Būtų keista, jei būtų kitaip. Baimė yra jausmas, kuris gal labiausiai mus ir daro žmonėmis. Bet yra dvi grupės žmonių, kurie šiandien nieko, net Dievo, nebijo.
Pirmieji – tai tie, kurie turi valdžią: Seimo dauguma, premjeras, ministrai ir, kad ir kaip tai būtų atrodę keistai prieš metus, valstybės Prezidentas.
Visi tie, kurie dieną naktį mala, kas tik ant seilės užeina, vadinamosiose spaudos konferencijose. Kurias derėtų pervadinti į valdišką SPA, kur masažo paslaugas su nemokamomis politinio botulino injekcijomis bei mišių elementais jiems suteikia galimybė blizgintis eteryje.
Antrieji, kurie net Dievo nebijo, tai tie, kurie, nepaisant to, kokį š... bemaltų pirmieji, iki pažaliavimo puola valdžios kritikus. Nepaisant to, kad tie ginamieji kasdien atrodo vis nykiau.
Dievo nebijančiųjų logorėja, o išsiskiria čia nešv. Trejybė – Veryga, Surplys ir Nausėda, – nesibaigianti tautologija. Kai tas pats kartojama per tą patį. Nusileido lėktuvas, atvežė tonų. Ligoninėje yra problemų. Ministerija parengė rekomendacijas, kaip tėvams bendrauti su vaikais.
Einame teisinga linkme. Lukašenka pažadėjo, kad Astravo bomba netrukdys su juo bendrauti. Mes turime tiek daug gražių kampelių. Reikia didinti visuminę viešąją paklausą. Biudžetas gali būti peržiūrėtas. Mūsų ateitis – modernus verslas, todėl laikas įkurti valstybinį komercinį banką.
Šio valstybinio kromelio-žaisliuko kaina – milijardas, o gal ir visi du. O tuo metu paramos verslui (ir darbo vietoms) išsaugoti milijardas važiuoja kaip „greitoji“ pas nabašnyką.
Prezidentas niekieno neverčiamas rimtu veidu paisto niekus. Kaip ir Prezidentas, SPA ir mišių hibrido užburtas premjeras, išpūtęs varano akis, skelia, kad koks čia verslas, jei negali mėnesį išgyventi be pajamų. Verslininkai, imkite pavyzdį iš MP. 2016-ųjų pavasarį priverstas atsistatydinti iš vidaus reikalų ministro pareigų, būsimasis premjeras net 5 mėnesius išgyveno be valdžios paramos. Išnuomojo save Karbauskio „Agrokoncernui“.
Kaip ne kaip, „know-how“. Valdžia, skelbusi „melejardą – melejonui!“, su skaičiais visada buvo ne ypač. O per karantiną tai skaičiai išvis tik dėl juoko.
Paklaustas, kodėl, teigdamas, kad Lietuva daugiausia ES ištiria asmenų dėl koronaviruso, jis rėmėsi tik dalimi statistikos, Surplys nepasimeta. Sako, kad jo darbas toks – pasidžiaugti, jog Lietuva tvarkosi puikiai.
Turėtume juoktis. Kad ir pro ašaras, bet juoktis. Nes viena, o kas gi mums daugiau lieka, kai šventieji puodus TV ekrane lipdo? Antra, tai, kas kvaila, ir juodžiausios krizės prieangyje yra tik kvaila, juokinga. Ot, ir ne, šaukia jums.
Žviegimas kaip kiaulę prieš Velykas pjaunant – per visą kaimą: „Čia balandžio 1-osios straipsnis? Jei ne, tai sušaudyt tokį rašinėtoją, recidyvistą korupcionierių!“. „Gal pažvelkime ir už Lietuvos ribų, visas pasaulis kapstosi iš nepavydėtinos padėties, tad gal neskubėkim kritikuot valdančiųjų ir skleist negatyvą.“
O čia toks švelnesnis, bet kaip ir esminis: „Tai ką, valdyti šalį gali tik genijai, o tokių Lietuvoje nėra? Lietuvoje yra daugiausia kritikuojančių.“
Tai – netiesa. Zyziančių, lojančių iš pasalų, prisidengusių svetimu vardu, – galbūt, nors irgi dar reiktų gerai pastudijuot. Bet jei kalbėtume apie žmones, kurie atvirai sako, kad juoda nėra balta?
Marijampolės ligoninės anesteziologė M. Ylaitė prieš kelias dienas prabilo apie betvarkę ir grasinimus su ja susidoroti už kritiką. Kiek kritikę, jauną gydytoją, parėmė kolegų? Šešiolika. O kiek žmonių dirba ligoninėj? 731, jei ką.
Kalbant Karbauskio žodžiais, šimtus tūkstančių kartų daugiau nei kritikų yra pasubinotų. Tų, kurie pasiryžę bet kokiai valdžiai bučiuoti užpakalį net tada, kai ta valdžia dėjo ant jų.
O kritikų – tų, kurie bet kuriai valdžiai nebijo sakyti, kad karalius nuogas, Lietuvoje yra gal 20, na, gal 25. Su visais pritempimais – 100-150, ne daugiau. Net berniukas, ir tas, skirtingai nei Anderseno pasakoje, kaip parodė velykinis Prezidento šou, ir tas skiedžia, kad nuogo Prezidento apdarai – gražiausi.
Sąjūdžio pradžioj pasubinotai rėkė, kaip drįsti kritikuoti Partiją. Po to – kaip drįsti kritikuoti Brazauską, Landsbergį. Abiem atvejais tonacija buvo ta pati: „Kagėbiste, komuniste, nekišk savo purvinų nagų prie V.Landsbergio, švento žmogaus“ ir „atsipeikėk, tau toli iki Brazausko. Tamsta tik geltona popieriaus žiurkė. Žiūrėk į gyvenimą blaiviai. Konservatoriams amen!“
O, jei pradėčiau pasakoti, kiek mano amžiną jiems atilsį tėvai yra prisikentėję dėl mano kritiškų pasisakymų, romanas išeitų. Jiems, kaimo žmonėms, kurie Landsbergį tuo metu mylėjo labiau už mane, Tremtinių sąjungos rajono vadai 1992 m. grasino išmesti iš tremtinių už tai, kad jų sūnus kritikuoja Landsbergį.
Paskui dalis tų, kurie rėkė, kaip tu drįsti kritikuoti Landsbergį, šaukė, kaip tu drįsti kritikuoti Paksą? (Uspaskichą, Zuoką, Grybauskaitę, net Šustauską): „Niekinote Paksą, šmeižėte gruzinę Lolišvilį. Ši garbinga Gruzijos tautos dukra, pas kurią konsultuotis buvo atvykęs ir mūsų gerb. premjeras Brazauskas, nenusipelnė tokios jai daromos skriaudos. Mes, eiliniai rinkėjai, mąstome, kad reikėtų tamstą nubausti už tuos šmeižtus. Suprantama, tai turėtų atlikti teisėtvarkos institucijos.“
Keičiasi santvarkos ir žmonių kartos, bet iškrypėliška pagarba kėdei ir dvilinka nugara prieš Viršininką niekur nedingsta. Subinlaižystė kaip lytiniu keliu plintanti lietuvio liga?
Perbėgėlių lavina partijose tai patvirtina. Politinė istorija patvirtina ir kitą nemalonų faktą. Buvę aršiausi valdžios pasubinotai, pasikeitus politinėms aplinkybėms, kai jų garbinami šventieji netenka regalijų ir įtakos, neretai tampa tikrais šakalais savo garbinamųjų atžvilgiu.
Taip, be abejo, mažoje šalyje kritikuoti valdžią yra nenaudinga ne tik pačiam asmeniui, bet ir jo artimui. Pakritikuosi, negausi darbo pats, žmona, vaikai ir draugai, ypač jei esi valdininkas, gydytojas ar mokytojas.
Prieš naudą sunku pūsti net kritikams. Net toks aštrus polemistas kaip G. Beresnevičius esė „Diskutuoti?“ kartą pripažino, kad Lietuvoje normali diskusija neįmanoma.
Viena vertus, rašė jis, diskusija dar nuo sovietų laikų išlaikė tam tikrą negerą kvapelį, o antra, užkabinęs kokį autorių, užkabinsi pažįstamą asmenį, o jei jo nepažįsti, tai tasai pasirodys tavo geriausio draugo dvasinis pusbrolis: „Humanitarams mokslininkams išvis šakės. Jei įkibsi į atlapus dviem profesoriams, doktorato jau neapginsi. Arba bus bėdos tavo doktorantui.“
Bet iš to, kaip valdžios pasubinotai prašoka net ir subinlaižystės ritualų numatytą bučiavimo aistringumo lygį, peršasi išvada, kad šiame fenomene esama ir kažko gyvuliško.
Kodėl Prezidentas Smetona, traukdamasis nuo sovietų į Vokietiją 1940-ųjų birželio buvo šitaip pažemintas – užuot pervažiavęs sieną automobiliu, turėjo bristi per upelį kaip kontrabandistas? Jį žemino tie patys žmonės, kurie ką tik buvo prisiekę Tautos Vadui, regis, tai buvo šaulių vadas P. Saladžius. Kaip galėjo taip atsitikti vos per kelias valandas po okupacijos?
Gal išties subinlaižystė per 10-15 baudžiavos kartų daliai individų iš sąlyginio virto besąlyginiu refleksu? Pasubinotas elgiasi instinktyviai, negalvodamas apie apčiuopiamą naudą? Kaip ir premjeras, prieš pusantro mėnesio gyręsis sukauptais rezervais, bravūriškai kėlęs tuščius verslo lūkesčius, supratęs realybę, griebiasi nykaus verslo moralizavimo?
Diskusiją ir kritiką pripažįstantis žmogus taip negalėtų. Instinktais besivadovaujantis – viens du.