryti blogiau. Ypač kai tai paliečia visus šalies žmones.
Keista, kad tokį ministrą net protingi žurnalistai įsigudrina pavadinti idealistu. Vaikinas aiškiai tiū-tiū ir ne savo vietoje, bet šiaip tai baltas pūkuotas? Viešpatie, leisk mums numirti, jei taip. Nusigyvenom iki to, kad idealistu vadiname ne valstybiniam darbui tinkančius vyrus ir moteris, o durnių, kitų durnių užkeltą į valdžios viršūnę. Čia nė receptas nepadės.
Gal ir kareivis Šveikas buvo idealistas? Šveikas buvo visų pripažintas idiotas. Mes turim su Minedu susitikinėjantį Šveiką sveikatos apsaugos ministro poste. Panašų į tą „idealistą“ generolą, kuriam Šveikas, atlikdamas didelį gamtinį reikalą, sugebėjo atiduoti pagarbą ir buvo už tai pagirtas.
Kalėdinė prekyba Seimo durnyne prasidėjo dar iki Padėkos dienos.
Saulei dar nepatekėjus visų markių socialdemokratai, gazpromtomilinai ir prie Kalėdų senelio Syso prisišlieję trys konservatoriai Pavilionis, Kasčiūnas ir Saudargas it koks kolektyvinis Granas iš Camus „Maro“, dvidešimtus metus skrebeno tą patį Progresinių mokesčių nirvanos sakinį: „Nuostabus gegužės rytas jums pasirodys žydinčiose Verkių miško alėjose elegantiška amazone ant puikaus bėro žirgo iškart, kai tik apmokestinsim progresiniu mokesčiu visus, kurie dar kruta ir ypač didesnes senjorų pensijas.“
O kur receptas Lietuvai?
Atleiskit, bet visi gydytojai ministro Šveiko nurodymu išrašinėja receptus druskos tirpalui, ibuprofenui ir klizmutėms. Ateikit po metų. Bet geriau užsirašykit jau dabar. Jei paprasčiau, tai perfrazuojant filosofo Jokubaičio cituotą filosofą Šalkauskį, toliau jau reikėtų ne kalbėti, bet rėkti.