Rimvydas Valatka. Šmėkla klaidžioja po Europą ir Ameriką

Nepriklausomai nuo to, kaip pasibaigs Prancūzijos parlamento rinkimai, net jei M. le Pen Nacionalinis susivienijimas negaus būtinų vyriausybei suformuoti 289 balsų, tai įvartis į tradicinių partijų devyniukę. Ne tik Prancūzijoje. Tradicinei Vakarų kairės-dešinės politikai atsilošti lieka mažiau laiko nei Europos futbolo čempionate teisėjo pridėtų minučių turėjo italai rungtynėse su kroatais ar anglai žaisdami su slovakais.

Tradicinė politika tiek JAV, tiek ES moka už nekontroliuojamą imigraciją, kurios varpai apokaliptiškai skambino Europos miestams ir JAV universitetams po JT remiamų „Hamas“ banditų spalio 7 d. surengtų masinių moterų ir vaikų skerdynių Izraelyje.

Europos miestai ir prestižiniai JAV universitetai buvo okupuoti hamazistų ordų, kurios Europoje ir JAV reikalauja šariato teisės ir tik laukia signalo pradėti intifadą. Europos miesčionis susidūrė su didžiausia grėsme savo turtui ir gyvybei nuo Antrojo pasaulinio karo, bet tradicinė kairė ir dešinė toliau tą grėsmę neigia, ragindamos stabdyti M. le Pen ir panašių žygį į valdžią.

Šauksmas tyruose. Jei jau Prancūzijos žydai sako, kad po šitiekos islamistų surengtų antisemitizmo aktų, nebeturi argumentų balsuoti prieš M. le Pen, tradicinis vadinamosios radikalios dešinės stabdymas bendru kairiųjų ir dešiniųjų veikimu artėja prie išteklių ribos.

G.Wilderso Laisvės partija – Nyderlandų valdžioje, „Lego“ lyderis M.Salvini yra Italijos vicepremjeras. V.Orbanas ir R.Fico Vengriją ir Slovakiją tvarko kaip nori. AfD kyla Vokietijoje. Trumpui paimti JAV gali sutrukdyti nebent Dievas iš šūkio „God Bless America“.

Europa, didindama algas, bedarbių pašalpas ir socialines išmokas ir taip iš vargšų darydama jei ne ponus, tai pritinginčius sunkiau dirbti, pusę amžiaus sėkmingai bėgo nuo komunistinės revoliucijos, kuri buvo arti Prancūzijoje ir Italijoje, bet užšoko ant islamo revoliucijos šmėklos.

Gerovės valstybės savikainoje po naujų technologijų didžiausią išlaidų dalį sudaro auganti imigracija. Kurioje po masinio žmonių išvarymo iš Sirijos ir Irako, taip pat Libijos, pirmasiais smuikais jau griežia savo ekspansinių tikslų neslepiantys islamistai.

Atitinkamai kuo didesnis islamistų pavojus, tuo daugiau šalininkų įgyja kraštutinių nacionalistų partijos, kurios tol, kol nebuvo šio iššūkio, neturėjo šansų tapti valdžia.

Dabar turi. Negana to, – panašu į XX a. 3-4 dešimtmetį, – vadinamoji kraštutinė dešinė susigiedojo su visada imperialistine Rusija, gavo iš jos ir pinigų, ir instrukcijų, ir dezinfomacinio palaikymo per visus galus, todėl dabar situacija kaip baisioje pasakoje – į kairę eisi, prasmegsi, dešinėje ragana akmeniu pavers, o tiesiai – kaip ant ambrazūros su kolkosvaidžiu lipti.

Po Europą ir Ameriką vėl klaidžioja šmėkla. Tik nebe Marxo komunizmo. Islamo revoliucijos. Bet Macronui, o ir visoms tradicinėms kairės ir dešinės partijoms vis dar dingojasi, kad baisiau už le Pen, Trumpą, Wildersą ir AfD nieko negali būti. Stabdom, ir bulvės vėl žydės.

Nežydės. Supuvo. Trumpas, le Pen, Wildersas, AfD ir net Orbanas pirmiausia yra apie imigraciją. Juos išmetė imigracijos banga, jos padariniai, įskaitant kriminalinius, grasinantys tapti egzistenciniais.

Radžvilo Nacionalinis susivienijimas į Seimą neateis su nelegalių atminimo lentų kabinėjimu praeities herojams, kurie herojais tapo tik pabuvę budelių talkininkais, bet tikrai pateks, jei tik į Lietuvą atvyks tiek islamistų, kad jie Katedros aikštėje galės surengti naujametę moterų prievartavimo naktį, kaip Kelne 2016-aisiais.

Ir le Pen, ir Trumpas, ir Wildersas yra ne priežastis, o padarinys. Panašiai kaip XX a. 3-4 deš. Hitlerio nacizmas ir Mussolinio fašizmas iškilo kaip atsakas į komunizmo šmėklą Europoje po Pirmojo didžiojo karo. Bet, nors panašumų daug, prilyginti vienus kitiems nėra protinga.

Europa ir Amerika moka už pusę amžiaus sotaus gyvenimo gerovės valstybėse. Pavojumi, iškilusiu jų egzistencijos pagrindui, – demokratijai.

Gerovės valstybės valdančiajai klasei – miesčioniui – reikia vis daugiau tarnų, dirbančių juodus darbus už mažiausią atlygį. Vokiečiai, prancūzai, olandai, belgai nebedirba juodo darbo, net lietuviai – kelk MMA nors iki 1 500, nebenori dirbti.

Ką daryti? Lieka kasmet įsileisti vis daugiau žmonių iš biednų šalių. Juodadarbių sluoksniui papildyti. O kur didžiausias žmonių prieaugis? Musulmonų kraštuose.

Kurį laiką imigrantai dirba juodą darbą už MMA, o kol nelegalas, ir už mažiau. Paskui žmogus prasisuka ar ima naudotis išmokų už gimdomus vaikus sistema. Jam pakeisti, išmokoms uždirbti reikia naujų vargšų. Kad ir kaip sparčiai vystytųsi technologijos, juodų, sunkių ir neįdomių darbų buvo ir bus.

Jei gerovės valstybėms nereiktų naujų pigių tarnų, imigracijos srautai būtų artimi politinių pabėgėlių skaičiui. Ratas sukasi įtraukdamas vis daugiau milijonų, tarp kurių ir vietinių stovi mentalinio mūro siena. Ateina metas, kai imigracijos kontroliuoti nebeišeina – per dideli skaičiai.

Vieną dieną ES ir JAV miesčionis pasijunta mažuma savo miestelyje, kurio taryba prieš Kalėdas nutarė nestatyti Kalėdų eglės ir negroti krautuvėse „Jingle Bells“, kad netraumuotų islamistų. Gerovės valstybės pilietį apima siaubas. Jis nusisuka nuo socialistų ir žaliųjų, liberalų ir konservatorių, ieško Trumpo. Virsti mažuma savoje šalyje – perspektyva, kurią net dalis tipiškų leftistų atmeta kaip pernelyg kenksmingą jo gerovei.

Pasak le Pen, pergalės atveju jie uždraus Ukrainai smogti prancūziškais ginklais į Rusijos teritoriją ir nesiųs savo karių į Ukrainą, kaip žadėjo Macronas. Trumpas žada taiką priversdamas Ukrainą atiduoti Rusijai okupuotas žemes.

Rimvydas Valatka

Tas le Pen – Trumpo ir Co internacionalas dar būtų pusiau su velniu, jei Europoje nevyktų karas, o Azijoje nesiruoštų šuoliui diktatoriaus Xi drakonas. Europa ir Amerika kažkaip suvirškintų tą vadinamąją radikaliąją dešinę, gal net pristabdytų masinę imigraciją, nors dabar tai jau iracionalus uždavinys. Viena vertus, žmonės visada judėjo paskui maisto šaltinius, kita vertus, kai barbarai jau Romoje, išgelbėti gerovės imperijos nebuvo įmanoma jau ir lėto V a. pab.

Visa bėda, kad tiek Trumpas, tiek le Pen, tiek Orbanas, tiek Fico atvirai laižo subinę Rusijos fuhreriui Pu ir yra vienaip ar kitaip įmerkę uodegas į Rusijos pinigų ir žvalgybų eketes.

Pasak le Pen, pergalės atveju jie uždraus Ukrainai smogti prancūziškais ginklais į Rusijos teritoriją ir nesiųs savo karių į Ukrainą, kaip žadėjo Macronas. Trumpas žada greitą taiką priversdamas Ukrainą atiduoti Rusijai jos okupuotas žemes.

Vadinamųjų kraštutinių dešiniųjų šunuodegiavimas imperialistinei Rusijai grasina palikti Ukrainą – didžiausią Europos skydą nuo „russkij mir“ ordų – vieną kare su agresoriumi, o NATO, kurio samitas šią savaitę Vašingtone vėl apsiribos su bla-bla-bla Ukrainai, grasina galutinai paversti katinukų pamestinukų prieglaudos lygio organizacija.

Istorija, žinoma, nesikartoja kaip savo pačios veidrodis. Bet nieko gero nei Trumpas, nei le Pen ir kompanijos žemažiūriškumas Vakarų demokratijoms nežada.

Gali būti, kad mįslingi Orbano vizitai iš pradžių į Kyjivą, o paskui į Maskvą, nėra jau tokie vienareikšmiški, nes jie gali būti ne apie Europos išdaviką Orbaną, o apie „Gazprom“ dujų tranzitą į Vengriją per Ukrainą, kurio sutartis baigiasi metų pabaigoje.

Karas karu, o dujų tranzito sutartis, nepaisant aplink dujotiekį sproginėjančių bombų ir raketų, nėra denonsuota. Tai 50 mlrd. kubų dujų eksporto kasmet už 14 mlrd. eurų, kurie, „Gazprom“ praradus nordstrymus, rusams staiga tampa tokie svarbūs, kad Putinas Astanoje pasiunčia toli patį Erdoganą kaip taikos tarpininką. Putinas stato ant derybininko Orbano?

Karas karu, o biznis pagal sutartis. Taisyklė, pergyvenusi epochas, taip pat žaidžia šmėklos, klaidžiojančios po Europą ir Ameriką, pusėje.

Rusija laukia. M. le Pen pergalės, bet ypač Trumpo. Viso pasaulio diktatoriai ir islamistai laukia. ES ir JAV be taisyklių – pasaulis, kuriame jie turės pranašumą. Gali būti, kad sulauks. Kaip sako vienas Merfio dėsnių (Rudino), krizių metu, kai žmogus priverstas pasirinkti, kaip elgtis, dauguma žmonių pasirenka patį blogiausią variantą.